Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. kovas

 GYVENIMO ISTORIJA

„Aš tai mačiau, bet negalėjau suprasti“

„Aš tai mačiau, bet negalėjau suprasti“

Kai 1975-aisiais mano mama pastebėjo, kad kažkas su manimi ne taip, buvau dvejų metų. Mama laikė mane ant rankų, o jos draugė numetė sunkų daiktą, taip sukeldama didelį triukšmą. Aš nė nemirktelėjau. Būdamas trejų metų dar nekalbėjau. Tada šeimynykščiai sužinojo sukrečiančią naujieną: gydytojai nustatė, kad esu visiškai kurčias.

Kai dar buvau mažas, mano tėvai išsituokė. Vaikų globą priskyrė vien mamai. Buvome keturiese: aš ir du vyresni broliai bei sesė. Tuo metu Prancūzijoje kurčių vaikų lavinimas nebuvo toks kaip dabar. Mokymo metodai traumuodavo. Vis dėlto nuo vaikystės kai kuriose srityse esu gavęs daug daugiau nei kiti kurtieji. Tuoj viską papasakosiu.

Aš maždaug penkerių

Anksčiau daugelis su kurčiaisiais dirbančių mokytojų manė, kad tokius vaikus reikia mokyti bendraujant sakytine kalba, o jie turi skaityti iš lūpų. Prancūzijoje, kur aš ir užaugau, mokykloje vartoti gestų kalbą buvo uždrausta. Kai kuriems vaikams per pamokas netgi surišdavo rankas už nugaros.

Pradžioje kas savaitę po kelias valandas praleisdavau pas logopedę. Mane laikydavo už smakro arba už galvos ir versdavo daug kartų pakartoti garsus, kurių negirdžiu. Be to, su kitais vaikais bendrauti neišeidavo. Tas laikotarpis man buvo labai sunkus.

Kai suėjo šešeri, buvau išsiųstas į specializuotą internatinę mokyklą. Pirmą kartą gyvenime sutikau kurčių vaikų. Gestų kalba ir čia buvo draudžiama. Kas ją vartodavo pamokose, tiems mokytojas duodavo per pirštus arba tampydavo už plaukų. Aišku, mes vis tiek slapta vienas kitam rodydavome pačių susikurtus gestus. Kaip džiaugiausi, kad galiu bendrauti su kitais kurčiais vaikais! Toje mokykloje praėjo ketveri laimingi metai.

Kai buvau dešimties, mane įrašė į pradinę mokyklą kartu su girdinčiaisiais. Jaučiausi baisiai. Pamaniau, kad visi kiti kurti vaikai mirė ir visame pasaulyje likau aš vienas. Laikydamiesi gydytojų rekomendacijų ir baimindamiesi, kad logopedės pastangos nebūtų nuėjusios perniek, mano namiškiai patys gestų kalbos nesimokė ir man su kurčiais vaikais bendrauti neleido. Gerai atsimenu vieną apsilankymą pas klausos specialistą. Ant jo stalo gulėjo knyga apie gestų kalbą. Kai pamačiau viršelio paveikslėlius, parodžiau ir ištariau: „Aš noriu!“ Gydytojas knygą skubiai paslėpė. *

 PAŽINTIS SU BIBLIJA

Mama mums nuo vaikystės skiepijo krikščioniškas gyvenimo normas. Ji vesdavosi mus į Jehovos liudytojų Merinjako bendruomenę, esančią šalia Bordo miesto. Kol buvau mažas, sueigose suprasdavau labai nedaug. Vis dėlto bendruomenės nariai pakaitomis sėdėdavo prie manęs ir užrašinėdavo, apie ką kalbama. Jaučiausi reikalingas ir mylimas. Namuose mama mokydavo mane iš Biblijos, bet visko iki galo taip ir nesuvokdavau. Jaučiausi panašiai, kaip vienu metu jautėsi pranašas Danielius. Angelui perdavus pranašystę, šis Dievo tarnas sakė: „Aš tai girdėjau, bet negalėjau suprasti“ (Danieliaus 12:8). Perfrazavus tuos žodžius, mano atveju būtų „aš tai mačiau, bet negalėjau suprasti“.

Vis dėlto esminės tiesos iš Biblijos manyje išleido šaknis. Žinias, kurias perprasdavau, labai branginau ir stengiausi pagal jas elgtis. Daug išmokau tiesiog stebėdamas, ką daro kiti. Pavyzdžiui, Biblijoje esame raginami būti kantrūs (Jokūbo 5:7, 8). Iš pradžių to paraginimo nelabai suvokiau. Bet matydamas bendratikius, rodančius kantrumą, supratau, kas tai per savybė. Krikščionių bendruomenė man teikė daug džiaugsmo.

KARTUS NUSIVYLIMAS IR MALONI STAIGMENA

Stefanas, padėjęs man suprasti Bibliją

Kartą paauglystėje gatvėje pamačiau jaunus kurčiuosius, bendraujančius gestų kalba. Susipažinome ir slapta palaikėme ryšius. Taip ėmiau mokytis prancūzų gestų kalbos. Toliau lankiau krikščionių sueigas. Ten mane globoti ėmė vienas jaunas liudytojas, vardu Stefanas. Jis stengėsi su manimi bendrauti, kaip tik išmanydavo, todėl prie jo prisirišau. Bet netrukus teko karčiai nusivilti. Už tai, kad nesutiko tarnauti kariuomenėje, Stefaną pasodino į kalėjimą. Negalėjau su tuo susitaikyti. Dėl tokios netekties mane apėmė gilus liūdesys. Beveik nebelankiau sueigų.

Po vienuolikos mėnesių Stefaną paleido namo. Netikėjau savo akimis — sugrįžęs jis ėmė bendrauti su manimi gestų kalba! Kur ją išmoko? Pasirodo, kalėjime. Matydamas, kaip Stefanas vartoja gestus ir mimiką, netvėriau džiaugsmu. Supratau, kad mano gyvenime prasideda naujas etapas.

PAGALIAU PERPRANTU TIESĄ

Stefanas ėmė vesti man Biblijos studijas. Tik dabar visos detalės pradėjo dėliotis į vieną paveikslą. Biblijos tiesa man pasidarė aiški. Būdamas vaikas mėgdavau gražias mūsų krikščioniškų leidinių iliustracijas. Lygindavau juose vaizduojamus žmones vieną su kitu, ištyrinėdavau visas smulkmenas. Taip Biblijos pasakojimai įsirėždavo mano atmintyje. Šį tą jau žinojau apie Abraomą, Dievo pažadą dėl jo palikuonių ir „milžinišką minią“, bet tik tada, kai pamačiau šiuos dalykus aiškinamus gestų kalba, iki galo juos perpratau (Pradžios 22:15-18; Apreiškimo 7:9). Buvau tikras, kad radau kalbą, kuri man buvo tarsi gimtoji — savo širdies kalbą.

Kai jau ėmiau suprasti sueigų programą, Biblijos tiesos palietė mano širdį ir pradėjau jausti žinių troškulį. Stefano padedamas Bibliją supratau vis geriau. 1992-aisiais savo gyvenimą paaukojau Jehovai ir pasikrikštijau. Vis dėlto, kad ir kiek dariau pažangos, praeitis paliko gilų pėdsaką: tebebuvau užsidaręs ir įtarus.

 KOVA SU DROVUMU

Po kiek laiko mūsų maža kurčiųjų grupelė buvo priskirta prie vienos Pesako (Bordo priemiesčio) bendruomenės. Pasikeitimai buvo į naudą. Toliau augau dvasiškai. Nors man tebebuvo sunku bendrauti, girdintys draugai labai stengdavosi, kad viską suprasčiau. Didelę iniciatyvą rodė sutuoktiniai Žilis ir Elodi. Jie dažnai pasikviesdavo mane po sueigos papietauti ar išgerti kavos, todėl artimai susidraugavome. Kaip gera būti tarp dievobaimingų žmonių, mokančių nuoširdžiai mylėti!

Vanesa man — didelė parama

Šioje bendruomenėje susipažinau su gražia mergina, vardu Vanesa. Man labai patiko jos jautrumas ir teisingumo troškimas. Mano kurtumas ją ne atstūmė, o kaip tik traukė, ji tai laikė nauja įdomia patirtimi. Vienas kitą pamilome ir 2005-aisiais susituokėme. Nors bendrauti su kitais man iki šiol nėra paprasta, Vanesa padėjo įveikti drovumą. Esu daug drąsesnis. Su jos palaikymu lengviau eiti turimas pareigas.

DAR VIENA JEHOVOS DOVANA

Tais metais, kai susituokėme, buvau mėnesiui pakviestas į Prancūzijos Jehovos liudytojų biurą, įsikūrusį Luvjė, mokytis vertimo darbo. Jau keletą metų DVD formatu buvo ruošiami keli leidiniai prancūzų gestų kalba. Kadangi laukė dar daugiau darbo, vertėjų grupei reikėjo pastiprinimo.

Prancūzų gestų kalba sakau viešąją kalbą

Abu su Vanesa mano galimybę prisidėti prie darbo liudytojų biure laikėme didžiule Dievo dovana, bet, reikia pripažinti, truputį nerimavome. Kas bus su mūsų kurčiųjų grupe? Ką daryti su namu, kuriame gyvename? Ar Vanesa ras darbą naujoje vietovėje? Jehova viską išsprendė. Buvo proga pamatyti, kaip Jehova myli mudu ir apskritai kurčiuosius.

GERA TARP JEHOVOS TARNŲ

Prisidėdamas prie vertimo į gestų kalbą suprantu, kiek daug daroma, kad žinios apie Dievą pasiektų ir kurčiuosius. Kaip malonu, kad bendradarbiai stengiasi su manimi pabendrauti. Nors išmoksta tik kelis gestus, jų pastangos jaudina širdį. Visi Jehovos tarnai yra vieningi ir nuoširdžiai myli vienas kitą. Galiu tai paliudyti iš asmeninės patirties. Argi tokių žmonių apsuptyje galėčiau jaustis atstumtas? (Psalmyno 133:1)

Dirbu vertimo skyriuje

Esu dėkingas Jehovai, kad krikščionių bendruomenėje visada atsirasdavo kas nors norintis man padėti. Džiaugiuosi ir galimybe bent kiek prisidėti prie to, kad kiti kurtieji galėtų pažinti mūsų mylintį Kūrėją ir prie jo artintis. Labai laukiu dienos, kai visos kliūtys, dabar trukdančios bendrauti, išnyks ir žmonija, tapusi viena pasauline šeima, kalbės „tyra kalba“ — pažins Jehovą ir vieningai jam tarnaus (Sofonijo 3:9).

^ pstr. 9 Prancūzijos vyriausybė gestų kalbos vartojimą mokant kurčius vaikus įteisino 1991 metais.