Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2013 m. kovas

 NUMERIO TEMA: KUO MUMS REIKŠMINGAS KRISTAUS PRISIKĖLIMAS

Kristaus prisikėlimas. Tikras ar pramanytas?

Kristaus prisikėlimas. Tikras ar pramanytas?

HERODOTAS, prieš 2500 metų gyvenęs graikų istorikas, apie savo laikmečio egiptiečius rašė: „Turtingųjų puotose po pietų vienas vyras nešioja aplink stalą iš medžio padarytą ir į karstą įdėtą žmogaus statulą, savo išvaizda ir spalva visiškai panašią į tikrą lavoną, — maždaug uolekties, o kartais ir dviejų uolekčių dydžio, ir, rodydamas kiekvienam puotos dalyviui, sako: „Pažiūrėk į šitą ir gerk, linksminkis, nes ir tu būsi toks, kai numirsi.“

Šitokį požiūrį į gyvenimą ir mirtį turėjo ne tik senovės egiptiečiai. Ir šiandien dažnas sau kartoja: „Imk iš gyvenimo viską, ką gali.“ Tikrai, jeigu po mirties nieko nėra, kodėl gi nepasimėgavus gyvenimu, kol įmanoma? Kam stengtis elgtis dorai? Jei mirtis yra visko pabaiga, atrodo, protingiausia gyventi šia diena. Apie tokią mąstyseną kalbėjo ir apaštalas Paulius. Prikėlimu netikinčių žmonių nuostatą jis apibendrino taip: „Jeigu mirusieji nėra prikeliami, tai ‘valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime’“ (1 Korintiečiams 15:32).

Pats Paulius, tiesa, nemanė, kad mirusieji bus užmiršti visiems laikams. Jis tvirtai tikėjo, kad jie vėl gyvens ir galės niekada nebemirti. Toks įsitikinimas buvo pagrįstas įvykiu, kurio tikrumu Paulius nė kiek neabejojo, — Jėzaus Kristaus prisikėlimu *. Jėzaus prisikėlimas labai stiprino visų pirmųjų krikščionių tikėjimą.

O kuo Jėzaus Kristaus prisikėlimas reikšmingas mums? Iš kur žinome, kad jis tikrai prisikėlė? Pažiūrėkime, ką apie tai Paulius rašė Korinte gyvenantiems krikščionims.

 O JEIGU KRISTUS NEBUVO PRIKELTAS?

Kai kurie senovės Korinto krikščionys prisikėlimo klausimu neturėjo tvirtos nuomonės, dar kiti apskritai netikėjo, kad mirusiųjų prisikėlimas tiesiogine prasme yra įmanomas. Todėl pirmame laiške to miesto krikščionims apaštalas aiškino, kokia pirštųsi išvada, jeigu prisikėlimas būtų tik pramanas. Jis rašė: „Jeigu mirusiųjų prisikėlimo nėra, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Be to, tada pasirodytų, kad apie Dievą liudijame melagingai.“ Ir dar pridūrė: „Tada jūsų tikėjimas bergždžias — jūs tebesate savo nuodėmėse. Tada ir tie, kurie užmigę Kristuje, yra pražuvę“ (1 Korintiečiams 15:13-18).

„Jis pasirodė išsyk daugiau kaip penkiems šimtams brolių [...]. Paskui pasirodė Jokūbui, tada visiems apaštalams, o paskiausiai [...] pasirodė ir man“ (1 Korintiečiams 15:6-8).

Paulius pradėjo nuo argumento, kurį sunku paneigti: jeigu mirusieji neprisikels, tai ir Kristus negalėjo būti prikeltas. Pabandykime įsivaizduoti, kad Kristus nebuvo prikeltas. Tada gerosios naujienos skelbimas būtų bergždžias — tiesiog žmonių apgaudinėjimas. O juk Kristaus prisikėlimas buvo esminė krikščionių mokymo dalis, neatsiejama nuo kitų pagrindinių Šventojo Rašto tiesų — apie Dievo visavaldystę, jo vardą, Karalystę, mūsų išgelbėjimą. Jeigu Jėzus nebūtų prisikėlęs, tai Pauliaus bei kitų apaštalų skelbiama žinia būtų buvusi bevertė.

Be to, jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tada apskritai krikščionių tikėjimas tuščias, pagrįstas melu. Paulius bei kiti būtų melagingai liudiję ne tik apie Jėzaus prisikėlimą, bet ir apie jį prikėlusį Jehovą Dievą. Neteisingas būtų ir tvirtinimas, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes“, nes jeigu pats Gelbėtojas nebuvo išvaduotas iš mirties, jis negalėtų išgelbėti kitų (1 Korintiečiams 15:3). Tai reikštų, jog krikščionys, kurie mirė, ne vienas netgi kankinio mirtimi, pražuvo amžiams, tuščiai vildamiesi būti prikelti.

Pauliaus išvada tokia: „Jei vien dėl šio gyvenimo vylėmės Kristumi, esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Korintiečiams 15:19). Jis, kaip ir kiti krikščionys, buvo patyręs nuostolių, kentė persekiojimą, sunkumus, rizikavo gyvybe, nes tikėjo prikėlimu ir su tuo susijusiais Dievo pažadais. Kaip viskas beprasmiška, jeigu mirusiųjų prikėlimas tėra prasimanymas!

KODĖL GALIME NEABEJOTI

Paulius, aišku, nemanė, kad krikščionių įsitikinimai pagrįsti melu. Jis žinojo, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirusiųjų, ir korintiečiams pateikė keletą įrodymų, būtent, „kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip ir sako Raštai, kad buvo palaidotas ir trečią dieną prikeltas, kaip sako Raštai, ir kad pasirodė Kefui, paskui dvylikai *. Paskui jis pasirodė išsyk daugiau kaip penkiems šimtams brolių — dauguma jų tebėra su mumis, o kai kurie jau užmigę. Paskui pasirodė Jokūbui, tada visiems apaštalams, o paskiausiai, lyg prieš laiką gimusiam, pasirodė ir man“ (1 Korintiečiams 15:3-8).

 Paulius pirmiausia išreiškė tvirtą įsitikinimą, kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes, buvo palaidotas ir prikeltas. Kodėl apaštalas tuo neabejojo? Viena, dėl visa tai mačiusių žmonių liudijimo. Prisikėlęs Jėzus pasirodė pavieniams asmenims (ir pačiam Pauliui), nedidelėms grupėms, o sykį net penkiems šimtams žmonių, kurių daugelis, reikia manyti, žinia apie Kristaus prisikėlimą iki tol nelabai tikėjo (Luko 24:1-11). Diduma to įvykio liudininkų Pauliaus dienomis tebebuvo gyvi ir bet kam galėjo patys patvirtinti matę prisikėlusį Jėzų (1 Korintiečiams 15:6). Jeigu liudininkų tebūtų buvę vos vienas kitas, jų pasakojimu gal ir būtų galima netikėti, bet čia liudininkų 500 ar net daugiau!

Taip pat atkreipkite dėmesį, kad kalbėdamas apie Jėzaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą Paulius dukart paminėjo frazę „kaip (ir) sako Raštai“. Šie įvykiai rodė, kad Jėzui pildosi hebrajiškų šventųjų raštų pranašystės, o tai reiškė, jog jis iš tikrųjų yra žadėtasis Mesijas.

Vis dėlto iki šiol tebėra žmonių, kurie nepaisydami daugybės liudininkų ir Raštų liudijimo Jėzaus prisikėlimu netiki. Kai kas sako, kad jo kūną mokiniai pavogė ir tada pasiskelbė matę jį prisikėlusį. Bet Jėzaus kapą saugojo romėnų sargybiniai. Negi mokiniai sugebėjo juos apeiti ar perkalbėti? Kiti tvirtina, esą, prisikėlusio Jėzaus pasirodymai buvo tik kažkieno haliucinacija. Bet šią nuomonę paneigia faktas, kad Jėzus skirtingu metu pasirodė daugeliui žmonių. Ir dar. Ar galėtų nerealus asmuo pavaišinti paties paruošta tikra žuvimi, kaip kad prie Galilėjos ežero darė prikeltasis  Jėzus? (Jono 21:9-14) Ar tokį žmogų būtų galima paliesti? (Luko 24:36-39)

Dar kiti teigia, kad Kristaus prisikėlimas yra mokinių susikurta apgaulė. Tačiau kokia jiems iš to būtų nauda? Liudydami apie tai jie būdavo išjuokiami, kankinami, kai kurie net nužudyti. Argi būtų mokiniai savo gyvybę statę į pavojų dėl melo? Be to, pirmiausia jie liudijo Jeruzalėje, matant ir girdint priešininkams, kurie tik ir laukė progos kuo nors juos apkaltinti.

Kristaus prisikėlimas tapo krikščionių tikėjimo ašimi. Tvirtas įsitikinimas šio įvykio tikrumu teikė jiems drąsos liudyti apie savo Viešpatį net žiauriai persekiojamiems. Pirmieji krikščionys gyvybe rizikavo ne tam, kad liudytų apie nužudytą išmintingą mokytoją. Jie uoliai liudijo apie Jėzaus prisikėlimą, nes tai buvo įrodymas, kad jis yra Kristus, Dievo Sūnus, galingas asmuo, jų Vadovas ir Padėjėjas. Jėzaus prisikėlimas jiems reiškė, kad ir patys bus prikelti iš mirties. Jeigu Kristus nebūtų prisikėlęs, nebūtų krikščionybės, ir apie Jėzų mes gal net nebūtume girdėję.

O kuo Kristaus prisikėlimas reikšmingas kiekvienam iš mūsų?

^ pstr. 5 Biblijoje graikiškas žodis, verčiamas „prisikėlimas“, reiškia žmogaus grįžimą į gyvenimą. Turima omenyje, kad jis grįš toks, koks buvo anksčiau, su visais būdo bruožais ir prisiminimais.

^ pstr. 13 Žodžiu „dvylika“ vadinami apaštalai, nors po Judo Iskarijoto mirties kurį laiką jų buvo tik vienuolika. Kartą, kai Jėzus jiems pasirodė, nebuvo Tomo, taigi tuo atveju aniems „dvylikai“ iš tikrųjų atstovavo daugiausia dešimt (Jono 20:24).