Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. gruodis

Pagaliau radau tikrąją laisvę!

Pagaliau radau tikrąją laisvę!

„Niekas dėl jūsų nesikreipia, — juokdamasis pasakė kalėjimo pareigūnas. — Galite likti čia.“ Kaip mes, darbšti, taikinga rusų šeima, 1950-aisiais, praėjus penkeriems metams po Antrojo pasaulinio karo, tapome kaliniais Šiaurės Korėjoje?

PAGAL dokumentus mano gimimo metai yra 1924. Gimiau Šmakovkos kaime Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, netoli Kinijos sienos.

Šmakovkos kaimas, kuriame gimiau (Rusijos Tolimieji Rytai, Primorės kraštas)

Vieną dieną banditai išsivedė tėvą bei mano vyresnius brolius ir mama jų daugiau nebematė. Likusi su būriu mažų vaikų ji beveik neturėjo kuo juos maitinti. Kaimynas pasisiūlė nuvežti mažylius į stačiatikių vaikų namus ir ten pasakyti, kad ji mus pametė.

Mama tam planui pritarė, nes antraip mes, vaikai, tikriausiai būtume mirę iš bado. Dabar, kai man gerokai per aštuoniasdešimt, esu dėkinga mamai, kad tada ji atidavė mus į prieglaudą, — taip turbūt išgelbėjo gyvybę. Vis dėlto man iki šiol gaila, kad jai reikėjo taip padaryti.

Kai su Ivanu susituokėme (1941 m.)

1941 metais persikėliau gyventi į Pietų Korėją. Čia ištekėjau už geraširdžio ruso, vardu Ivanas. Seule 1942-aisiais mums gimė duktė Olia, 1945 ir 1948 metais — sūnūs Kolia ir Žora. Vyras dirbo nuosavoje parduotuvėje, aš verčiausi siuvimu. Kadangi Seulas buvo užimtas japonų, mūsų vaikai įprato kalbėti japoniškai, tačiau namie šnekėdavome rusiškai. Iki 1950-ųjų Seule taikiai sugyveno visi: išeiviai iš Sovietų Sąjungos, amerikiečiai, korėjiečiai. Visokių tautų žmonės buvo ir mūsų parduotuvės klientai.

Šiaurės Korėjos nelaisvėje

Nelauktai padėtis pasikeitė, kai 1950 metais Seulą užėmė Šiaurės Korėjos kariuomenė. Pabėgti negalėjome ir galiausiai mes bei kiti užsieniečiai civiliai patekome į nelaisvę. Pusketvirtų metų mus drauge su britų, rusų, amerikiečių ir prancūzų karo belaisviais varinėjo iš vietos į vietą po visą Šiaurės Korėją. Apsistodavome, kur tik būdavo pastogė. Visą laiką turėjome saugotis bombų.

Kartais mus apgyvendindavo šildomuose namuose, duodavo pakankamai maisto. Tačiau dažniausiai miegodavome šaltuose, apleistuose pastatuose, o valgyti gaudavome tik sorų. Nuo pusbadžiavimo ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų daugelis mirė. Man širdį spausdavo matant, kaip kenčia mano vaikai. Tais metais žiema Šiaurės Korėjoje prasidėjo anksti. Prisimenu, ištisomis naktimis nemiegodavau: prie ugnies šildydavau akmenis, o paskui juos dėdavau po vaikų gultais.

Orams atšilus vietiniai kaimų gyventojai mums parodė, kurie laukų augalai valgomi, tad vaikščiojome rinkdami įvairius žalumynus, avietes, vynuoges, grybus. Korėjiečiai nejautė mums jokios neapykantos, priešingai, gailėjosi mūsų — nelaimėlių. Maisto nuolat trūko, todėl išmokau gaudyti varles.  Širdis plyšdavo iš skausmo, kai mano vaikai vis prašydavo varlių.

Kartą spalį mus visus varė į Manpo miestą. Buvo pasakyta, kad ligoniai bei maži vaikai galės keliauti jaučių traukiamais vežimais. Mano vyras ir Olia buvo išvesti su grupe pėsčiomis, o aš su sūnumis pasilikau laukti vežimų. Ėjo neramios laukimo dienos. Pagaliau vežimai pasirodė.

Ligonius į vežimus krovė vieną ant kito kaip malkas. Vaizdas buvo kraupus. Mažąjį Žorą užsikėliau ant nugaros, o Kolią bandžiau pasodinti vežimo kamputyje, bet jis ėmė šaukti: „Mama, mama, noriu eiti su tavim! Prašau, nepalik manęs!“

Kolia bidzeno iš paskos, viena rankyte tvirtai įsikibęs į mano sijoną, kad neatsiliktų. Šito liūdnai pagarsėjusio žygio metu buvo nušauta daug kalinių. Paliktus lavonus tuojau apipuldavo varnos — jų būriai lydėjo mus visą kelią. Po daugelio dienų pagaliau susitikome su Ivanu ir Olia. Verkėme apsikabinę. Tą naktį nemiegojau — prie ugnies šildžiau akmenis. Bet kadangi dabar su manimi buvo visi vaikai, jaučiausi rami.

1953 metais, atsidūrus netoli 38 lygiagretės, kuri dalija Šiaurės ir Pietų Korėjas, mūsų gyvenimas kiek palengvėjo. Gavome švarias uniformas, batus, duonos, net saldainių. Netrukus paleido britus, paskui prancūzus. Tačiau mes neturėjome jokios šalies pilietybės. Kai paskutiniai kaliniai išvyko, likome vieni. Nevilties apimti verkėme ir nieko nevalgėme. Kaip tik tada korėjiečių pareigūnas pasakė tuos užgaulius žodžius, kurie pacituoti straipsnio pradžioje.

Naujas gyvenimas Jungtinėse Valstijose

Paskui netikėtai buvome pervežti per demilitarizuotą zoną į Pietų Korėją.  Mus apklausė amerikiečių karininkai ir leido imigruoti į Jungtines Valstijas. Išplaukėme laivu į San Franciską (Kalifornija). Čia sulaukėme pagalbos iš labdaros organizacijos. Vėliau persikėlėme į Virdžinijos valstiją, kur atsistoti ant kojų mums padėjo pažįstami. Galiausiai išvykome į Merilandą ir pradėjome naują gyvenimą.

Su vyru ir dviem vaikais (1954 m.)

Mums, imigrantams, iš pradžių nuostabą kėlė net tokie paprasti dalykai kaip dulkių siurblys. Dirbome daug ir sunkiai, bet man liūdna darėsi matant, kaip jau praturtėję atsikėlėliai išnaudoja naujakurius. Pamenu, vienas Rusijos stačiatikių dvasininkas, kurį susitikome vos atvykę, pasakė: „Esate palaimintoje šalyje. Jei norite, kad jums sektųsi, nebūkite tarp savų.“ Likau priblokšta, suglumusi. Argi neturėtume vieni kitiems padėti?

1970 metais į mūsų namus užsuko Jehovos liudytojas Bernis Batlmanas ir užvedė pokalbį Biblijos temomis. Jis buvo energingas, tiesus žmogus, toks kaip ir mes. Kalbėjomės keletą valandų. Kadangi užaugau stačiatikių vienuolyne, liturgiją žinojau mintinai. Bet niekada nė mintis nekilo įsigyti Bibliją! Bernis atnešė vieną egzempliorių ir pasakė: „Ši Biblija yra jums, nes aš jus myliu.“ Taip pat jis mus supažindino su Benu, rusiškai kalbančiu liudytoju iš Baltarusijos.

Benas ir jo žmona mielai atsakinėjo į mano klausimus naudodamiesi Biblija. Tačiau aš buvau įsitikinusi, jog liudytojai yra iškraipę šventąjį tekstą. Ypač įniršau jų leidiniuose perskaičiusi, kad Marija, be Jėzaus, turėjo ir kitų vaikų. Juk cerkvėje buvo mokoma visiškai kitaip.

Paskambinau vienai draugei lenkei ir paprašiau pažiūrėti, kas jos lenkiškoje Biblijoje rašoma Mato 13:55, 56. Kai ji man perskaitė tas eilutes, apstulbau: Jėzus iš tiesų turėjo jaunesnių brolių! Paskui draugė paskambino savo pažįstamai, dirbančiai Kongreso bibliotekoje Vašingtone, kad ši patikrintų visus turimus Biblijos vertimus. Paaiškėjo, jog visuose sakoma tas pats — Jėzus turėjo brolių ir seserų!

Man kildavo daugybė kitų klausimų: kodėl miršta vaikai? kodėl tautos kariauja?  kodėl žmonės nesupranta vieni kitų, net jeigu šneka ta pačia kalba? Biblija pagrįsti atsakymai mane pradžiugino. Sužinojau, kad žmonijos kančios nėra nuo Dievo. Ir kaip gera buvo išgirsti, jog vėl pamatysiu artimus žmones, kurie žuvo per įvairius konfliktus! Palaipsniui Jehova tapo man realus.

Kartą namuose stovėjau priešais ikonas ir meldžiau Dievą padėti mano sūnui, kuris buvo neseniai grįžęs iš karo Vietname ir kentė baisų emocinį skausmą. Staiga suvokiau, jog melstis turiu ne atvaizdams, o gyvajam Dievui Jehovai. Pradėjau ikonas ardyti ir pamačiau, kad tai tik nuspalvinta aliuminio folija. Nors jas buvau pirkusi cerkvėje, tą vakarą jų atsikračiau.

Palikti religiją, kurios laikiausi nuo mažens, nebuvo lengva. Bet tai, ko moko Biblija, man darėsi svarbiau už viską. Po metų savo vyrą ir dukrą pakviečiau nueiti su manimi pas popą. Į bloknotą buvau prisirašiusi daugybę biblinių klausimų, o po jais — Rašto nuorodų. Man garsiai skaitant Biblijos eilutes popas palingavo galvą ir pasakė: „Tu pražuvusi.“ Jis liepė mums daugiau pas jį nesirodyti.

Tas atsitikimas mūsų tvirtavalei ir smalsiai dukrai Oliai padarė didelį poveikį. Ji taip pat ėmė nuodugniai tyrinėti Bibliją ir netrukus į liudytojų sueigas jau ėjome dviese. Aš pasikrikštijau 1972-aisiais, Olia metais vėliau.

Mūsų šeimos devizas

Sode prie namų Merilande, JAV (apie 1990 m.)

Visada stengėmės vadovautis tokiu devizu: „Sutelk dėmesį į dabartį, pamiršk praeitį.“ Todėl nedvejodami imdavomės ko nors naujo, jei būdavome tikri, kad tai teisinga. Kai mudvi su dukra pradėjome artintis prie Dievo, kilo noras eiti pas žmones į namus ir pasakoti, ką esame sužinojusios. Tačiau turiu prisipažinti, jog buvau tiesmuko, griežtoko būdo, tad tiems, kas eidavo su manimi, kartais tekdavo įsikišti ir viską šeimininkams paaiškinti taktiškiau. Ilgainiui vis dėlto išmokau kalbėtis su įvairių tautybių bei kilmės žmonėmis, kurie kaip ir aš ieškojo geresnio gyvenimo.

Vėliau su dukra dažnai garsiai pasvajodavome, kad jeigu kada nors griūtų geležinė uždanga, važiuotume į Rusiją padėti žmonėms pažinti Dievo. Kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje tos uždangos iš tikrųjų nebeliko, Olia šitą mūsų svajonę įgyvendino. Ji išvyko į Rusiją ir 14 metų ten darbavosi visalaikėje tarnyboje. Ji vedė nemažai Biblijos studijų ir padėjo versti Bibliją aiškinančią literatūrą iš anglų kalbos į rusų Jehovos liudytojų organizacijos Rusijos filiale.

Dabar esu prikaustyta prie lovos. Mano vaikai daro viską, kad jausčiausi kuo patogiau. Dėkoju Dievui, kad po sunkių vaikystės ir jaunystės metų suradau tikrai daug geresnį gyvenimą. Supratau, kokie teisingi šie Biblijoje užrašyti psalmininko Dovydo, avių ganytojo, žodžiai: „Žaliose pievose [Dievas] mane guldo, prie ramių vandenų gano. Jis atgaivina mano gyvastį ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui“ (Psalmyno 23:2, 3). *

^ pstr. 29 Marija Kilin užmigo mirties miegu 2010 m. kovo 1 d., kai šis jos pasakojimas buvo rengiamas publikuoti.