Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. gruodis

 Laiškas iš Benino

Kur aš įsivėliau?!

Kur aš įsivėliau?!

TAI buvo pats tikriausias Vakarų Afrikos rytas. Ore maišėsi verdamų ryžių ir padažų kvapai. Pro šalį einančios moterys ant galvos nešė įspūdingo dydžio naštas. Sklido įprastinis klegesys: kas smagiai juokėsi, kas emocingai derėjosi. Saulė užkepino kaip reikiant.

Būrelis vaikų, pamatę mane — baltaodę (jų terminais, jovo), kaip įprasta, ėmė dainuoti ir šokti. Dainelė prasidėjo žodžiais: „Jovo, jovo, bon suar“, o baigėsi: „Gal atsilygintumėte už pasirodymą?“ Vienas berniukas nedainavo. Man toliau einant savais keliais, jis nusekė iš paskos ir pradėjo gestikuliuoti. Atrodė, kad tai ne šiaip gestai, o gestų kalba. Gyvendama Jungtinėse Valstijose išmokau amerikiečių gestų kalbos abėcėlę, bet čia juk Beninas — šalis, kur kalbama prancūziškai.

Šiaip ne taip man pavyko prisiminti ir parodyti aštuonias savo vardo raides. Berniuko veidas linksmai nušvito. Paėmęs už rankos jis nusivedė mane siauromis gatvelėmis į savo namus — tam kraštui būdingą dviejų kambarių būstą iš šlakbetonio blokelių. Manęs pasižiūrėti subėgo visi berniuko namiškiai. Tarpusavyje jie kalbėjosi gestais. Ką man daryti? Pakartojau savo vardą ir ant lapelio parašiau, kad esu misionierė, mokau apie Bibliją ir kad sugrįšiu. Atėjo keletas girdinčių kaimynų. Jie irgi pritariamai linksėjo galvomis. „Kur aš įsivėliau?!“ — pamąsčiau.

Grįžusi negalėjau nurimti. Juk turi būti kas nors, kas padėtų tiems žmonėms sužinoti apie Dievo pažadą, kad bus „kurtiesiems atvertos ausys“ (Izaijo 35:5). Paieškojau apie kurčiuosius informacijos. Sužinojau, kad, vieno neseno surašymo duomenimis, Benine yra apie 12000 kurčių ir neprigirdinčių žmonių. Bet labiausiai akis išpūčiau perskaičiusi, kad kurčiųjų mokyklose šioje šalyje vartojama ne prancūzų gestų kalba, o amerikiečių. Deja, nė vienas iš Jehovos liudytojų gestų kalbos čia nemokėjo. Vienai liudytojai tada dūsavau: „Kaip norėčiau, kad atsirastų bent kas nors, mokantis amerikiečių gestų kalbą, kad galėtų padėti!“ O ji atsakė: „Bet tu jau esi čia, ar ne?“ Tikrai, kaip nepagalvojau! Nieko nelaukusi užsisakiau gestų kalbos vadovėlį ir Jehovos liudytojų išleistų DVD amerikiečių gestų kalba. Po kurio laiko iš  Kamerūno į Beniną persikėlė viena šią kalbą mokanti liudytoja. Ji buvo puiki pagalbininkė — atsakymas į maldas.

Žinia apie mano gerus norus netruko pasklisti. Man rekomendavo nueiti pas Brisą — dailininką, iškabų gamintoją. Jis darbavosi ateljė (dirbtuvėje) iš susiūtų palmių lapų. Kaip joje gera, gaivu, ypač atėjus iš lauke tvyrančios tvankumos! Ateljė mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis nuo ne pirmus metus į sienas valomų teptukų. Brisas nubraukė dulkes nuo poros kėdžių ir prisėdęs įbedė į mane akis, laukdamas, ką pasakysiu. Į nešiojamą grotuvą įdėjau DVD. Jis prisitraukė kėdę arčiau, kad geriau matytų mažą grotuvo ekraną. „Aš suprantu! Suprantu!“ — gestais rodė ateljė šeimininkas. Kaimynų vaikams irgi parūpo. Jie net išlenkę kaklus žiūrėjo, ką čia jam rodau. Vienas neišlaikė: „Kodėl jie žiūri filmą be garso?“

Kaskart man atėjus aplankyti Briso, žiūrovų skaičius augo. Netrukus Brisas ir kiti kurtieji ėmė ateidinėti į mūsų sueigas. Mėgindama jiems versti programą į gestų kalbą po truputį dariau pažangą. Mūsų grupelei plečiantis žmonės patys pradėjo manęs ieškoti. Pavyzdžiui, kartą, kad nesusidurčiau su išbėgusiomis ant kelio ožkomis ir kiaulėmis, pasukau vairą ir pataikiau į kelias duobes. Aš, žinoma, netyčia, bet mano senutė mašina tuojau pagavo skųstis, visaip krenkšti. Ūmai iš galo pasigirdo stiprus beldimas. Maniau, ji tuoj visai sugrius. Bet, pasirodo, triukšmavo ne mašina, o vienas kurčiasis. Jis bėgo iš paskos ir kaip įmanydamas mėgino atkreipti mano dėmesį, todėl beldė į mašinos kėbulą.

Amerikiečių gestų kalba kalbančių liudytojų grupės ėmė rastis ir kituose miestuose. O kai programos vertimas į gestų kalbą buvo suorganizuotas mūsų kongrese, į vertėjus pakvietė ir mane. Atsistojusi ant pakylos ir laukdama, kol prabils kalbėtojas, mintimis trumpam grįžau į praeitį, į laiką, kai tarnybą čia tik pradėjau. Tada galvodavau: „Ką dar galėčiau nuveikti, būdama misioniere Afrikoje?“ Dabar, žiūrėdama į auditoriją, galėjau tvirtai sau atsakyti: būti misioniere kurtiesiems. Jau niekada man nebekyla klausimas: „Kur aš įsivėliau?!“