Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. gruodis

„Istorija nemeluoja“

„Istorija nemeluoja“

Estijos valstybinis paštas 2007 metų birželio 14 dieną išleido proginį pašto ženklą (parodytas dešinėje). Kartu buvo paskelbtas toks pranešimas: „Šis suvenyrinis pašto ženklas išleistas stalinistinio estų tautos genocido aukoms atminti.“ Nuo 1941 iki 1951 metų dešimtys tūkstančių estų buvo ištremti iš savo namų ir tėvynės.

„ISTORIJA nemeluoja.“ Tai populiarus posakis Estijoje, panašių esama ir kitur. Taip, praeities nepakeisime, tačiau pasimokyti iš jos tikrai galime. Išmintingasis senovės Izraelio karalius Saliamonas sakė: „Visus tuos dalykus suvokiau, svarstydamas visa, ką žmonės po saule daro, kai žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9).

Šių Biblijos žodžių teisingumą akivaizdžiai liudija tai, kas prieš keletą dešimtmečių vyko Estijoje bei daugelyje kitų Rytų Europos šalių. Kokias kančias valdžia tuomet užtraukė nesuskaičiuojamai daugybei nekaltų žmonių, kuriuos ištrėmė į tolimus kraštus ir ten apgyvendino arba uždarė į lagerius!

Pasak Estijos istorikų, iš šios mažos šalies 1941—1951 metais ištremta per 46000 civilių. Dauguma jų tokias represijas patyrė dėl savo politinių pažiūrų, kiti dėl tautybės ar socialinės padėties, o Jehovos liudytojai — tiesiog dėl religinių įsitikinimų.

Puolimas prieš dievobaimingus žmones

2004 metais Tartu universiteto leidyklos išspausdintame moksliniame darbe istorikė Aigi Rahi-Tam rašo: „Nuo 1948-ųjų iki 1951-ųjų buvo suimti 72 Jehovos liudytojai bei su jais susiję žmonės. Tačiau daug didesnio masto trėmimus — ne tik iš Baltijos šalių, bet ir iš Moldovos, vakarų Ukrainos, Baltarusijos — planuota įvykdyti 1951 metų balandžio 1-osios naktį, ir tai buvo padaryta.“

Dar iki 1951-ųjų Jehovos liudytojai Estijoje neturėjo ramybės: juos suiminėjo, bandė palaužti psichologiškai, tardė, įkalindavo. O planuojant naują trėmimų operaciją, matyt, Jehovos liudytojus siekta iš Estijos visiškai eliminuoti.

1951 metų balandžio 1-oji užrašyta ir ant minėto pašto ženklo. Prie jos — skaičius 382. Tiek tąkart iš Estijos buvo ištremta Jehovos liudytojų bei jų vaikų, taip pat kai kas iš jų giminaičių ir kaimynų, kurie  nebuvo liudytojai. Visoje šalyje tą dieną buvo suiminėjami žmonės, o vakare juos, tiek jaunus, tiek senus, suvarė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Sibirą.

Ela Tom

Jehovos liudytojai Elai Tom * tuo metu buvo 25-eri. Prisimindama eilinę apklausą ji pasakoja: „Pareigūnas bandydavo mane įbauginti ir reikalaudavo liautis skelbti. Kartą jis paklausė: „Ar tu nori gyventi? O gal nori mirti su savo Dievu Sibiro laukuose?“ Tačiau Ela nepaliovė drąsiai skelbusi gerąją naujieną. Už tai ją išvežė į Sibirą ir beveik šešerius metus kilnojo iš vieno lagerio į kitą.

Tarp šimtų asmenų, ištremtų be jokio teismo, buvo ir kita jauna liudytoja, Hysi Lember. Prisimindama 1951-ųjų balandžio 1-osios įvykius ji pasakoja: „Jie atėjo visiškai netikėtai naktį ir sušuko: „Turite pusvalandį, susidėkite daiktus!“ Tamsoje Hysi su šešerių metų dukrele slapta buvo nuvežtos į geležinkelio stotį. Barškantis traukinys pakeliui vis sustodavo paimti daugiau liudytojų. „Mus įmetė į gyvulinį vagoną. Gerai, kad mėšlas buvo sušalęs, antraip būtų tekę jame stovėti. Važiavom sugrūsti kaip gyvuliai.“

Varginanti, skausminga kelionė truko dvi savaites. Perpildytuose vagonuose be jokių sanitarinių sąlygų vežami žmonės — ir jauni, ir vyresnio amžiaus — dar turėjo kęsti visokias užgaules, žeminimą. Kai kurie negalėjo sulaikyti ašarų ir atsisakė valgyti. Liudytojai drąsino vieni kitus giedodami giesmes, padėjo vieni kitiems, dalijosi maistu. Tremtiniams buvo sakoma, kad jie iškeldinami visam laikui, kad tai — kelionė į vieną pusę.

Hysi Lember su dukterimi Maja

Hysi prisimena, kaip šio sunkaus išmėginimo metu juos palaikė bendratikiai: „Vienoje stotyje mūsų traukinys sustojo šalia traukinio iš Moldovos. Kažkoks vyras per vagono sieną paklausė, kas mes tokie ir kur važiuojame. Paaiškinome, kad nežinome, kur mus veža, ir kad esame Jehovos liudytojai iš Estijos. Kitame traukinyje bendratikiai, išgirdę tą pokalbį, per vagono angą mums įmetė didelį kepalą duonos ir džiovintų slyvų.“ Hysi priduria: „Tada pradėjome suvokti, koks Jehovos liudytojų trėmimo mastas, — iš visų Sovietų Sąjungos respublikų.“

Dvi paauglės liudytojos, Korina ir jos sesuo Enė, buvo atskirtos nuo savo mamos ir nematė jos daugiau nei šešerius metus. Pirmiausia suėmė ir į lagerį išvežė jų mamą, taip pat Jehovos liudytoją. Paskui baisiąją balandžio pirmosios naktį abi mergaitės buvo pagrobtos iš namų ir įmestos į prekinį vagoną. „Traukinyje viena liudytoja su dviem vaikais pasisiūlė mumis rūpintis ir patikino, kad ją bei jos vaikus galime laikyti savo šeima“, — su dėkingumu prisimena Korina.

Kaip viskas klostėsi toliau? Atvykus į šaltojo Sibiro platybes, jau kitą dieną prasidėjo žeminanti „vergų prekyba“. Iš aplinkinių kolūkių sugužėjo vyrai išsirinkti  darbininkų. Korina pasakoja: „Girdėjome juos ginčijantis ir sakant „tu jau turi traktorininką, tai šitas bus mano“ arba „aš jau paėmiau porą senių, tu irgi keletą paimk“.“

Seserys Enė ir Korina

Korina su Ene buvo drąsios merginos. Vėliau jos sakė: „Mes labai ilgėjomės mamos ir be galo troškome, kad ji vėl mus šiltai apkabintų.“ Vis dėlto jaunuolės neprarado dvasinės stiprybės ir humoro jausmo. Korina pridūrė: „Iš dalies gerai, kad mama nematė mūsų, nes kartais tekdavo dirbti lauke spiginant dideliam šalčiui nelabai šiltai apsirengus.“

Reikia pripažinti, baisią neteisybę patyrė daug nekaltų Estijos bei kitų šalių gyventojų. Tarp nukentėjusių yra ir Jehovos liudytojai. (Skaitykite rėmelį „Neapsakomas teroro mastas“.) Nors praeityje buvo engiami bei visaip kankinami, Jehovos liudytojai Estijoje veikia iki šiol ir yra uolūs, džiaugsmingi.

Nuostabi ateitis

Biblija mus patikina, kad Jehova Dievas neapkenčia neteisybės. Joje sakoma: „Visi, kurie taip daro ir neteisiai elgiasi, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pakartoto Įstatymo 25:16, Brb). Nors nedorybes praeityje Dievas pakentė, netrukus ateis laikas, kai jis pašalins iš žemės neteisybę ir visokį blogį. „Dar valandėlė, — sakė psalmininkas, — ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs. O romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“ (Psalmyno 37:10, 11).

Taip, mūsų laukia nuostabi ateitis! Praeities pakeisti negalime, tačiau galime užsitikrinti gerą ateitį. Artinkitės prie Dievo ir sužinosite, ko reikia, kad galėtumėte gyventi tuomet, kai žemėje klestės tikras teisingumas (Izaijo 11:9).

^ pstr. 10 Elos Tom gyvenimo istorija išspausdinta žurnalo Atsibuskite! 2006 m. balandžio numeryje, p. 20—24.