Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. lapkritis

Gyvenimas Biblijos laikais. Piemuo

Gyvenimas Biblijos laikais. Piemuo

„Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės“ (IZAIJO 40:11).

BIBLIJOJE nuo pat pirmos knygos iki paskutinės gana dažnai yra minimi piemenys (Pradžios 4:2; Apreiškimo 12:5). Piemenauti buvo tekę tokiems žymiems vyrams kaip Abraomas, Mozė ir karalius Dovydas. Savo psalmėse Dovydas gražiai apdainavo gero ganytojo kasdienybę ir rūpesčius. O psalmėje, kuri priskiriama Asafui, apie Dovydą kalbama kaip apie senovės Dievo tautos ganytoją (Psalmyno 78:70-72).

Ir vėliau, Jėzaus dienomis, piemens darbas tebebuvo labai reikalingas. Jėzus pats sakė esąs „gerasis ganytojas“. Neretai jis iškeldavo gero ganytojo savybes norėdamas pamokyti kai ko svarbaus (Jono 10:2-4, 11). Net Visagalis, Jehova Dievas, prilyginamas ganytojui (Izaijo 40:10, 11; Psalmyno 23:1-4).

Kokius gyvulius piemuo ganydavo? Koks tai buvo darbas? Ir ko galime pasimokyti iš tų darbščių žmonių?

Avys ir ožkos

Senovės Izraelyje piemenys tikriausiai ganė įvairių veislių avis, tarp jų karakulines. Šitos veislės avių uodegos ilgos ir riebios, kailis tankus. Avinai turi ragus, o patelių  galvos beragės. Avys yra romios, lengvai paklūsta ganytojui, pačios apsisaugoti nuo aplinkos pavojų bei plėšrūnų nepajėgia.

Piemenys ganydavo ir ožkas. Jų būta juodų ir rudų. Laipiodamos kalnų šlaitais, ieškodamos maisto krūmynuose jos dažnai į dyglius susižeisdavo savo ilgas, plazdančias ausis.

Piemeniui tekdavo nuolat mokyti avis ir ožkas paklusti jo paliepimams. Nors tai nebuvo lengva, geras ganytojas su savo banda elgdavosi švelniai, kiekvienam gyvuliui netgi duodavo vardą ir šie kviečiami atsiliepdavo (Jono 10:14, 16).

Piemens darbai įvairiais metų laikais

Pavasarį piemuo kasdien išleisdavo bandą iš aptvaro ir vesdavo ganytis į netoliese sultinga žole sužėlusias pievas. Tuo metų laiku patelės atsivesdavo jauniklių — ėriukų ar ožiukų, taigi banda padidėdavo. Be to, tada darbininkai kirpdavo žiemines avių vilnas ir tą įvykį buvo įprasta švęsti.

Kai kurie valstiečiai turėjo tik kokias kelias aveles, todėl pasamdydavo piemenį ir šis jas ganydavo kartu su kita banda. Ne paslaptis, jog tie samdiniai kitų avimis rūpinosi mažiau nei savosiomis (Jono 10:12, 13).

Pasibaigus derliaus nuėmimui laukuose aplink kaimą, piemuo nugindavo ten avis pasimėgauti naujais daigais ir ražienose užsilikusiais grūdais. Užėjus vasaros karščiams piemenys bandas vesdavosi į vėsesnes ganyklas aukštumose. Dienų dienas piemuo dirbdavo ir miegodavo po atviru dangumi, leisdamas bandai ganytis ant stačių žaliuojančių šlaitų, o naktimis saugodavo ją, esančią aptvare. Kartais nakčiai avis suvarydavo į olą, kur jos būdavo saugios nuo šakalų ir hienų antpuolių. Jeigu hienos staugimas nakties gūdumoje avis išgąsdindavo, piemuo savo ramiu, švelniu balsu jas nuramindavo.

Kiekvieną vakarą piemuo avis suskaičiuodavo, apžiūrėdavo, ar sveikos. Rytą jam pašaukus banda sekdavo paskui jį į ganyklą (Jono 10:3, 4). Apie vidurdienį piemenys varydavo gyvulius prie vėsių vandens telkinių pagirdyti, o kai balos išdžiūdavo, vesdavo prie šulinio ir pats prisemdavo vandens.

Baigiantis sausajam sezonui piemuo su banda keliaudavo į pakrantės lygumas bei  slėnius. Kai prasidėdavo šalti lietūs, jis pargindavo gyvulius tvartan, kur šie ir prabūdavo visą žiemą. Liūtys, kruša, sniegas jiems būtų pražūtingi, tad nuo rudens pabaigos iki pavasario lauke bandų niekas neganydavo.

Pasiruošęs darbui

Piemens apranga buvo paprasta, bet iš tvirtų medžiagų. Nuo lietaus ir nakties vėsos jį tikriausiai saugodavo avikailio apsiaustas, kurį jis vilkėdavo kailiu į vidų. Po apačia ant nuogo kūno būdavo apsivilkęs tuniką. Piemuo avėdavo sandalus, kad nesusižeistų kojų į akmenis ir dyglius, galvą apsivyniodavo vilnoniu audeklu.

Tarp piemens reikmenų būdavo šie daiktai: odinis kelionmaišis, kuriame jis nešiojosi maistą, — duoną, alyvuoges, džiovintus vaisius, sūrį; maždaug metro ilgio vėzdas su aštrių skalūno nuolaužų prikalinėtu storuoju galu; tai buvo grėsmingas ginklas; peilis; lazda pasiremti einant ir kopiant; gertuvė; sulankstomas odinis kibiras vandeniui iš gilaus šulinio pasemti; svaidyklė; ja laidydavo akmenukus, kad nuo bandos atsiskyrusios avys ar ožkos pabūgusios sugrįžtų atgal arba kad grobio tykantys žvėrys bėgtų šalin; nendrinė dūdelė; ja grodavo, kad būtų linksmiau ir kad gyvuliai nurimtų.

Piemens rūpestis būdavo ne veltui — iš gyvulių šeima galėjo pragyventi, turėjo pieno ir mėsos. Kailiai bei oda buvo naudojami mainams, taip pat iš jų gamino drabužius ir odinius butelius. Iš ožkų vilnos ausdavo audinius. Be to, avis ir ožkas atnašaudavo kaip auką.

Sektinas pavyzdys

Geri piemenys buvo stropūs, patikimi ir drąsūs. Jie net rizikuodavo savo gyvybe, kad apgintų bandą (1 Samuelio 17:34-36).

Taigi ne veltui Jėzus ir jo mokiniai apie piemenį kalbėjo kaip apie sektiną pavyzdį krikščionių prižiūrėtojams (Jono 21:15-17; Apaštalų darbų 20:28). Kaip geras piemuo Biblijos laikais, taip ir bendruomenės prižiūrėtojai šiandien turi stengtis ganyti jiems „patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nesąžiningo pasipelnymo, bet su atsidavimu“ (1 Petro 5:2).