Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. spalis

Biblija keičia žmonių gyvenimą

Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAIP vyras, nepaisant sunkios vaikystės, tapo laimingu žmogumi, geru sutuoktiniu ir tėvu? Kas paskatino vieną moterį, turėjusią daugybę rimtų ydų, pasikeisti? Štai ką jie patys apie tai pasakoja.

„Jaučiausi niekam vertas“ (VIKTORAS HUGAS ERERA).

  • GIMIMO METAI: 1974
  • GIMTOJI ŠALIS: ČILĖ
  • ANKSČIAU: ALKOHOLIKAS

MANO PRAEITIS.

Gimiau Angolio mieste nuostabioje Čilės pietinėje dalyje. Savo tėvo niekada nesu matęs. Kai buvau vos trejų, kartu su mama ir jaunesniu broliu persikraustėme į sostinę, Santjagą, kur turėjome glaustis mažame kambariuke viename iš miesto lūšnynų. Naudojomės viešu tualetu, o vandens prisipildavome iš gaisrinio hidranto.

Maždaug po poros metų valdžia mums skyrė mažą namelį. Nelaimei, mūsų naujieji kaimynai buvo įnikę į alkoholį ir narkotikus, darė nusikaltimus ir užsiiminėjo prostitucija.

Mama susipažino su vienu vyru ir po kiek laiko jie susituokė. Patėvis smarkiai gėrė. Jis mušdavo mudu su mama. Niekam nematant dažnai verkdavau, apgailestaudamas, kad neturiu tėčio, kuris mane užstotų.

Nors mama sunkiai dirbo, kad mus aprūpintų, gyvenome labai vargingai. Alkiui numalšinti kartais teturėdavome pieno miltelių ir cukraus. Didžiausia pramoga mums su broliu buvo vogčiomis žiūrėti televizorių pro kaimynės langą. Tačiau vieną dieną ji mus nutvėrė ir tada mūsų pramogos baigėsi.

Kai patėvis būdavo blaivus — deja, taip nutikdavo nedažnai, — mudviem su broliu nupirkdavo ko nors užkąsti. O sykį nupirko mažą televizorių — tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai jaučiausi laimingas.

Skaityti išmokau būdamas dvylikos. Po metų mečiau mokyklą ir pradėjau dirbti visą dieną. Po darbo su daug vyresniais už save bendradarbiais eidavau į vakarėlius, kur pasigerdavome ir vartodavome narkotikus. Greitai nuo viso to tapau priklausomas.

Dvidešimties sutikau Kati ir po kurio laiko ją vedžiau. Iš pradžių viskas klostėsi gerai, bet paskui grįžau prie savo ankstesnės gyvensenos. Ėmiau elgtis dar blogiau negu prieš tai. Galiausiai supratau, kad jeigu nesustosiu, manęs laukia kalėjimas arba kapas. Blogiausia, kad šitaip elgdamasis priverčiau  savo sūnų Viktorą kentėti nuo tų pačių dalykų, kurie kažkada skaudino mane patį. Buvau prislėgtas, pykau ant savęs, jaučiausi niekam vertas.

2001-aisiais pas mus apsilankė dvi Jehovos liudytojos ir Kati pradėjo studijuoti Bibliją. Ką sužinojusi, ji papasakodavo man. Smalsumo vedamas pradėjau studijuoti ir aš. 2003 metais Kati pasikrikštijo.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

Sykį perskaičiau Rūtos 2:12, kur sakoma, kad Jehova atlygina tiems, kas rodo tikėjimą ir glaudžiasi po jo sparnais. Supratau, kad jei tik pasikeisčiau, džiuginčiau Dievą ir jis mane laimintų. Pastebėjau, kaip dažnai Biblijoje smerkiamas girtuokliavimas. Ypač mane paveikė 2 Korintiečiams 7:1. Šioje eilutėje esame skatinami apsivalyti „nuo visų kūno ir dvasios nešvarumų“. Taigi tvirtai apsisprendžiau atsikratyti savo blogų įpročių. Bandydamas tai padaryti iš pradžių dažnai pratrūkdavau pykčiu, bet Kati niekada nenustojo manęs rėmusi.

Galų gale išėjau iš darbo, nes ten nuolat buvau spaudžiamas užsirūkyti arba išgerti. Nors kol buvau bedarbis, šeimai teko susiveržti diržus, turėjau daugiau laiko tyrinėti Bibliją. Būtent tuomet ėmiau sparčiai augti dvasiškai. Kati niekada nereikalavo uždirbti daugiau, nepriekaištavo dėl paprastos mūsų gyvensenos. Esu labai dėkingas jai už meilingą palaikymą.

Pamažu pradėjau vis artimiau bendrauti su liudytojais. Jie padėjo man suprasti, kad nepaisant to, jog neturiu pasaulietinio išsilavinimo, Jehova vertina mano nuoširdų troškimą jam tarnauti. Meilė ir vienybė, akivaizdi liudytojų bendruomenėje, mūsų šeimai padarė didžiulį poveikį. Tokios santarvės niekur iki tol neteko matyti. 2004-ųjų gruodį pasikrikštijau.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Įsitikinau Jehovos žodžių iš Izaijo 48:17 teisingumu. Ten sakoma: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga.“ Mano mamą ir brolį teigiami mano gyvenimo pokyčiai taip paveikė, jog dabar ir jie studijuoja Bibliją. Net kaimynai džiaugiasi matydami, kaip pasikeičiau ir kokia laiminga mūsų šeima.

Turiu žmoną, kuri myli Dievą ir kuri į mane žvelgia kaip į pasitikėjimo vertą sutuoktinį ir draugą. Nors pats nepažinojau savo tėvo, Biblija išmokė mane, kaip auklėti tris savo sūnus. Jie gerbia mane, o dar svarbiau — į Jehovą žiūri kaip į realų Asmenį ir jį myli.

„Nors pats nepažinojau savo tėvo, Biblija išmokė mane, kaip auklėti tris savo sūnus“

Iš visos širdies dėkoju Jehovai, kad suteikė man galimybę tapti laimingu žmogumi, nors mano vaikystė ir buvo sunki.

 „Buvau pikta, agresyvi mergina“ (NABIHA LAZAROVA).

  • GIMIMO METAI: 1974
  • GIMTOJI ŠALIS: BULGARIJA
  • ANKSČIAU: NARKOTIKŲ PREKEIVĖ

MANO PRAEITIS.

Gimiau Sofijoje, Bulgarijos sostinėje, pasiturinčioje šeimoje. Kai buvau šešerių, tėvas paliko šeimą. Tai buvo didžiulis smūgis, sukėlęs daug sielvarto. Jaučiausi atstumta ir neverta meilės. Kai paaugau, visi šie jausmai pastūmėjo mane maištauti. Buvau pikta, agresyvi mergina.

Keturiolikos pirmą kartą pabėgau iš namų. Iš mamos ir savo senelių dažnai vogdavau pinigus. Kadangi pasižymėjau smurtingu būdu, mokykloje nuolat įsiveldavau į konfliktus. Dėl šios priežasties vos per keletą metų buvau penkis kartus perkelta į kitas mokyklas. Mokytis likus trejiems metams, mokyklą mečiau. Gyvenau labai amoralų gyvenimą. Tapau priklausoma nuo tabako ir marihuanos. Daug gėriau, be perstojo linksminausi vakarėliuose, įsitraukiau į narkotikų prekybą. Gyvenimas beviltiškame pasaulyje, kur žmonės kenčia ir miršta, atrodė beprasmiškas, todėl gyvenau tik kasdieniniais malonumais.

1998-aisiais, kai buvau 24-erių, Brazilijoje San Paulo oro uoste mane suėmė už narkotikų gabenimą ir nuteisė ketverius metus kalėti.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

2000-aisiais kalėjime, kuriame sėdėjau, kartą per savaitę ėmė lankytis Jehovos liudytojai. Viena liudytoja, Marines, buvo man labai maloni. Ji pažadino manyje troškimą sužinoti daugiau apie Bibliją. Kadangi apie Jehovos liudytojus nebuvau nieko girdėjusi, ėmiau apie juos klausinėti savo kameros draugių. Mano nuostabai, dauguma jų apie liudytojus atsiliepė nepalankiai. Viena kalinė net patarė rinktis bet kurią kitą religiją, tik ne Jehovos liudytojų. Šis pasakymas dar labiau mane suintrigavo — panorau išsiaiškinti, kodėl šie žmonės taip nekenčiami. Priėjau išvadą, kad taip yra dėl to, jog jie išpažįsta teisingą religiją. Juk Biblijoje aiškiai pasakyta: kiekvienas, kas nuoširdžiai stengiasi sekti Jėzumi, bus persekiojamas (2 Timotiejui 3:12).

Maždaug tuo metu man skyrė darbą administraciniame kalėjimo pastate. Kartą sandėlyje aptikau keletą dėžių su senesniais Sargybos bokšto ir Atsibuskite! žurnalų numeriais. * Parsinešiau juos į kamerą ir pradėjau skaityti. Juo daugiau skaičiau, juo labiau jaučiausi tarsi žmogus, perdžiūvusioje dykumoje ką tik suradęs šaltinį tyro vandens. Laisvo laiko turėjau į valias, tad tyrinėjau Bibliją po daug valandų kasdien.

Vieną dieną mane pakvietė pas kalėjimo administraciją. Kadangi tikėjausi netrukus būti paleista į laisvę, pamaniau, kad toji diena jau atėjo. Greitai susidėjau savo nedidelį  turtą, atsisveikinau su kameros draugėmis ir nubėgau į kabinetą. Tačiau įėjusi sužinojau, kad man iškelta dar viena byla, šįkart susijusi su padirbtų dokumentų laikymu. Užuot palikusi kalėjimą, buvau nuteista dar dvejiems metams.

Iš pradžių jaučiausi sugniuždyta. Bet po poros dienų pradėjau suprasti, jog visa tai man tik į naudą — mat nors buvau jau daug sužinojusi iš Biblijos, ketinau išėjusi į laisvę gyventi kaip anksčiau. Kad pasikeisčiau, man reikėjo daugiau laiko.

Kartais imdavau stipriai abejoti, ar Dievas galės kada priimti mane į savo garbintojų tarpą. Tuomet apmąstydavau tokias Biblijos ištraukas kaip 1 Korintiečiams 6:9-11. Šiose eilutėse rašoma, kad kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys prieš pažindami tiesą buvo vagys, girtuokliai, plėšikai. Vis dėlto Jehovos padedami jie pasikeitė, ir tai man buvo didelis padrąsinimas.

Atsikratyti kai kurių savo ydų nebuvo sunku. Pavyzdžiui, narkotikus mečiau be didelio vargo. Bet nustoti rūkyti buvo visai kas kita. Sunki kova tęsėsi ilgiau nei metus, bet galiausiai šį įprotį nugalėjau. Viena, kas man padėjo, buvo tai, kad nemažai skaičiau apie rūkymo žalą sveikatai. Tačiau visiškai atsisakyti rūkymo pajėgiau tik dėl to, kad be paliovos meldžiausi Jehovai.

„Suradau patį geriausią Tėvą — tokį, kuris niekada manęs neapleis ir neišduos!“

Mano ryšys su Jehova stiprėjo, ir tai padėjo po truputį atsikratyti jausmo, kad esu atstumtoji, — jausmo, su kuriuo kovojau nuo pat tada, kai mus paliko tėvas. Mano širdį ypač palietė Psalmyno 27:10 užrašyti žodžiai: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims.“ Supratau, jog suradau patį geriausią Tėvą — tokį, kuris niekada manęs neapleis ir neišduos! Mano gyvenimas pagaliau įgavo prasmę. 2004-ųjų balandį, praėjus pusmečiui po grįžimo iš kalėjimo, tapau krikštyta Jehovos liudytoja.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Dabar esu laiminga. Kadangi išsilaisvinau iš žalingų įpročių, mano sveikata — tiek emocinė, tiek fizinė — daug geresnė nei tuomet, kai buvau jaunesnė. Džiaugiuosi sėkminga santuoka ir artima draugyste su savo dangiškuoju Tėvu, Jehova. Tarp jo garbintojų radau daugybę tėvų, motinų, brolių ir seserų (Morkaus 10:29, 30). Esu labai dėkinga, kad jie tikėjo manimi — tikėjo net tada, kai dar pati savimi netikėjau!

Kartais iš praeities mane atsiveja kaltės jausmas. Tuomet guodžiuosi Dievo pažadu, kad jo naujajame pasaulyje blogi prisiminimai „nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65:17). O kol kas ankstesnė patirtis padeda man geriau suprasti žmones, susiduriančius su tokiais pat sunkumais. Šia prasme ta patirtis yra savotiškas pranašumas. Pavyzdžiui, skelbimo tarnyboje man gana lengva be išankstinio nusistatymo kalbėtis su narkomanais, alkoholikais arba kriminaliniais nusikaltėliais. Esu įsitikinusi: jei pasikeisti, kad patikčiau Jehovai, galėjau aš, tai gali pavykti ir bet kam kitam!

^ pstr. 29 Leidžia Jehovos liudytojai.