Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. spalis

 Pokalbis Biblijos tema

Ar Dievas kankina žmones pragare?

Ar Dievas kankina žmones pragare?

JEHOVOS LIUDYTOJAI mėgsta kalbėtis su kitais Biblijos temomis. Gal jums kilo koks nors biblinis klausimas, kurį norėtumėte išsiaiškinti? Gal būtų įdomu sužinoti kai ką apie Jehovos liudytojų veiklą ar tam tikrus jų religinius įsitikinimus? Tuomet, kai liudytojai aplankys jus kitą kartą, nesivaržydamas paklauskite, kas jus domina, ir jie mielai atsakys į jūsų klausimus.

Kaip galėtų vykti toks pokalbis? Įsivaizduokime, kad Mantas, Jehovos liudytojas, kalbasi su vyru, vardu Artūras.

Ar Dievas nubaus piktadarius?

Mantas. Malonu vėl su jumis susitikti, Artūrai.

Artūras. Man taip pat.

Mantas. Mąsčiau apie vieną dalyką, kurį paminėjote, kai kalbėjomės praėjusį kartą.

Artūras. Ką turite omenyje?

Mantas. Pamenu, labai nustebote sužinojęs, kad Jehovos liudytojai netiki ugniniu pragaru.

Artūras. Na, taip. Sunku įsivaizduoti, kaip galima tuo netikėti.

Mantas. Ačiū už jūsų nuomonę. Man įdomu, ką mano kiti. Kaip žinia, daugelis pragarą įsivaizduoja labai skirtingai. Leiskite paklausti, kaip jūs jį įsivaizduojate.

Artūras. Šiaip esu įsitikinęs, kad pragaras tai vieta, kur po mirties siunčiami labai blogi žmonės, ir ten jie kankinami amžinai.

Mantas. Tai labai paplitęs požiūris. Ar galėčiau jūsų kai ko paklausti? Ar jums, Artūrai, teko patirti ką nors labai bloga?

Artūras. Taip. Prieš penkerius metus nužudė mano seserį.

Mantas. Labai apgailestauju. Jums tikriausiai be galo jos trūksta.

Artūras. Išties. Nebūna nė dienos, kad apie ją nepagalvočiau.

Mantas. Pastebėjau, kad kartais pragaru tvirtai tiki žmonės, kurie patys labai nukentėjo nuo blogų žmonių. Ir tai suprantama. Juk nekaltos aukos trokšta, kad piktadariams už blogus darbus būtų atmokėta.

Artūras. Būtent! Noriu, kad mano sesers žudikas atsiimtų už skausmą, kurį sukėlė mūsų šeimai.

Mantas. Taip jaustis natūralu. Biblijoje sakoma, jog Dievas irgi supyksta, kai skriaudžiami nekaltieji, ir žada nubausti kaltuosius. Štai pasižiūrėkite, kas rašoma Izaijo 3:11: „Vargas nedorėliui, nes jam visiškai nesiseks; pagal jo rankų darbus jam  bus atmokėta.“ Tad galime neabejoti — piktadarius Dievas tikrai nubaus.

Artūras. Bet juk sakote, kad pragaro nėra. Kaipgi tad Dievas ketina juos nubausti?

Mantas. Tai geras klausimas. Trumpai tariant, Dievas nubaus piktadarius juos sunaikindamas. Apie tai rašoma čia, 2 Tesalonikiečiams 1:9. Gal malonėtumėt perskaityti?

Artūras. Gerai. „Jie bus nubausti amžina pražūtimi, pašalinti Viešpačiui iš akių.“

Mantas. Taigi matote, Artūrai, piktiesiems nelieka jokios vilties, nes Dievas nubaudžia juos amžina mirtimi. Jie daugiau niekada nebegyvens.

Artūras. Bet tai atrodo neteisinga. Juk mirtis laukia mūsų visų. Todėl blogiems žmonėms turėtų būti skirta didesnė bausmė, ar ne?

Kas iš tikrųjų teisinga?

Mantas. Matau, jog jums labai rūpi teisingumas.

Artūras. Na, žinoma.

Mantas. Tai pagirtina. Mes, žmonės, gebame skirti gera nuo bloga, nes šį gebėjimą mums davė Kūrėjas. Jam teisingumas irgi be galo svarbus. Tačiau kai dvasininkai moko, jog Dievas kankina žmones pragare, iš tikrųjų Dievą jie pristato kaip labai neteisingą.

Artūras. Kaip suprasti?

Mantas. Pateiksiu pavyzdį. Ar girdėjote Biblijos pasakojimą apie Adomą ir Ievą?

Artūras. Aišku. Dievas jiems liepė nevalgyti vieno medžio vaisių, bet jie nepakluso.

Mantas. Taip. Pasižiūrėkime, kas apie tai sakoma Šventajame Rašte. Štai Pradžios 2:16, 17 rašoma: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ‘Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.’“ Kas, anot Dievo, lauktų Adomo, jei šis valgytų uždraustą vaisių?

Artūras. Mirtis.

Mantas. Teisingai. Pagalvokite: dėl Adomo nuodėmės visi žmonės, visi iki vieno, gimsta nuodėmingi. * Bet ar už šį tikrai didelį nusikaltimą Dievas žadėjo ugninio pragaro bausmę?

Artūras. Na, ne.

Mantas. Kita vertus, jeigu Adomui su Ieva ir grėstų amžinos kančios, argi Dievas, kuris yra teisingas ir mylintis, nebūtų jų dėl to iš anksto įspėjęs?

Artūras. Manau, būtų.

Mantas. Atkreipkite dėmesį į tai, ką Dievas tarė Adomui ir Ievai po jų nuopuolio. Gal perskaitytumėte Pradžios 3:19?

Artūras. „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“

Mantas. Dėkui. Kur, anot paties Dievo, Adomas turėjo eiti po mirties?

Artūras. Turėjo sugrįžti į dulkes.

Mantas. Būtent. Kai sakome, jog kur nors grįžtame, vadinasi, ten jau kažkada esame buvę, tiesa?

Artūras. Be abejo.

Mantas. O kur buvo Adomas, iki Dievas jį sukūrė?

Artūras. Niekur nebuvo, neegzistavo.

Mantas. Teisingai. Ir kaip matote, Dievo nuosprendyje nieko neužsiminta apie pragarą. Ar būtų sąžininga sakyti Adomui, jog šis grįš į žemę, iš kurios buvo sukurtas, jeigu iš tikrųjų jo lauktų ugninis pragaras?

Artūras. Sakyčiau, ne.

 Ar Dievo valią vykdo Velnias?

Mantas. Kalbant apie pragarą verta apsvarstyti dar vieną svarbų dalyką.

Artūras. Kokį?

Mantas. Kas, anot daugelio žmonių, yra pragaro valdovas? Kas, jų manymu, kankina nužengusiuosius į pragarą?

Artūras. Velnias.

Mantas. Bet Velnias juk yra aršiausias Dievo priešas. Jeigu Dievas siunčia žmones į ugninį pragarą, kad Velnias juos ten kankintų, ar tai nereikštų, jog Dievas ir Velnias bendradarbiauja?

Artūras. Hmm. Niekad nesusimąsčiau.

Mantas. Pateiksiu pavyzdį. Ko gero, turit vaikų, ar ne?

Artūras. Taip. Turiu sūnų. Jam ką tik sukako 15.

Mantas. Tarkime, jūsų sūnus ima prieš jus maištauti. Pridaro daugybę negerų darbelių ir jus labai nuliūdina. Ką tuomet darytumėte?

Artūras. Stengčiausi jį paprotinti.

Mantas. Žinoma. Mėgintumėte padėti jam atsitokėti, ar ne?

Artūras. Taip.

Mantas. Bet, sakykime, sūnus visiškai nepaiso jūsų žodžių. Tuomet galbūt matysite, jog nėra kitos išeities, kaip skirti jam kokią nors bausmę.

Artūras. Sakykime.

Mantas. Bet ką darytumėte sužinojęs, kad jūsų sūnui blogą įtaką padarė kažkoks negeras žmogus? Kad jis išmokė jūsų vaiką šių blogybių?

Artūras. Ant to žmogaus labai supykčiau.

Mantas. Štai dabar labai norėčiau sužinoti jūsų nuomonę. Žinodamas, kad tas piktavalis, nedoras žmogus nuteikė jūsų vaiką prieš jus, ar prašytumėt tą žmogų nubausti sūnų jūsų vardu?

Artūras. Aišku, kad ne. Tai būtų absurdas!

Mantas. Bet ar tada logiška manyti, kad Dievas prašo Velnią, — kaip tik tą, kuris suvedžioja žmones nedorai elgtis, — tuos žmones ir nubausti?

Artūras. Išeitų, kad ne.

Mantas. O antra vertus, jei Dievas ir nuspręstų nedorėlius šitaip nubausti, argi Velnias — didžiausias Dievo priešas — imtų ir paklustų Dievo paliepimui juos kankinti?

Artūras. Čia tai geras klausimas! Niekada apie tai nepagalvojau!

Jehova pašalins visą blogį

Mantas. Bet leiskite jus patikinti: Dievas tikrai imsis veiksmų prieš nepataisomus nusidėjėlius. Norėčiau parodyti jums dar vieną, jau paskutinę Rašto vietą. Tai Psalmyno 37:9. Ar galėtumėte perskaityti?

Artūras. Pasižiūrėkime. „Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę.“

Mantas. Ačiū. Ar atkreipėte dėmesį, kaip Jehova Dievas pasielgs su nedorėliais?

Artūras. Čia sakoma, kad jie bus pakirsti.

Mantas. Teisingai. Kitaip tariant, jie bus sunaikinti visiems laikams. O geri žmonės — „tie, kurie laukia Viešpaties“, — amžinai ir laimingai gyvens žemėje. Suprantu, tikriausiai dabar jums kilo nemažai klausimų. Pavyzdžiui: kodėl Dievas išvis leidžia blogiems žmonėms daryti nusikaltimus arba kodėl dar delsia, jeigu tikrai ketina nubausti piktavalius?

Artūras. Taip, tai įdomūs klausimai.

Mantas. Kitą sykį, kai jus aplankysiu, galėčiau parodyti, kaip Biblija į juos atsako. *

Artūras. Norėčiau apie tai padiskutuoti.

^ pstr. 79 Daugiau apie tai skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 11 skyriuje.