Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2012 m. rugsėjis

Ar moterų gerovė Dievui rūpi?

Ar moterų gerovė Dievui rūpi?

„Nuodėmė prasidėjo su moterimi, per ją visi mirštame.“ SIRACIDO KNYGA, ANTRASIS AMŽIUS P. M. E.

„Tu — velnio vartai; per tave atsivėrė kelias prie uždrausto medžio; tu pirmoji sulaužei Dievo įstatymą [. . .]. Tu lengvabūdiškai sudarkei Dievo atvaizdą, vyrą.“ TERTULIANAS, DE CULTU FEMINARUM, ANTRASIS M. E. AMŽIUS

ŠIE žodžiai — ne iš Biblijos. Daugelį šimtmečių jais buvo pateisinama moterų diskriminacija. Netgi šiandien kai kurie radikalai, ieškodami dingsties blogai elgtis su moterimis, cituoja įvairius religinius šaltinius ir tvirtina, kad moteris kalta dėl žmonijos bėdų. Ar Dievas išties norėjo, kad moteris būtų niekinama ir skriaudžiama? Pažiūrėkime, ką sako Biblija.

Ar moteris prakeikta?

Ne. Dievas prakeikė ne moterį, o „senąją gyvatę, vadinamą Velniu“ (Apreiškimo 12:9; Pradžios 3:14). Ir nors Dievas pasakė, jog Adomas savo žmoną „valdys“, tai nereiškia, kad tokia buvo jo valia (Pradžios 3:16). Jis tiesiog numatė, kokios bus pirmosios poros nusidėjimo pasekmės.

Taigi moterų išnaudojimas yra tiesioginis nuodėmingos žmogaus prigimties padarinys, o ne Dievo prakeiksmas. Biblija nepalaiko idėjos, kad moteriai už nuodėmę skirta bausmė — vergauti vyrui (Romiečiams 5:12).

Ar moteris prastesnė?

Ne. Pradžios 1:27 rašoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos.“ Nuo pat pradžių tiek vyras, tiek moteris gebėjo atspindėti Dievo savybes. Aišku, Adomas ir Ieva turėjo emocinių ir fizinių savitumų, bet jiems abiem buvo duota ta pati užduotis ir abu turėjo vienodas teises Kūrėjo akyse (Pradžios 1:28-31).

Prieš sukurdamas moterį Dievas tarė: „Padarysiu jam tinkamą bendrininką“, arba, kaip verčia kiti Biblijos vertimai, „pagalbininkę“, „padėjėją“ (Pradžios 2:18). Kaip bendroje veikloje asmenys vienas kitam padeda, galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu. Operacinėje paprastai dirba ir chirurgas, ir anesteziologas. Per operaciją jiems labai svarbi vienas kito pagalba.  Nors pačią operaciją atlieka chirurgas, vargu ar galima teigti, kad anesteziologas mažiau svarbus. Panašiai Dievas sukūrė vyrą ir moterį tam, kad vienas kitam padėtų, o ne kad tarpusavyje konkuruotų (Pradžios 2:24).

Kas rodo, kad moterų gerovė Dievui rūpi?

Dievas žinojo, kaip netikusiai bus linkęs elgtis netobulas, nuodėmingas žmogus, ir jau nuo seno rūpinosi moterų saugumu. Apie Mozės įstatymą, XVI a. p. m. e. Dievo duotą Izraelio tautai, knygos La Bible au féminin autorė Lor Einard rašo: „Dauguma Įstatymo potvarkių, liečiančių moteris, skirti joms apginti.“

Pavyzdžiui, Įstatymas liepė gerbti ir tėvą, ir motiną (Išėjimo 20:12; 21:15, 17). Taip pat saugojo nėščią moterį (Išėjimo 21:22). Dievo įstatymas teikė moterims tokią apsaugą, kokios dabar nepajėgia užtikrinti daugelio šalių teisinės sistemos. Pakalbėkime apie Mozės įstatymą plačiau.

Įstatymas, ginantis moters orumą

Įstatymas, kurį Jehova davė izraelitams, fizinę, moralinę ir dvasinę gerovę laidavo tiek vyrams, tiek moterims. Dievas pažadėjo, kad Izraelio tautą išaukštins „virš visų žemės tautų“, jei tik bus klusni jo balsui (Pakartoto Įstatymo 28:1, 2). Pažiūrėkime, kokia pagal Įstatymą buvo moters padėtis.

1. Asmens laisvė. Skirtingai nei moterys daugelyje kitų senovės tautų, izraelitės turėjo nemažai laisvės. Nors šeimos galva buvo vyras, žmonai jis patikėdavo ‘apžiūrėti ūkį ir jį nupirkti’, taip pat ‘įveisti vynuogyną’. Moteris, mokanti verpti ir austi, galėdavo savo gaminiais prekiauti (Patarlių 31:11, Brb; 31:16-19). Mozės  įstatymo požiūriu moteris buvo asmenybė, o ne koks priedėlis prie vyro.

Senovės Izraelyje moterys galėjo puoselėti asmeninį ryšį su Dievu. Štai Ona išliejo Dievui savo širdį ir netgi davė jam įžadą (1 Samuelio 1:11, 24-28). Viena šunemietė šabo dienomis vykdavo pasikalbėti su pranašu Eliziejumi (2 Karalių 4:22-25). Debora ir Hulda buvo Dievo atstovės. Jų patarimo klausdavo net vadovaujantys vyrai ir kunigai (Teisėjų 4:4-8; 2 Karalių 22:14-16, 20).

2. Teisė į išsilavinimą. Kadangi Įstatymo sandora buvo sudaryta su visa Izraelio tauta, neišskiriant moterų, jos turėjo teisę klausytis skaitomo Įstatymo ir taip lavintis (Pakartoto Įstatymo 31:12; Nehemijo 8:2, 8). Be to, izraelitės galėjo mokytis darbų, susijusių su dievatarnyste, pavyzdžiui, „tarnavo prie įėjimo į Susitikimo Palapinę“, giedojo mišriame chore (Išėjimo 38:8; 1 Metraščių 25:5, 6).

Senovės Izraelyje moterys imdavosi verslo

Daugelis moterų sėkmingai užsiimdavo verslu (Patarlių 31:24). Skirtingai nei kitose tautose, kur sūnus mokė tik tėvas, Izraelyje juos iki pat pilnametystės mokydavo ir motina (Patarlių 31:1). Taigi Dievo tautoje moterys tikrai nebuvo bemokslės.

3. Pagarba. „Gerbk savo tėvą ir motiną“, — skelbia vienas iš Dešimties Dievo įsakymų (Išėjimo 20:12). Išmintingojo karaliaus Saliamono patarlėse skaitome raginimą: „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo ir neatmesk savo motinos mokymo“ (Patarlių 1:8).

Siekiant užtikrinti deramą pagarbą moteriai, Įstatyme buvo detalių nurodymų  ir dėl priešingų lyčių tarpusavio elgesio (Kunigų 18:6, 9; Pakartoto Įstatymo 22:25, 26). Taip pat vyras privalėjo atsižvelgti į fiziologinius ir biologinius žmonos ypatumus (Kunigų 18:19).

4. Teisių apsauga. Jehova pavadino save „našlaičių tėvu ir našlių gynėju“ — globojo tėvo neturinčius vaikus ir vyro netekusias moteris (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]; Pakartoto Įstatymo 10:17, 18). Štai kai sykį skolintojas norėjo nuskriausti vieno pranašo našlę, Jehova neliko abejingas. Jis stebuklingai ta moterimi pasirūpino, kad turėtų iš ko gyventi, apgynė jos orumą (2 Karalių 4:1-7).

Penkios Celofhado dukterys paprašė Mozę, kad tautai įėjus į Pažadėtąją žemę joms ten ‘duotų nuosavybę’, nes jų tėvas mirė neturėdamas sūnų. Jehova jų prašymą patenkino. Jis Mozei nurodė: „Tu tikrai turi duoti joms paveldimą nuosavybę tarp jų tėvo brolių. Pervesk joms jų tėvo paveldą.“ Tai netgi tapo precedentu — nuo tada moterys Izraelio tautoje galėjo paveldėti tėvo nuosavybę ir perduoti ją savo palikuonims (Skaičių 27:1-8).

Graikų kultūros įtaka

Kol žydai Mozės įstatymo laikėsi, moterys buvo gerbiamos, jų teisių paisyta. Tačiau IV a. p. m. e. į judaizmą ėmė skverbtis graikų kultūra, o graikai moterį laikė už vyrą žemesne. (Skaitykite rėmelį „Senovės rašytojai apie moteris“.)

Pavyzdžiui, graikų poetas Hesiodas (VIII a. p. m. e.) dėl visų žmonijos bėdų kaltino moteris. Savo poemoje Teogonija jis rašo: „Mat iš jos giminė pražūtinga moterų rados, / Jos, didžiulė nelaimė mirtingiems, su vyrais gyvena.“ II amžiaus p. m. e. pradžioje tokia nuostata judaizme buvo jau tvirtai įsigalėjusi. Talmude, kurį imta sudaryti II m. e. a., vyrai perspėjami: „Su moterimis daug nekalbėkite, nes tai galiausiai baigsis netyrumu.“

Bėgant šimtmečiams moterys žydų visuomenėje buvo visiškai nužemintos. Jėzaus dienomis izraelitės nebegalėjo laisvai vaikščioti po šventyklos teritoriją, joms buvo skirtas tik moterų kiemas. Religinis mokymas tapo prieinamas vien vyrams, moterys sinagogose, atrodo, sėdėdavo skyrium. Talmude užrašyti vieno rabino žodžiai: „Kas moko savo dukrą Toros, moko ją nešvankybių.“ Tokiais  aiškinimais žydų religiniai vadovai leido suprasti, esą Dievas laiko moterį menkesne už vyrą.

Tarnaudamas žemėje Jėzus Kristus matė, kad toks nusistatymas glūdi pačiose tradicijose (Mato 15:6, 9; 26:7-11). Ar jis su tomis tradicijomis taikstėsi? Ko iš Jėzaus pasimokome? Ar tikroji krikščionybė palengvino moterų dalią? Apie tai — tolesniame straipsnyje.

 

Pasidomėkite

SARGYBOS BOKŠTAS

Pagarba moteriai krikščionių bendruomenėje

Ko mus pamoko Jėzaus elgesys su moterimis?

SARGYBOS BOKŠTAS

Kada skirtybės žmonių nebeskirs?

Biblija įvairių rasių žmonėms padeda atsikratyti išankstinio nusistatymo. Kada ši problema bus pašalinta visiems laikams?