Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2011 m. gruodis

Kodėl tiek daug stichinių nelaimių?

Kodėl tiek daug stichinių nelaimių?

APIE stichines nelaimes girdime kone kasdien. Nuo jų nukenčia kaip niekad daug žmonių. Belgijos katastrofų epidemiologijos tyrimų centro duomenimis, vien 2010 metais įvyko 373 stichinės nelaimės. Jos pasiglemžė mažiausiai 296000 gyvybių.

Ypač dažnai tokios negandos užklumpa pastaruoju laiku. Pavyzdžiui, 1975—1999 metų laikotarpiu jų buvo užregistruojama mažiau nei 300 kasmet, o 2000—2010 metais šis skaičius išaugo iki maždaug 400. Tikriausiai jums kyla klausimas: kodėl negandų taip padaugėjo?

Nors žmonės ir vadina gaivalines nelaimes „Dievo rykšte“, taip sakyti nėra teisinga, Dievas jų nesukelia. O kad didelių negandų mūsų laikais bus, jau seniai išpranašauta Biblijoje. Štai Mato 24:7, 8 užrašyti tokie Jėzaus Kristaus žodžiai: „Vietomis bus maisto nepriteklių ir žemės drebėjimų. Visa tai — skausmų pradžia.“ Kodėl Jėzus apie tai prabilo ir ką ši pranašystė mums reiškia?

Jėzui tąsyk buvo užduotas klausimas: „Koks ženklas liudys, kad [...] ši santvarka baigiasi?“ (Mato 24:3) Jis nusakė, kad ateityje bus įvairių negandų, įskaitant stichines nelaimes, ir paaiškino: „Kai matysite tuos dalykus vykstant, žinokite, kad Dievo karalystė arti“ (Luko 21:31). Taigi gamtos stichijų siautėjimas — artėjančių itin reikšmingų permainų ženklas.

Kas kaltas?

Daugelis klausia: „Jeigu dėl stichinių nelaimių kaltas ne Dievas, tuomet kas?“ Kad tai išsiaiškintume, turime pripažinti vieną svarbų faktą, užrašytą Biblijoje: „Visas pasaulis yra piktojo valdžioje“ (1 Jono 5:19). Taigi dėl pasaulio nelaimių  didelė dalis kaltės tenka „piktajam“ — Dievo priešui, kuris dar vadinamas Velniu (Apreiškimo 12:9, 12).

Velnias yra savanaudis ir žmogaus gyvybė jam bevertė. Naudodamasis savo galia tokį pat požiūrį jis skiepija ir žmonėms. Kad jam tai pavyks, jau iš anksto buvo nusakęs apaštalas Paulius. Anot jo, „paskutinėmis dienomis“ žmonės bus „savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išpuikę“ (2 Timotiejui 3:1, 2). Tad nėra ko stebėtis, kad Velnio sukurta pasaulinė sistema persmelkta visokios nedorybės. Vedami savanaudiškumo ir godumo, žmonės neatsakingai naudoja gamtos išteklius ir dėl to patys dažnai nukenčia.

Kodėl galima sakyti, kad daugelio nelaimių priežastis yra godumas? Štai kas rašoma viename Jungtinių Tautų pranešime: „Dažnai būna, kad žmonės gyvena didelės rizikos zonose, pavyzdžiui, upių užliejamose teritorijose. Be to, kertami miškai, sausinami pelkynai, todėl gamta nebepajėgia atlaikyti stichijų. Dėl žmogaus veiklos [...] didėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija, tad kyla grėsmė, kad pakis žemės klimatas ir kils jūros lygis.“ Teigiama, jog ta „žmogaus veikla“ būtina ekonomikos plėtrai, tačiau iš tiesų už jos slypi pasaulį apėmęs savanaudiškumas ir godumas.

Daugelis specialistų pripažįsta, kad dėl beatodairiškos žmogaus veiklos stichinių nelaimių padariniai tampa dar pragaištingesni. Negandos darosi pražūtingesnės dėl to, kad žmonės, vaizdžiai tariant, žaidžia Velnio žaidimą — remia jo sukurtą sistemą.

Kaip matome, daugelis stichinių nelaimių yra neatsakingos žmogaus veiklos pasekmė. Kai kurios negandos galėjo būti ne tokios skaudžios, jeigu ne įsikerojusi neteisybė. Daugelyje pasaulio vietų gamtos stichijų padarinius pasunkino nesąžiningų asmenų aferos, taip pat įsišaknijusi ekonominė ir socialinė nelygybė, verčianti žmones gyventi pavojingose teritorijose. Suprantama, ne visada nukenčiama dėl kieno nors kaltės ar aplaidumo. Būna, kad užklumpa „laikas ir atsitiktinumas“ (Mokytojo 9:11, Brb).

Ką daryti, kad stichinė nelaimė neužkluptų jūsų nepasiruošusio? Kaip išvengti skaudžių jos padarinių?