Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2010 m. gegužė

 Kelias į šeimos laimę

Mokykite vaikus savarankiškumo

Mokykite vaikus savarankiškumo

Džordžas: * „Kas vakarą vis tas pats: po butą mėtosi keturmečio sūnaus Maiklo žaislai. Ne sykį liepiau jam prieš miegą susitvarkyti, tačiau Maiklas imdavo ožiuotis, verkti, šaukti. Kartais taip susierzindavau, jog jį aprėkdavau, bet tuomet abu jausdavomės siaubingai. Troškau, kad vakaras būtų malonus, tad sutvarkydavau viską pats.“

Emilija: „Atsimenu, kai mano dukrai Dženei buvo trylika, ji parėjo iš mokyklos ir verkė ištisą valandą, nes nesuprato užduoties. Paraginau ją paprašyti mokytojos išsamiau paaiškinti, bet Dženė pareiškė, jog mokytoja pikta, tad ji nedrįsta į ją kreiptis. Man iškart sukilo noras nueiti į mokyklą ir mokytojai į akis išrėžti viską, ką apie ją galvoju. Maniau, kad niekas neturi teisės skriausti mano vaiko.“

GAL ir jūs kada jautėtės panašiai kaip Džordžas ir Emilija? Daugeliui tėvų nelengva matyti savo vaiką sunkumo prislėgtą ar nelaimingą. Normalu, kad jie stengiasi jį apsaugoti. Tačiau minėtos situacijos suteikė tėvams progą pamokyti vaikus atsakingumo. Žinoma, tos pamokos keturmečiui ir trylikametei skirsis.

Apsaugoti vaiką nuo gyvenimo sunkumų galėsite ne visuomet. Juk galiausiai vaikas „paliks tėvą ir motiną“ ir turės vadovautis savo galva, „nešioti savo naštą“ (Galatams 6:5; Pradžios 2:24). Todėl tėvai, norėdami paruošti vaikus gyvenimui, privalo mokyti juos būti nesavanaudiškus, rūpestingus, savarankiškus. O tai tikrai nelengva!

  Laimei, tėvai turi puikų pavyzdį — Jėzų. Žinoma, Jėzus vaikų neturėjo, tačiau turėjo mokinių ir juos ruošė atlikti svarbų darbą, net kai jo paties nebus šalia (Mato 28:19, 20). Tėvai siekia panašaus tikslo — užauginti vaikus savarankiškais, pareigingais žmonėmis. Aptarkime, ko tėvai gali pasimokyti iš Jėzaus.

Rodykite vaikams pavyzdį.

Žemiškos tarnystės pabaigoje Jėzus mokiniams pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:15). Panašiai ir tėvai turėtų paaiškinti bei savo pavyzdžiu parodyti, ką reiškia būti pareigingu žmogumi.

Todėl pamąstykite: „Ar vaikams parodau, kad man malonu dirbti įvairius darbus? Ar pasakoju, kiek džiaugsmo man suteikia tai, kad galiu padėti kitiems? O gal dažnai skundžiuosi, kaip man sunku, ir su pavydu kalbu apie tuos, kurių gyvenimas, rodos, lengvesnis?“

Tiesa, niekas nėra tobulas, kartais visi jaučiamės pavargę ir prislėgti. Tačiau būtent iš jūsų pavyzdžio vaikai geriausiai supras, kodėl svarbu ir naudinga elgtis atsakingai.

PAMĖGINKITE ŠTAI KĄ. Jei įmanoma, nusivežkite savo vaikus į darbą — tegul pamato, kaip uždirbate šeimai duoną. Kartu su vaikais dalyvaukite įvairiose talkose. Paskui pasidalykite džiaugsmu, kurį patyrėte kam nors padėdami (Apaštalų darbų 20:35).

Nesitikėkite per daug.

Jėzus gerai suprato, kad reikės laiko, kol jo mokiniai galės imtis atsakomybės atlikti užduotis, kurias ketino jiems pavesti. Kartą mokiniams jis pasakė: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti“ (Jono 16:12). Jėzus ne išsyk liepė darbuotis savarankiškai. Jis daug laiko skyrė jiems mokyti ir tik pamatęs, kad jie jau pasiruošę, išsiuntė vienus.

Taip pat ir tėvams nereikėtų tikėtis, kad vaikai iškart elgsis atsakingai kaip suaugę žmonės — tam jie dar nepasirengę. Tačiau laikui bėgant atsižvelgdami į vaikų amžių tėvai gali pavesti jiems daugiau darbų, paskirti sunkesnių užduočių. Pavyzdžiui, reikėtų išmokyti vaikus laikytis asmeninės švaros, susitvarkyti kambarį, būti punktualius, neišlaidauti. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tėvai turėtų reikalauti, kad į mokslus jis žiūrėtų rimtai.

Vis dėlto vien pavesti vaikui kokį nors darbą nepakanka, tėvai jo pastangas turi ir palaikyti. Štai įžangoje minėtas Džordžas suvokė, kad Maiklas imdavo spyriotis ir žaislų susidėlioti nenorėdavo todėl, kad tai jam atrodė per sunku. „Užuot griežtai reikalavęs, kad Maiklas žaislus susitvarkytų, pamėginau jį pamokyti, kaip tai padaryti“, — paaiškino Džordžas.

Ką jis darė? „Iš pradžių nustačiau konkretų laiką, kada kas vakarą tvarkysimės. Tada kartu kibdavome į darbą, pradėdavome nuo vieno kambario galo. Paverčiau šį darbą žaidimu, netgi, galima sakyti, lenktynėmis, katras savąjį kampą sutvarkys greičiau. Netrukus tai tapo įpročiu. Pažadėjau Maiklui, kad jei susitvarkys greitai, prieš miegą skaitysiu viena istorija daugiau, bet jeigu darbą vilkins, skaitymo laiką sutrumpinsiu.“

PAMĖGINKITE ŠTAI KĄ. Pagalvokite, kaip kiekvienas vaikas galėtų prisidėti  prie namų ruošos. Pamąstykite, gal vis dar atliekate už juos darbus, kuriuos jie ir patys gali padaryti. Jeigu taip, pasistenkite kurį laiką tuos darbus dirbti drauge, kol įsitikinsite, kad vaikai sugeba juos padaryti savarankiškai. Tegul jie žino, kad už gerai atliktą darbą bus pagirti ir apdovanoti, o jeigu nesistengs, gali būti ir nubausti. Savo žodžio laikykitės.

Duokite konkrečių nurodymų.

Jėzus buvo puikus mokytojas, tad žinojo, kad geriausiai ko nors išmokstama taikant žinias praktikoje. Pavyzdžiui, pamatęs, jog atėjo tinkamas metas, Jėzus „išsiuntė juos [mokinius] po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Luko 10:1). Tačiau nepaliko be nurodymų — išsiųsdamas davė konkrečių patarimų, kaip skelbti gerąją naujieną (Luko 10:2-12). O mokiniams grįžus ir papasakojus, kaip puikiai viskas sekėsi, juos pagyrė bei padrąsino (Luko 10:17-24). Jis parodė ir pritarimą, ir pasitikėjimą jų gebėjimais.

O kaip jūs elgiatės, kai vaikas patiria sunkumų? Gal stengiatės apsaugoti jį nuo nusivylimo, nesėkmių, nuo to, kas jam kelia baimę? Galbūt pirmoji mintis būna pulti vaiką „gelbėti“ arba užsikrauti jo naštą.

Tačiau pamąstykite, ką byloja tai, kad kaskart iškilus problemai įsikišate ir savo atžalą „išgelbėjate“. Ar tai nereiškia, kad nepasitikite vaiku ir jo sugebėjimais? Argi taip elgdamasis neparodote, kad vis dar laikote jį bejėgiu kūdikiu, visiškai nuo jūsų priklausomu?

O kaip pasielgė anksčiau paminėta Emilija? Užuot pati ėjusi aiškintis su mokytoja, ji patarė su ja pasikalbėti Dženei. Jos sudarė sąrašą, ko Dženė turėtų mokytojos paklausti. Tada aptarė, kada būtų tinkamiausia į ją kreiptis, ir netgi parepetavo, kaip galėtų vykti pokalbis. „Dženė įsidrąsinusi pasikalbėjo su mokytoja ir ši ją už tai pagyrė. Kaip paskui dukra džiaugėsi, o kartu ir aš!“ — pasakė Emilija.

PAMĖGINKITE ŠTAI KĄ. Užsirašykite, kokia problema slegia jūsų vaiką ir kaip galite jam padėti tą problemą įveikti savarankiškai. Parepetuokite drauge, ką jis galėtų daryti, ir parodykite, kad juo pasitikite.

Jeigu visada laikysite vaiką po savo sparneliu, nuo visko jį saugosite, jis neišsiugdys įgūdžių, reikalingų gyvenime. Tad mokykite jį savarankiškumo — tai ir bus viena vertingiausių jūsų dovanų.

^ pstr. 3 Vardai pakeisti.

PAMĄSTYKITE...

  • Ar ne per daug tikiuosi iš savo vaiko?

  • Ar žodžiais ir pavyzdžiu pamokau, kaip įveikti sunkumus?

  • Kada paskutinį sykį padrąsinau ar pagyriau savo vaiką?