Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2010 m. balandis

Ar Biblija atskleidžia visą tiesą apie Jėzų?

Ar Biblija atskleidžia visą tiesą apie Jėzų?

Nors Biblijoje rašoma, jog Jėzus mirė Golgotoje, ar gali būti, kad jis liko gyvas? Ar galimas dalykas, kad jis vedė Mariją Magdalietę ir su ja susilaukė vaikų? O gal jis buvo asketiškas mistikas, atsisakęs visų žemiškų malonumų? Ar tikėtina, kad jo mokymai skyrėsi nuo tų, kuriuos randame Biblijoje?

TOKIŲ spėlionių ypač padaugėjo pastaraisiais metais — iš dalies dėl populiarių filmų ir romanų. Be mokslinės fantastikos, išleista daugybė knygų bei straipsnių apie antrajame ir trečiajame amžiuje parašytus apokrifus, kurie tvirtina atskleidžiantys evangelijose nepaminėtus faktus apie Jėzų. Ar tokie tvirtinimai pagrįsti? Ar galime būti tikri, kad Biblijoje užrašyta visa tiesa apie Jėzų?

Norint rasti atsakymus, reikia panagrinėti tris esminius klausimus. Pirma, turime sužinoti,  kas ir kada parašė Krikščionių graikiškuosius raštus; antra, svarbu išsiaiškinti, kas ir kaip nustatė, kokios knygos turi sudaryti Šventojo Rašto kanoną; trečia, reikia žinoti, kas yra apokrifai ir kuo jie skiriasi nuo kanoninių raštų. *

Kas ir kada parašė Krikščionių graikiškuosius raštus?

Remiantis kai kuriais šaltiniais, Evangelija pagal Matą buvo parašyta aštuntais metais po Kristaus mirties, tai yra apie 41-uosius. Tiesa, daugelio mokslininkų teigimu, ji parašyta kiek vėliau. Vis dėlto visi sutaria, kad Biblijos graikiškųjų raštų knygos parašytos pirmajame amžiuje.

Tuo laiku dar gyveno žmonių, mačiusių Jėzų gyvą, mirusį ir prikeltą. Taigi jie galėjo patvirtinti evangelijų pasakojimus ir būtų galėję lengvai atskleisti bet kokius iškraipymus. Profesorius F. Brusas sako: „Viena svarbiausių priežasčių, kodėl apaštalų skelbimas buvo paveikus, yra ta, kad jie drąsiai primindavo klausytojams, ką šie gerai žinojo; jie sakydavo ne tik „mes esame tų dalykų liudininkai“, bet ir „kaip patys žinote“ (Apaštalų darbų 2:22).“

Apaštalas Paulius darė stebuklus, net prikėlė mirusįjį, ir tai liudijo, kad jam visuose darbuose vadovavo Dievo šventoji dvasia

Kas parašė Krikščionių graikiškuosius raštus? Tarp rašiusiųjų buvo kai kurie iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Jie bei kiti šios Biblijos dalies rašytojai, pavyzdžiui, Jokūbas, Judas ir galbūt Morkus, savo akimis matė, kas vyko per 33 m. e. m. Sekmines, kai buvo įsteigta krikščionių bendruomenė. Visi jie, taip pat ir Paulius, glaudžiai bendradarbiavo su pirmųjų krikščionių bendruomenės vadovaujančiąja taryba, kurią sudarė apaštalai bei vyresnieji Jeruzalėje (Apaštalų darbų 15:2, 6, 12-14, 22; Galatams 2:7-10).

Jėzus pavedė savo sekėjams tęsti jo pradėtą skelbimo ir mokymo darbą (Mato 28:19, 20). Jis netgi pasakė: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Luko 10:16). Be to, Jėzus pažadėjo atsiųsti Dievo šventąją dvasią, arba veikliąją jėgą, padėsiančią atlikti jiems pavestą darbą. Todėl krikščionys nedvejodami pripažino patikimais apaštalų ir jų artimų bendradarbių raštus, nes buvo akivaizdu, kad šiems vyrams vadovavo Dievo dvasia.

Kai kurie Biblijos rašytojai paliudijo, jog kitų ją rašiusių vyrų raštai patikimi ir įkvėpti Dievo. Pavyzdžiui, apaštalas Petras kalbėjo apie Pauliaus laiškus ir laikė juos lygiaverčiais „kitiems Raštams“ (2 Petro 3:15, 16). Paulius taip pat pripažino, kad apaštalai ir kiti krikščionių pranašai buvo Dievo įkvėpti (Efeziečiams 3:5).

Taigi yra daug įrodymų, kad evangelijos patikimos ir autentiškos. Jos nėra kokios legendos ar pasakos. Tai neiškraipyta, liudininkų pasakojimais paremta istorija, kurią užrašė žmonės, įkvėpti Dievo šventosios dvasios.

Kas nustatė, kokios knygos turi sudaryti kanoną?

Kai kurių mokslininkų tvirtinimu, Biblijos graikiškųjų raštų kanonas buvo sudarytas praėjus keliems šimtmečiams nuo pirmojo amžiaus ir jį sudarė bažnyčia, tuo metu jau buvusi galinga institucija, vadovaujama imperatoriaus Konstantino. Tačiau faktai rodo ką kita.

Štai ką sako Bažnyčios istorijos profesorius Oskaras Skarsaunė: „Kokie raštai turi būti įtraukti į Naująjį Testamentą, o kokie — ne, niekada nesprendė nei jokia bažnyčios  taryba, nei joks vienas asmuo [. . .]. Kriterijai buvo gan aiškūs ir labai logiški: apaštalų ir jų bendradarbių raštai, parašyti pirmajame amžiuje, buvo laikomi patikimais. Vėlesni raštai, laiškai ir „evangelijos“ nebuvo įtraukti [. . .]. Kanonas sudarytas daug anksčiau nei gyveno Konstantinas ir buvo įkurta jo valdoma bažnyčia. Naująjį Testamentą mums davė persekiojami krikščionys, o ne valdžią turinti bažnyčia.“

Panašios nuomonės apie kanono atsiradimą laikosi ir filosofijos mokslų daktaras Kenas Berdingas, tyrinėjantis Krikščionių graikiškuosius raštus: „Ne bažnyčia sprendė, kokios knygos sudarys kanoną; tikriau sakant, ji pripažino kanoninėmis tas knygas, kurias krikščionys visada laikė įkvėptu Dievo Žodžiu.“

Tačiau kanoną rinko ne vien paprasti pirmojo amžiaus krikščionys. Kaip sužinome iš Biblijos, jiems padėjo galinga jėga.

Pasak Biblijos, krikščionių bendruomenei pirmajame amžiuje šventoji dvasia suteikė įvairių dovanų (1 Korintiečiams 12:4, 10). Kai kuriems krikščionims buvo duotas antžmogiškas gebėjimas atpažinti, ar tai, kas sakoma, yra Dievo įkvėpta. Todėl šiandien krikščionys gali neabejoti, jog Bibliją sudaro raštai, kurie buvo pripažinti įkvėptais.

Taigi akivaizdu, kad kanonas buvo nustatytas gana anksti, vadovaujant šventajai dvasiai. Antrojo amžiaus antroje pusėje ir vėliau kai kurie rašytojai kalbėjo apie Biblijos knygų kanoniškumą. Tačiau jie kanono nenustatinėjo — tiesiog paliudydavo, ką Dievas jau buvo pripažinęs per savo atstovus, vedamus jo dvasios.

Senovės rankraščiai neginčijamai patvirtina, kad šiandien daugumos pripažįstamas Biblijos kanonas tikrai yra Dievo įkvėptas. Rasta daugiau nei 5000 graikiškosios Biblijos dalies rankraščių originalo kalba, kai kurie jų datuojami antruoju ir trečiuoju amžiumi. Būtent šie raštai, o ne apokrifai pirmaisiais amžiais buvo laikomi patikimais, todėl buvo daromi ir uoliai platinami jų nuorašai.

Tačiau svarbiausia, iš ko galima atpažinti, ar knyga kanoninė, yra pats jos turinys. Kanoniniai raštai derinasi su „sveikais pamokymais“, tai yra visomis Biblijos tiesomis (2 Timotiejui 1:13). Jie ragina skaitytojus  mylėti ir garbinti Jehovą bei jam tarnauti, taip pat įspėja šalintis prietarų, okultizmo, neatiduoti Dievui skirtos šlovės niekam kitam. Šie raštai istoriškai tikslūs, juose užrašytos pranašystės iš tikrųjų pildosi. Be to, skaitytojus jie skatina mylėti visus žmones. Krikščionių graikiškieji raštai kaip tik tuo ir pasižymi. Ar tą patį galima pasakyti ir apie apokrifus?

Kuo apokrifai kitokie?

Apokrifiniai raštai nuo kanoninių gerokai skiriasi. Apokrifinės knygos pradėtos rašyti daug vėliau — maždaug nuo antrojo amžiaus vidurio. Tai, kaip jose vaizduojamas Jėzus ir krikščionybė, prieštarauja įkvėptam Šventajam Raštui.

Pavyzdžiui, apokrifinėje Evangelijoje pagal Tomą Jėzus kalba keistus dalykus, kaip antai, žada Mariją paversti vyru, kad ji galėtų patekti į dangaus Karalystę. Tomo Jėzaus vaikystės evangelijoje mažasis Jėzus pavaizduotas niekšu, kaltu dėl kito vaiko mirties. Apokrifiniuose Pauliaus apaštalų darbuose ir Petro apaštalų darbuose skatinama visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių ir netgi rašoma, jog apaštalai ragino moteris atsiskirti nuo savo vyrų. Judo evangelijoje sakoma, kad Jėzus juokėsi, kai jo mokiniai meldėsi Dievui prieš valgį. Tokie pasakojimai nesiderina su tuo, kas kalbama kanoninėse knygose (Morkaus 14:22; 1 Korintiečiams 7:3-5; Galatams 3:28; Hebrajams 7:26).

Daugelyje apokrifinių raštų atsispindi gnostikų įsitikinimai: jie manė, kad Kūrėjas, Jehova, nėra geras Dievas; netikėjo, kad žmonės gali būti prikelti tiesiogine prasme; visa, kas materialu, laikė blogiu; tvirtino, jog tuoktis ir susilaukti palikuonių yra Šėtono pramanas.

Nemažai apokrifų pavadinti Biblijoje minimų žmonių vardais, neva jie yra tų knygų autoriai, bet iš tikrųjų tai netiesa. Ar šios knygos neįtrauktos į Bibliją dėl kokio begėdiško sąmokslo? Vienas apokrifų žinovas, M. Džeimsas, pasakė: „Nemanykime, kad jas iš Naujojo Testamento kas pašalino: šios knygos pačios save diskreditavo.“

Biblijos rašytojai perspėjo apie atskalūnybę

Kanoniniuose raštuose ne kartą perspėjama, kad atsiras atskalūnų, kurie suklaidins krikščionių bendruomenę. Iš tikrųjų atskalūnybė ėmė leisti daigus jau pirmajame amžiuje, bet apaštalai neleido jai įsikeroti (Apaštalų darbų 20:30; 2 Tesalonikiečiams 2:3, 6, 7; 1 Timotiejui 4:1-3; 2 Petro 2:1; 1 Jono 2:18, 19; 4:1-3). Taigi tie perspėjimai padėjo atpažinti po apaštalų mirties atsiradusius raštus, kurių turinys prasilenkia su Jėzaus mokymais.

Tiesa, apokrifai yra seni, todėl, kai kurių mokslininkų ir istorikų nuomone, jie verti pagarbos. Tačiau pasvarstykime: jeigu dabar mokslininkai parinktų straipsnių, pavyzdžiui, išspausdintų bulvarinėje spaudoje arba radikalių religinių grupių leidiniuose, ir paslėptų juos saugykloje, ar laikui bėgant ta rašliava taptų patikima? Ar praėjus 1700 metų visas tas išspausdintas melas ir nesąmonės pasidarytų tiesa vien dėl to, kad tie popieriai labai seni?

Žinoma, ne! Panašiai yra ir su įvairiais apokrifinėse knygose užrašytais svaičiojimais, tarkim, kad Jėzus vedė Mariją Magdalietę. Tad ar verta už gryną pinigą imti tokius abejotinus šaltinius, ypač kai patikimi po ranka? Visa, ką Dievas nori mums pranešti apie savo Sūnų, yra užrašyta Biblijoje — knygoje, kuria tikrai galime pasitikėti.

^ pstr. 4 Kanonu vadinamas Biblijos knygų, kurios neabejotinai yra Dievo įkvėptos, rinkinys. Kanoninėmis laikomos 66 knygos — jos visos sudaro vientisą ir nedalomą Dievo Žodį.