Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2010 m. kovas

Kodėl galime pasitikėti Biblijos evangelijomis

Kodėl galime pasitikėti Biblijos evangelijomis

„Jos sulaukė didžiulio susidomėjimo. Jos paskatino sukurti milijoninių biudžetų filmus [. . .] ir parašyti perkamiausias knygas [. . .]. Jomis remiasi krikščionių sektos. Dėl jų atsirado religijų, sąmokslo teorijų“ (BRAZILIJOS NAUJIENŲ ŽURNALAS SUPER INTERESSANTE).

KAS sukėlė tokį entuziazmą? Žurnalas pasakojo apie tai, kokio dėmesio ir populiarumo pastaruoju metu sulaukė pseudo evangelijos, laiškai ir apokalipsės, kurių dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo rasta Nadž Chamadyje ir kitose Egipto vietose. Šie bei panašūs dokumentai vadinami gnostikų arba apokrifiniais raštais. *

Ar įvyko sąmokslas?

Mūsų amžiuje, kai dauguma žmonių į Bibliją ir tradicines religijas žiūri skeptiškai, didelio susidomėjimo, regis, sulaukia gnostikų raštai arba apokrifai. Jie padarė didžiulę įtaką daugelio požiūriui į Jėzaus Kristaus mokymus ir į pačią krikščionybę. Kaip sakoma viename žurnale, „Evangelija pagal Tomą ir kiti apokrifiniai [kūriniai] paliečia širdį žmonių, kokių šiais laikais vis daugėja, — alkstančių dvasiškai, bet nepasitikinčių religija“. Paskaičiuota, kad vien Brazilijoje „yra mažiausiai 30 grupių, kurios savo įsitikinimus grindžia apokrifais“.

Suradus minėtus dokumentus, pasklido teorija, kad ketvirtajame mūsų eros amžiuje Katalikų bažnyčia surengė sąmokslą nuslėpti tiesą apie Jėzų: esą kai kurie apokrifai, kuriuose pasakojama apie Jėzaus gyvenimą, buvo uždrausti, keturios Biblijos evangelijos pertaisytos. Religijotyros profesorė Ilein Peidžels išreiškė tokią mintį: „Dabar mes pradedame suprasti, jog tai, ką vadiname krikščionybe ir ką laikome krikščionių tradicija,  iš tikrųjų pagrįsta tik keletu šaltinių, atrinktų iš daugybės turimų.“

Taigi tokių mokslininkų kaip Peidžels nuomone, Biblija nėra vienintelis krikščionių tikėjimo šaltinis; esą yra ir kitų, kaip antai apokrifiniai veikalai. Pavyzdžiui, BBC laidoje „Biblijos paslaptys“, kalbant tema „Tikroji Marija Magdalietė“, buvo pasakyta, kad apokrifiniuose raštuose Marija Magdalietė vaizduojama kaip „kitų [Jėzaus] mokinių mokytoja ir dvasinė vadovė. Ji nėra tik mokinė — ji apaštalų apaštalė“. Komentuodamas apie tariamą Marijos Magdalietės vaidmenį žurnalistas Chuanas Arjasas Brazilijos laikraštyje O Estado de S. Paulo rašė: „Šiandien visi įrodymai neleidžia mums abejoti, kad Jėzaus įsteigta ankstyvoji krikščionybė buvo visiškai feministinė, nes pirmosios bažnyčios buvo moterims priklausantys namai ir ten jos ėjo kunigų bei vyskupų pareigas.“

Daugelis apokrifiniais raštais pasitiki kur kas labiau nei tuo, kas užrašyta Biblijoje. Dėl to kyla keletas svarbių klausimų: ar krikščionių tikėjimas gali būti grindžiamas apokrifais? Kai juose išdėstyta informacija prieštarauja aiškiems Biblijos mokymams, kokiu šaltiniu turėtume tikėti — Biblija ar apokrifinėmis knygomis? Ar tikrai ketvirtajame amžiuje buvo susimokyta nuslėpti šias knygas ir pakeisti keturias Biblijos evangelijas taip, kad jose neliktų svarbios informacijos apie Jėzų, Mariją Magdalietę ir kitus? Ieškodami atsakymų į šiuos klausimus patyrinėkime vieną iš keturių Biblijos evangelijų — Evangeliją pagal Joną.

Įrodymai iš Evangelijos pagal Joną

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Egipte buvo rastas vertingas Evangelijos pagal Joną fragmentas, dabar vadinamas Railendo papirusu 457 (P52). Ši ištrauka šiuolaikinėse Biblijose atitinka Jono 18:31-33, 37, 38 eilutes; papirusas saugomas Džono Railendo bibliotekoje Mančesteryje (Anglija). Tai seniausias turimas Biblijos graikiškųjų raštų fragmentas. Daugelis mokslininkų mano, kad šis tekstas buvo parašytas apie 125 m. e. m., praėjus vos ketvirčiui amžiaus po apaštalo Jono mirties. Įdomu, kad jis beveik tiksliai atitinka vėlesnių rankraščių tekstą. Faktas, jog šis Evangelijos pagal Joną nuorašas tuo metu jau buvo pasiekęs Egiptą (kur rastas jo fragmentas), patvirtina išvadą, kad geroji naujiena pagal Joną tikrai parašyta pirmajame mūsų eros amžiuje ir kad ją parašė pats Jonas, kaip leidžia suprasti Biblija. Taigi Jono knyga yra pasakojimas žmogaus, kuris savo akimis matė tai, apie ką rašė.

O apokrifiniai veikalai datuojami antruoju bei vėlesniais amžiais, tai yra jie užrašyti praėjus šimtui ar daugiau metų po juose aprašomų įvykių. Kai kurie specialistai bando įteigti, kad apokrifai pagrįsti ankstesniais raštais arba žodinėmis tradicijomis, bet nėra įrodymų, jog tai būtų tiesa. Tad kyla klausimas: kieno pasakojimu jūs labiau pasitikėtumėte — tų, kurie viską matė savo akims,  ar tų, kurie gyveno praėjus šimtmečiui po aprašytų įvykių? Atsakymas aiškus. *

Railendo papirusas 457 (P52), tai yra Evangelijos pagal Joną fragmentas, datuojamas antruoju m. e. amžiumi. Jis buvo parašytas praėjus tik keliems dešimtmečiams po originalo parašymo

O ką galima pasakyti apie tvirtinimą, kad Biblijos evangelijos buvo pakeistos, norint nuslėpti kai kuriuos Jėzaus gyvenimo faktus? Ar yra kokių nors įrodymų, jog tuo tikslu ketvirtajame amžiuje buvo pakeista, pavyzdžiui, Evangelija pagal Joną? Ieškant atsakymo į šį klausimą svarbu turėti omenyje, kad vienas pagrindinių šaltinių, kuriais pagrįstas šiuolaikinis Biblijos tekstas, yra ketvirtojo amžiaus rankraštis, vadinamas Vatikano kodeksu (arba Vatikano 1209). Jeigu Biblijos tekstas mus pasiekė su pakeitimais, padarytais ketvirtajame amžiuje, tada šiame rankraštyje tie pakeitimai turėtų matytis. Laimei, kitas rankraštis, Bodmerio papirusas 14, 15 (P75), kuriame yra diduma Evangelijų pagal Luką ir Joną teksto, datuojamas 175—225 m. e. m. Specialistų teigimu, jo tekstas labai panašus į Vatikano kodekso. Kitaip tariant, Biblijos evangelijose jokių reikšmingų pakeitimų nepadaryta ir tai patvirtina Vatikano rankraštis.

Nėra jokių dokumentais ar kitaip pagrįstų įrodymų, kad Evangelijos pagal Joną ar kitų Biblijos evangelijų tekstas ketvirtajame amžiuje buvo keičiamas. Ištyrinėjęs Oksirinche, Egipte, rastus gnostikų veikalų fragmentus, dr. Piteris Hedas iš Kembridžo universiteto rašo: „Apskritai kalbant, šie rankraščiai patvirtina, kad vertingiausių uncialiniu * šriftu parašytų rankraščių tekstas, kuriuo pagrįsti svarbiausi šiuolaikiniai senovinio [graikiško] teksto leidimai, yra tikslus. Taigi nėra jokios priežasties manyti, kad NT [Naujojo Testamento] tekstas kada nors buvo pakeistas.“

Ketvirtojo amžiaus rankraštis, vadinamas Vatikano kodeksu (viršuje), liudija, kad evangelijų tekstas beveik nepakito

Kokią išvadą galime padaryti?

Keturias kanonines evangelijas — pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną — krikščionys visuotinai pripažino bent jau nuo antrojo amžiaus vidurio. Plačiai naudotas Tatiano veikalas Diatessaron (graikiškai reiškia „per keturis“), parašytas 160—175 m. e. m., buvo pagrįstas tik keturiomis kanoninėmis evangelijomis ir nė viena iš gnostinių evangelijų. (Žiūrėkite rėmelį  „Vienas pirmųjų bandymų apginti evangelijas“.) Be to, verta atkreipti dėmesį į Irenėjo, gyvenusio antrojo mūsų eros amžiaus pabaigoje, žodžius. Pasak jo, evangelijos turi būti keturios, nes yra keturios pasaulio šalys ir keturi pagrindiniai vėjai. Nors tokiais palyginimais galime suabejoti, savo samprotavimais Irenėjas patvirtina mintį, kad tuo metu buvo tiktai keturios kanoninės evangelijos.

Ką rodo visi šie faktai? Jie liudija, kad Krikščionių graikiškieji raštai, į kuriuos įeina ir keturios evangelijos, liko beveik nepasikeitę nuo antrojo amžiaus. Nėra rimto pagrindo manyti, kad ketvirtajame amžiuje buvo susimokyta Dievo įkvėptuose raštuose  ką nors pakeisti ar nuslėpti tam tikrus jų pasakojimus. Priešingai, kaip rašė biblistas Brusas Mecgeris, „antrojo amžiaus pabaigoje [. . .] dėl didumos Naujojo Testamento knygų tikintieji jau buvo labai vieningos nuomonės; tą galima pasakyti apie įvairias jų bendruomenes, plačiai pasklidusias ne tik Viduržemio jūros regione, bet ir didesnėje teritorijoje — nuo Britanijos iki Mesopotamijos“.

Apaštalai Paulius ir Petras gynė Dievo Žodžio tiesą. Jie griežtai perspėjo krikščionis netikėti jokiomis kalbomis, prieštaraujančiomis tam, ko buvo išmokyti. Štai Timotiejui Paulius rašė: „O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo ir tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, nes kai kurie, jį pamėgę, nuklydo nuo tikėjimo.“ Petras bendratikiams kalbėjo: „Mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę“ (1 Timotiejui 6:20, 21; 2 Petro 1:16).

Dar seniau pranašas Izaijas, įkvėptas Dievo, pasakė: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:8). Ir mes galime neabejoti, jog Tas, kuris įkvėpė užrašyti Šventąjį Raštą, saugojo jį per visus amžius, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:4).

^ pstr. 3 Gnosticizmas — filosofinis religinis judėjimas, atsiradęs antrajame amžiuje. „Gnostinis“ ir „apokrifinis“ yra kilę iš graikiškų žodžių, kurie atitinkamai gali reikšti „slaptos žinios“ ir „kruopščiai paslėptas“. Šiais terminais vadinami suklastoti arba nekanoniniai rašiniai, kuriais bandoma imituoti kanoninių Krikščionių graikiškųjų raštų evangelijas, Apaštalų darbus, laiškus ir kita.

^ pstr. 11 Dar viena problema, susijusi su apokrifiniais raštais: yra labai mažai jų kopijų. Štai „Evangelijos pagal Mariją Magdalietę“ išliko du visai maži fragmentai, o trečiame, ilgiausiame, tėra maždaug pusė originalo teksto. Be to, palyginus rankraščius pastebėta nemenkų skirtumų.

^ pstr. 13 Šie rankraščiai buvo parašyti didžiosiomis raidėmis; jie datuojami ketvirtuoju ir vėlesniais amžiais.