Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2010 m. kovas

Senovės laikų kelionės toliau Viduržemio jūros

Senovės laikų kelionės toliau Viduržemio jūros

 Senovės laikų kelionės toliau Viduržemio jūros

Šiais laikais žmonės be jokio vargo gali nusigauti iš vieno žemyno į kitą. Tereikia sėsti į lėktuvą ir pirmyn! Ar nustebtumėte sužinojęs, kad ir Biblijos laikais žmonės keliaudavo už jūrų marių?

MAŽDAUG tūkstančiu metų anksčiau nei gimė Kristus karalius Saliamonas pasistatė laivyną, ir jo laivai kartu su Tyro karaliaus laivais iš toli pargabendavo prekių į Izraelį (1 Karalių 9:26-28; 10:22). Devintajame šimtmetyje prieš mūsų erą pranašas Jona Izraelyje, Jopės uoste, įsėdo į laivą, kuris Viduržemio jūra išplaukė Taršišo link * (Jonos 1:3). Pirmajame mūsų eros amžiuje apaštalas Paulius iš Cezarėjos Izraelyje nuplaukė į Neapolio įlankos uostą Puteolus (dabar Pocuolis) Italijoje (Apaštalų darbų 27:1; 28:13).

Istorikai žino, jog Pauliaus dienomis Viduržemio jūros regiono pirkliai per Raudonąją jūrą dažnai plaukdavo į Indiją, o antrojo amžiaus viduryje kai kurie nusigaudavo net į Kiniją. * Tačiau kas žinoma apie senovės laikų keliones  į vakarus nuo Viduržemio jūros? Kiek toli tuomet siekė jūreivių keliai šia kryptimi?

Pirmosios finikiečių kelionės

Daug šimtmečių anksčiau nei gyveno Paulius jūreiviai jau buvo įkūrę prekybos kolonijų vakaruose. Manoma, kad finikiečiai, gyvenę šiandieninio Libano teritorijoje, Atlantą pasiekė apie 1200 m. p. m. e. Maždaug po šimto metų anapus Gibraltaro sąsiaurio jie įkūrė Gadirą — dabar tai Ispanijos uostas Kadisas. Be kitų naudingų prekių, čia galima buvo įsigyti šiose vietovėse kasamo sidabro ir į Atlantą plaukiančių pirklių atvežto alavo.

Graikų istorikas Herodotas rašė apie Egipto faraoną Nekoją, kuris septintame amžiuje p. m. e. prie Raudonosios jūros surinko finikiečių laivus su jų įgulomis, kad šie apiplauktų Afrikos žemyną iš rytų į vakarus.

Afrikos krantus finikiečiai buvo pradėję tyrinėti keliais šimtmečiais anksčiau nei į valdžią atėjo Nekojas. Tačiau dėl nepalankių vėjų ir srovių nusigauti labai toli, plaukiant Atlanto vandenynu į pietus, buvo sunku. Pasak Herodoto, naująją ekspediciją finikiečiai pradėjo nuo Raudonosios jūros ir rytine Afrikos pakrante leidosi į pietus per Indijos vandenyną. Maždaug po pusmečio finikiečiai išsilaipino į krantą. Čia jie pasėjo sėklų, sulaukė derliaus, jį nuėmė ir tęsė kelionę. Herodotas pasakoja, kad trečiais kelionės metais, apiplaukusi visą žemyną, įgula Viduržemio jūra grįžo į Egiptą.

Savo pasakojimą Herodotas užbaigė sakydamas, kad grįžę finikiečiai prišnekėjo tokių dalykų, kuriais jis negalėjęs patikėti. Pavyzdžiui, jie sakė, jog, apiplaukdami labiausiai į pietus nutolusį Afrikos tašką, saulę matė laivo dešinėje. Senovės graikams tuo patikėti buvo išties sunku. Juk bet kuris žmogus, visą savo gyvenimą gyvenęs šiaurės pusrutulyje, saulę matydavo pietuose. Taigi keliaujant į vakarus saulė visada būna kairėje. Tačiau prie Gerosios Vilties kyšulio, esančio į pietus nuo pusiaujo, vidudienį saulė būna šiaurėje — plaukiantiems į vakarus iš dešinės.

Šis Herodoto pasakojimas ilgus šimtmečius buvo istorikų debatų tema. Tuo, kad jūrininkai Afrikos žemyną apiplaukė prieš tūkstančius metų, daug kam galbūt patikėti nelengva. Tačiau mokslininkai neabejoja, kad faraonas Nekojas tokią ekspediciją užsakė ir kad ji buvo sėkminga, ypač turint omenyje to meto žinias bei įgūdžius. Istorikas Lajonelis Kasenas teigia: „Šitokia kelionė visiškai įmanoma. Nėra jokių priežasčių abejoti, kad finikiečiai galėjo per tiek laiko apiplaukti žemyną ir tai padaryti taip, kaip pasakoja Herodotas.“ Kiek Herodoto pasakojimas patikimas, tvirtai nežinome. Kad ir kaip būtų, iš jo galime suprasti, kad žmonės jau nuo seno nenuilstamai stengėsi pasiekti nežinomus kraštus už tolimų jūrų.

Pitėjas plaukia į šiaurę

Finikiečiai buvo ne vieninteliai Viduržemio jūros regiono gyventojai, senovėje veržęsi į vakarus Atlanto link. Viena iš daugelio kolonijų, kurias graikų jūreiviai įkūrė Viduržemio jūros pakrantėse, buvo Masalija (dabar Marselis, Prancūzija). Dėl jūrų ir sausumos prekybos miestas klestėjo. Iš Masalijos į šiaurę pirkliai siųsdavo Viduržemio jūros regiono vyną, aliejų ir bronzos dirbinius, o patys iš ten gaudavo neapdirbto metalo ir gintaro. Tikriausiai šio miesto gyventojams rūpėjo, iš kur visos šios gėrybės atgabenamos. Todėl apie 320 m. p. m. e. masalijietis, vardu Pitėjas, nusprendė tas tolimos šiaurės žemes pamatyti pats ir išsiruošė į kelionę.

 Sugrįžęs Pitėjas apie savo keliones parašė knygą pavadinimu „Vandenyne“. Pirminis graikiškas tekstas neišliko, tačiau kai kurias jo dalis yra citavę mažiausiai 18 senovės rašytojų. Iš jų citatų matyti, kad Pitėjas labai kruopščiai aprašė jūras, jų potvynius ir atoslūgius, kraštovaizdžius ir lankytų vietų gyventojus. Be to, pagal gnomono, arba vertikalaus stulpo, metamo šešėlio ilgį jis apskaičiuodavo vidudienio saulės kampinį nuotolį nuo dangaus pusiaujo ir taip nustatydavo, kiek toli į šiaurę yra nukeliavęs.

Pitėją domino moksliniai tyrinėjimai, tačiau mažai tikėtina, kad tai buvo pagrindinis jo kelionės tikslas. Specialistų manymu, atrasti jūrų kelią prie tolimų krantų, kur, kaip žinoma, buvo gintaro ir alavo, Pitėjas buvo įgaliotas, finansuojamas ir pasiųstas žmonių, kurie turėjo komercinių interesų. Kur Pitėjas keliavo?

Į Bretanę, Britaniją ir dar toliau

Atrodo, Pitėjas apiplaukė Iberiją ir, praplaukęs pro Galijos krantus, išsilaipino Bretanėje. Tokią išvadą galime daryti atsižvelgdami į saulės kampo virš horizonto skaičiavimus, greičiausiai jo atliktus sausumoje. Jie atitinka saulės padėtį stebint iš Bretanės šiaurės. *

Bretanės gyventojai buvo įgudę laivadirbiai ir jūrininkai, prekiaudavę su Britanija. Paskui Pitėjas patraukė į Kornvalį, pietvakarinį Britanijos pakraštį, kur buvo gausu alavo, vieno iš būtinų bronzos komponentų. Keliautojas tikriausiai apiplaukė visą salą, nes aprašė salos dydį ir maždaug trikampę jos formą.

Nors tikras Pitėjo kelionės maršrutas nėra žinomas, spėjama, kad toliau jis plaukė tarp Britanijos ir Airijos ir buvo išsilaipinęs Meno saloje, kurios geografinė platuma sutampa su kitu saulės kampo apskaičiavimu. Trečią kartą Pitėjas skaičiavimus atliko Luise, įkurtame Vakarų salose, šalia vakarinės Škotijos pakrantės. Iš ten keliautojas greičiausiai patraukė šiauriau Škotijos esančio Orknio salyno link, nes Plinijaus Vyresniojo cituotame Pitėjo pasakojime minima, kad salynas susidėjo iš 40 salų.

 Pitėjas rašė, kad už šešių dienų kelio į šiaurę nuo Britanijos yra Tulės žemė. Keletas senovės rašytojų mini, kad Pitėjas Tulę apibūdina kaip vidurnakčio saulės šalį. Kaip Pitėjas pasakojo toliau, dar viena kelionės diena jūreivius atvedė ten, kur jūra buvo užšalusi. Kur iš tikrųjų buvo Pitėjo aprašyta Tulės žemė, galima tik spėlioti. Vieni sako, jog tai Farerų salos, kiti mano, kad — Norvegija, treti — Islandija. Kad ir kur Tulė buvo, senovės rašytojai tvirtino, jog tai „pati šiauriausia iš žinomų vietovių“.

Tikėtina, kad į Britaniją Pitėjas grįžo panašiu maršrutu, apiplaukdamas salą iš kitos pusės. Ar prieš sugrįždamas į Viduržemio jūrą jis tęsė šiaurinės Europos pakrantės tyrinėjimus, nežinome. Šiaip ar taip, Plinijus Vyresnysis Pitėją cituoja kaip regionų, kur randama gintaro, žinovą. Senovėje šios vertingos medžiagos būta Jutlandijoje, kuri dabar įeina į Danijos teritoriją, ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje. Apie tas žemes Pitėjas greičiausiai išgirdo lankydamasis kuriame nors uoste Britanijos rytuose ir, kiek žinoma, netvirtino, kad pats būtų ten nukeliavęs.

Kitas žinomas keliautojas iš Viduržemio jūros regiono, rašęs apie savo lankymąsi Britanijoje, buvo Julijus Cezaris, išsilaipinęs šios salos pietuose 55 m. p. m. e. Iki 6 m. e. m. šiaurės Jutlandiją buvo pasiekę ir daugiau romėnų.

Atsiveria horizontai

Finikiečių ir graikų kelionės praturtino pasaulio geografijos mokslą ne tik žiniomis apie Viduržemio jūros regioną, bet ir apie Atlantą, pačius tolimiausius Afrikos pakraščius pietuose ir Arktį šiaurėje. Tuometinis pasaulis buvo atradimų, prekybinių mainų, atsiveriančių horizontų, tolimiausių kelionių ir nesibaigiančio idėjų bei žinių srauto sūkuryje.

Išlikę pasakojimai apie senovės pasaulio tyrinėjimus tikriausiai nušviečia tik mažą dalį visų kelionių, kurias sėkmingai atliko bebaimiai jūrininkai. Kiek daug jų anuomet grįžę iš tolimų kelionių niekada neaprašė, kur buvę? O kiek jūrininkų, palikę savo namus, išplaukė į tolimus kraštus ir niekada nebegrįžo? To mes nežinome. Tačiau galime įžvelgti, kaip iš pradžių plito krikščionybė. (Skaitykite  rėmelį viršuje.)

[Išnašos]

^ pstr. 3 Šis pavadinimas dažnai taikomas pietų Ispanijos regionui, kurį graikų ir romėnų rašytojai vadino Tartesu.

^ pstr. 4 Daugiau informacijos apie keliones į rytus rasite Sargybos bokšto 2009 m. sausio 1 d. numerio straipsnyje „Kiek toli į Rytus siekė misionierių keliai?“.

^ pstr. 16 Dabartiniais skaičiavimais tai yra 48 laipsniai 42 minutės šiaurės platumos.

[Rėmelis 29 puslapyje]

 Geroji naujiena „paskelbta visai Kūrinijai“

Apie 60—61 metus apaštalas Paulius rašė, kad geroji naujiena buvo „paskelbta visai Kūrinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23). Ar jis turėjo omenyje, kad krikščionys gerąją naujieną jau buvo paskelbę Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Ispanijoje, Galijoje, Baltijos jūros regione ir šalyje, kurią Pitėjas pavadino Tule? Mažai tikėtina, tačiau, kaip buvo iš tikrųjų, tiksliai pasakyti negalime.

Vis dėlto nėra nė menkiausios abejonės, kad geroji naujiena buvo pasklidusi plačiai. Žydai ir prozelitai, priėmę krikščionybę per 33 metų Sekmines, savo naujai atrastą tikėjimą skleidė Partijoje, Elame, Medijoje, Mesopotamijoje, Arabijoje, Mažojoje Azijoje, kai kuriose Libijos dalyse Kirėnės link, taip pat Romoje — visame tuo metu Pauliaus skaitytojams žinomame pasaulyje (Apaštalų darbų 2:5-11).

[Schema/žemėlapis 26, 27 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Herodotas pasakoja, kad, plaukdami aplink piečiausią Afrikos kyšulį, jūreiviai matė saulę dešinėje pusėje

[Žemėlapis]

AFRIKA

VIDURŽEMIO JŪRA

INDIJOS VANDENYNAS

ATLANTO VANDENYNAS

[Schema/žemėlapis 28, 29 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Įspūdinga graikų jūrininko Pitėjo kelionė

[Žemėlapis]

AIRIJA

ISLANDIJA

NORVEGIJA

Šiaurės jūra

BRITANIJA

BRETANĖ

IBERIJOS PUSIASALIS

ŠIAURINĖ AFRIKOS PAKRANTĖ

VIDURŽEMIO JŪRA

Marselis