Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2010 m. kovas

Koralų rifas debesyse

Koralų rifas debesyse

 Laiškas iš Papua Naujosios Gvinėjos

Koralų rifas debesyse

ANTRADIENIS. Papua Naujosios Gvinėjos mieste Lajyje dar tik penkta ryto, bet jau tvanku. Mudu su žmona ruošiamės skristi į Morobės provinciją. Čia Lengbačio kaimelyje, įsikūrusiame ant Rolinsono kalno, ketiname aplankyti Jehovos liudytojų grupę.

Skrydis keturviečiame vienmotoriame lėktuve tetrunka pusvalandį. Per tokias keliones dažnai įsitaisau šalia piloto ir gaudžiant varikliui kalbamės naudodamiesi ausinėmis. Rodydamas į prietaisų skydą jis paaiškina kiekvieno matavimo ir valdymo prietaiso paskirtį. Pilotas dar pajuokauja, kad jeigu jam kas nutiks, pilotuoti lėktuvą teks man. Iškart prisiminiau pasakojimą apie kitą Jehovos liudytojų keliaujantįjį tarną Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tam vyrui su žmona teko nemenkas išbandymas: per skrydį pilotas neteko sąmonės ir autopiloto valdomas lėktuvas kurį laiką ore suko ratus, kol pilotas atgavo sąmonę ir pajėgė lėktuvą nutupdyti. Laimei, mūsų skrydis ramus ir be nuotykių.

Dabar skrendame virš kalnų grandinės. Netikėtai neriame į debesų properšą ir pralekiame pro pat viršukalnę, vos už kokio šimto metrų. Priešaky išvystame susispietusius medinius namukus storais šiaudiniais stogais — tai Lengbačio kaimelis. Praskrendame virš nutūpimo aikštelės. Pilotas žiūri, ar ten vaikai nežaidžia futbolo, ar kiaulės nėra išknisusios duobių, nes nuo paskutinio skrydžio praėjo šiek tiek laiko. Tada, pasukęs lėktuvą slėnio link, taria: „Rodos, tvarka. Mėginsime tūpti.“ Apsisukame ir imame leistis nedidelėje aikštėje, kurią kaimiečiai iškirto kalno šlaite ir neseniai iš naujo padengė suskaldyta rifine klintimi, atskelta nuo greta stūksančio kalno.

Lankydamasis čia anksčiau, žiūrėjau į šią skaldą ir spėliojau, kiek gi metų galėtų būti šitam kalnynui. Tik įsivaizduokite, kokios galingos turėjo būti jėgos, kad šimtų kilometrų ilgio koralų rifą iš vandenyno iškeltų į keturių kilometrų aukštį! Taigi iš lėktuvo žengiame tiesiai ant, kaip aš mėgstu sakyti, koralų rifo debesyse.

Kaip visuomet, vos tik pasigirsta atskrendančio lėktuvo burzgesys, jo pasitikti iš visų pašalių subėga kaimiečiai. Pilotui išjungus variklį pamatau iš minios atžingsniuojantį vyriškį. Tai Zungas, vienas iš kelių Jehovos liudytojų, paskirtų šioje vietovėje rengti kassavaitines sueigas, kuriose mokoma Biblijos tiesų. Tokios Jehovos liudytojų bendruomenių sueigos vyksta visame pasaulyje. Zungas yra čionykštis gyventojas ir aplinkiniai gerbia  jį už padorumą, sąžiningumą, patikimumą. Tokiu žmogumi tapti, kaip jis pats sako, jam padėjo Biblijos principai. Pasisveikinę ir paspaudę rankas, drauge su Zungu ir kitais liudytojais imame leistis link gyvenvietės. Vaikai seka iš paskos ginčydamiesi, kuriam dabar eilė nešti mūsų krepšius.

Netrukus pasiekiame medinį namuką, vietinių liudytojų pastatytą keliaujantiesiems tarnams, atvykstantiems beveik kas šešis mėnesius. Nors Papua Naujoji Gvinėja yra atogrąžų kraštas, vakarais čia vėsoka, nes esame gan aukštai virš jūros lygio. Sutemus, kai uždegame žibalinę lempą, dažnai matau, kaip pro plyšius lentų grindyse vidun iš lėto skverbiasi debesys, kuriuos jau popietę galima buvo pastebėti kylant nuo slėnio ir lėtai kopiant į kalną. Šiek tiek keista užsivilkti striukę ir džinsus — juk vos prieš kelias valandas leipome nuo atogrąžų karščio pajūry.

Devintojo dešimtmečio viduryje vienas vietos gyventojas Lajyje studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Grįžęs į kaimą jis su keliais vienminčiais pasistatė namuką, kuriame rengdavo sueigas. Tačiau tuo jie džiaugėsi neilgai, nes vietinės liuteronų bažnyčios pastorius su savo rėmėjais tą namą sudegino. Padegėjai išdidžiai skelbė, jog ši teritorija priklauso vien liuteronams, bet liudytojų toks priešiškumas neišgąsdino — jie pasistatė naują namą sueigoms ir toliau tęsė savo darbą. Į jų žinią atsiliepė vis daugiau žmonių ir šiuo metu gerąją naujieną skelbia apie 50 skelbėjų. Kai kurie, anksčiau aršiai priešinęsi liudytojų veiklai, dabar patys uoliai joje dalyvauja.

Šiais laikais vietiniai gyventojai dažnai mielai kalbasi su Jehovos liudytojais ir mokosi Biblijos tiesų. Nors skaityti čia geba vos vienas kitas, troškimas Biblijos žinia dalytis su kitais daugumą liudytojais tapusių vietinių paskatino išmokti skaityti. Kas savaitę jų rengiamose sueigose susirenka apie 200 žmonių.

Kaime nėra elektros. Vakarais visi susispiečiame aplink ugnį lauko virtuvėje, kur užkandžiaujame, šnekamės, juokaujame. Kokį džiaugsmą mūsų draugams teikia tarnystė Jehovai, aiškiai matosi iš besišypsančių jų veidų, nušviestų švelnios laužo šviesos. Laikas nenumaldomai bėga ir mūsų bičiuliai vienas po kito kyla namo. Kai kurie iš laužo išsitraukia bombom — degantį palmės lapą ir krūmynų takeliais išskuba, kol šis dar neužgeso.

Pakeliui į savo namelį mudu su žmona stebimės, kaip čia ramu, — tesigirdi gamtos garsai. Ruošdamiesi miegoti paskutinį sykį pakeliame akis į giedrą dangų. Kiek žvaigždžių matyti, kai esi tokiame aukštyje!

Savaitė prabėga nepastebimai. Rytoj jau atskrenda lėktuvas. Taigi mums tai paskutinė vėsi naktis debesyse paskendusiame Lengbatyje, tada vėl grįšime į karštą ir drėgną pajūrį.