Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. gruodis

Naujieji Mėnulio metai. Ar ši šventė priimtina krikščionims?

Naujieji Mėnulio metai. Ar ši šventė priimtina krikščionims?

  Naujieji Mėnulio metai. Ar ši šventė priimtina krikščionims?

KASMET sausį arba vasarį Azijoje prasideda didžiausia žmonių migracija — šimtai milijonų azijiečių keliauja pas artimuosius švęsti Naujųjų Mėnulio metų. *

Azijoje Naujieji Mėnulio metai yra pati svarbiausia metų šventė. Pasak vieno amerikiečių profesoriaus, ji tokia svarbi „tarsi Naujieji metai, Liepos ketvirtoji, Padėkos diena ir Kalėdos kartu paėmus“. Kinų Naujieji metai švenčiami per jaunatį, prasidėjus naujiems kalendoriniams Mėnulio metams, tai yra tarp sausio 21 ir vasario 20 dienos skaičiuojant pagal Vakaruose paplitusį kalendorių. Šventė trunka nuo kelių dienų iki dviejų savaičių.

Šitų Naujųjų metų reikšmė yra atsinaujinimas: kas sena — paliekama, pasitinkama tai, kas nauja. Ruošdamiesi šventei žmonės išvalo ir išpuošia namus, nusiperka naujų drabužių, priruošia valgių, kurių pavadinimai rimuojasi su žodžiais, reiškiančiais „laimė“ ir „gerovė“, grąžina skolas, išsprendžia nesutarimus. Naujųjų metų dieną visi keičiasi dovanomis, linki vieni kitiems sėkmės, dažniausiai materialinės gerovės, dovanoja raudonus vokus, į kuriuos įdeda „laimę atnešiančių“ pinigų, valgo šventinius patiekalus, leidžia fejerverkus, grožisi spalvingais drakono ir liūto šokiais arba tiesiog džiaugiasi galėdami pabūti su šeima ir draugais.

Visi šie papročiai turi gilią prasmę. Knygoje Mooncakes and Hungry Ghosts: Festivals of China rašoma: „Šeimai, draugams ir giminaičiams svarbiausia užsitikrinti, kad nuo jų nenusigręžtų laimė, taip pat pagerbti dievus bei dvasias ir palinkėti, kad ateinantys metai būtų sėkmingi.“ Kadangi šioje šventėje tradicijos sumišusios su religija, kaip į ją turėtų žiūrėti krikščionys? Ar jiems derėtų laikytis tų papročių?

„Nepamiršk, iš kokio jis šaltinio“

Viena kinų patarlė sako: „Gerdamas vandenį, nepamiršk, iš kokio jis šaltinio.“ Šie žodžiai byloja, kokia nuostata vadovaujasi daugelis Azijos gyventojų, — jie puoselėja didžiulę pagarbą savo tėvams bei protėviams, ir tai natūralu, juk tėvai davė vaikams gyvybę. Ta pagarba ypač akivaizdi švenčiant Naujuosius metus.

Daug azijiečių šeimų su nekantrumu laukia Naujųjų metų išvakarių. Tą vakarą jos susirenka šventinės vakarienės. Nenorėdami praleisti tos ypatingos progos susiburti draugėn, visi kaip įmanydami skuba pas  artimuosius. Prie stalo vietos paruošiamos kiekvienam šeimos nariui, netgi tiems, kurie jau mirę, nes tikima, kad jų dvasios irgi ten yra. Vienoje enciklopedijoje sakoma, kad tokios vakarienės metu „esama tikro ryšio tarp protėvių dvasių ir visų šeimos narių“. „Atnaujintas ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų laiduoja, kad protėviai saugos šeimą visus metus“, — rašoma kitame žinyne. Koks turėtų būti krikščionių požiūris į tokius papročius?

Aišku, savo tėvus jie gerbia ir myli. Juk taip liepia pats Dievas: „Klausyk tėvo, iš kurio gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens“ (Patarlių 23:22). Jie taip pat klauso šio Biblijos nurodymo: „Gerbk savo tėvą ir motiną — tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Efeziečiams 6:2, 3). Taigi, tikrieji krikščionys nori gerbti ir mylėti savo tėvus.

Biblijoje palankiai kalbama ir apie džiugius šeimos susitikimus (Jobo 1:4; Luko 15:22-24). Tačiau perspėjama: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris [. . .] tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų“ (Pakartoto Įstatymo 18:10, 11). Kokiam tikslui duotas toks draudimas? Biblijoje atskleidžiama, kaip su mirusiaisiais yra iš tikrųjų: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko.“ Vadinasi, jei mirusieji nebežino nieko, jie negali daryti įtakos žmonių gyvenimui, kitaip tariant, negali nei padėti, nei pakenkti (Mokytojo 9:5, 6, 10). Dievo Sūnus Jėzus Kristus mirtį prilygino kietam miegui ir sakė, kad mirusieji iš tokio miego bus pažadinti tik vykstant mirusiųjų prikėlimui (Jono 5:28, 29; 11:11, 14).

Dar iš Biblijos sužinome, kad vaiduokliai ir mirusiųjų dvasios iš tiesų yra piktosios dvasinės būtybės, apsimetančios mirusiaisiais. Kodėl jos taip daro? Kad suvedžiotų žmones ir juos pavergtų (2 Tesalonikiečiams 2:9, 10). Taigi, Dievo įsakymai saugo mus nuo didžiulio pavojaus, todėl iš meilės jam ir savo pačių saugumo dėlei krikščionys nesilaiko papročių, susijusių su „šeimos dvasių“, arba, kaip išsiaiškinome, demonų, garbinimu, taip pat tokių, kuriais tikimasi užsitikrinti saugumą (Izaijo 8:19, 20; 1 Korintiečiams 10:20-22).

Be to, krikščionys nori pagerbti „Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Efeziečiams 3:14, 15). Kas yra tas Tėvas? Tai mūsų Kūrėjas ir Gyvybės Davėjas — Jehova Dievas (Apaštalų darbų 17:26). Tad spręsdami, ar Naujųjų Mėnulio metų šventė ir jos papročiai priimtini, pagalvokite, kaip į šiuos papročius žiūri Jehova, ar jiems pritaria (1 Jono 5:3).

Šeimos dievų pagerbimas

Per Naujųjų Mėnulio metų šventę įprasta pagerbti daugybę šeimos dievų ir dievybių, kaip antai: durų dievą, žemės dievą (Vakaruose žinomas kaip angelas sargas), sėkmės dievą, virtuvės dievą. Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie paprotį pagerbti virtuvės dievą. * Tikima, kad likus kelioms dienoms iki Naujųjų metų šis dievas keliauja į dangų ir Nefritiniam imperatoriui, tai yra vyriausiajam iš visų kinų panteono dievų, papasakoja apie namus, kuriuose gyvena. Tad tų namų gyventojai norėdami, kad virtuvės dievas palankiai apie juos atsilieptų, į kelionę jį išlydi ant altoriaus dėdami daug saldaus ir lipnaus maisto. O kad dievas dangun nukeliautų greičiau, jie nuima jo paveikslą ir  lauke sudegina, kartais ištepę jo lūpas saldumynais. Naujųjų metų išvakarėse virš krosnies arba viryklės jie pakabina kitą dievo atvaizdą, taip kviesdami jį sugrįžti ir pasilikti visus ateinančius metus.

Nors daugelis tų papročių iš pažiūros neatrodo blogi, turint omenyje garbinimą krikščionys trokšta vadovautis Dievo Žodžiu. Jėzus Kristus yra pasakęs: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mato 4:10). Taigi, Dievas nori, kad garbintume tik jį. Kodėl? Jehova Dievas yra mūsų dangiškasis Tėvas. Pagalvokite, kaip jaustųsi bet kuris tėvas, jeigu jo vaikai ignoruotų jį ir glaustųsi prie kito? Ar jam nebūtų skaudu?

Jėzus savo dangiškąjį Tėvą pavadino „vieninteliu tikruoju Dievu“ ir pats Jehova savo tarnams aiškiai įsakė neturėti „kitų dievų“, tiktai jį (Jono 17:3; Išėjimo 20:3). Todėl tikrieji krikščionys nori įtikti Jehovai, o tarnaudami kitiems dievams jį tik liūdintų ir skaudintų (1 Korintiečiams 8:4-6).

Prietaringumas ir okultizmas

Mėnulio kalendorius glaudžiai susijęs su astrologija. Kiekvieni metai pavadinti vieno iš 12 gyvūnų pagal kinų zodiaką vardu, pavyzdžiui, drakono, tigro, beždžionės, triušio. Manoma, kad nuo to, kokio gyvūno metais žmogus gimęs, priklauso ir jo būdas, taip pat tikima, kad tam tikro gyvūno metais geriausia siekti ir tam tikrų tikslų. Žmonės, stengdamiesi, kad laimė neaplenktų jų namų, laikosi įvairių Naujųjų metų papročių, tarkim, garbina sėkmės dievą. Ar tokie papročiai priimtini krikščionims?

Savo Žodyje, Biblijoje, Jehova pasmerkė žmones, kurie kreipiasi į „dangaus tyrinėtojus ir žvaigždžių stebėtojus, kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas [. . .] atsitiks“. Jis taip pat pasmerkė „Laimės dievo“ ir „Lemties deivės“ garbintojus (Izaijo 47:13; 65:11, 12). Taigi tikrasis Dievo garbintojas turi kliautis ne tariama žvaigždžių ar kažkokių paslaptingų nematomų jėgų, gyvenančių dvasinėje sferoje, įtaka, o klausyti raginimo, užrašyto Šventajame Rašte: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius“ (Patarlių 3:5, 6). Prietarai žmones suvaržo, o Biblijos tiesos išlaisvina (Jono 8:32).

Te jūsų sprendimas liudija, kad mylite Dievą

Žinoti, iš kur kilo Naujųjų Mėnulio metų šventės papročiai ir įsitikinimai, yra viena, tačiau nuspręsti neturėti nieko bendra su šia švente — visai kas kita. Jei gyvenate ten, kur švęsti Naujuosius Mėnulio metus įprasta, arba jeigu jūsų šeima nuo seno laikosi šios tradicijos, apsispręsti nebus lengva.

Kad atlaikytumėte aplinkinių spaudimą, reikės drąsos ir ryžto. „Visi aplink šventė Naujuosius metus, o aš ne, jaučiausi labai nesmagiai“, — pasakoja viena krikščionė, gyvenanti Azijoje. Kas jai padėjo išlikti tvirtai? Ji tęsia: „Nepasiduoti spaudimui man padėjo tik stipri meilė Dievui“ (Mato 10:32-38).

Ar jūs taip pat stipriai mylite Jehovą? Mylėti jį tikrai yra dėl ko. Gyvybę mums davė ne kažkokia slaptinga dievybė, o Jehova Dievas, apie kurį Biblijoje rašoma: „Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą“ (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Jehova, o ne kokie sėkmės ar virtuvės dievai, suteikia mums visa, ko reikia, ir tik jis gali padaryti mūsų gyvenimą laimingą (Apaštalų darbų 14:17; 17:28). Ar atsidėkosite jam parodydami meilę? Jei taip, būkite tikri — Jehova jus dosniai laimins (Morkaus 10:29, 30).

[Išnašos]

^ pstr. 2 Dar ši šventė vadinama kinų Naujaisiais metais, Pavasario švente, Čun Dzie (Kinijoje), Tet (Vietname), Solnal (Korėjoje), Losar (Tibete).

^ pstr. 14 Čia aprašyti papročiai įvairiuose Azijos regionuose skiriasi, bet visų jų kilmė yra ta pati. Daugiau apie tuos papročius skaitykite 1986 m. gruodžio 22 d. Atsibuskite! numeryje, p. 20—21 (anglų, rusų ir kitomis kalbomis) ir 1970 m. sausio 8 d. Atsibuskite! numeryje, p. 9—11 (anglų k.).

 [Rėmelis/iliustracija 23 puslapyje]

Nuraminkite draugus bei artimuosius

Suprantama, žinia, kad daugiau nebešvęsite Naujųjų metų, draugus bei giminaičius gali priblokšti. Galbūt jie nusimins, įsižeis ar net pasijus išduoti. Vis dėlto išsaugoti gerus santykius įmanoma. Keletas krikščionių iš įvairių Azijos šalių pasidalijo patirtimi.

Dziangas: „Dar gerokai prieš Naujuosius metus aplankiau gimines ir taktiškai paaiškinau, kodėl nebesilaikysiu šios šventės papročių. Stengiausi nesumenkinti jų įsitikinimų, į visus klausimus atsakiau pagarbiai, remdamasis Biblija. Su kai kuriais puikiai pasikalbėjau dvasinėmis temomis.“

Li: „Prieš Naujuosius metus taktiškai ir pagarbiai paaiškinau vyrui, kad norėdama būti laiminga privalau klausyti savo sąžinės. Taip pat prižadėjau, kad jam neteks dėl manęs raudonuoti, kai per šventes svečiuosimės pas jo šeimą. Kaip nustebau, kai tą dieną, kada jo šeima susirinko garbinti protėvių, jis nuvežė mane į krikščionių sueigą visai kitoje vietovėje!“

Sie: „Patikinau namiškius, kad juos myliu, ir pasakiau, kad laikydamasi savo įsitikinimų tapsiu geresniu žmogumi. Tada, kaip ir dera krikščionei, stengiausi būti švelni, supratinga, atsidavusi. Ilgainiui jie pradėjo gerbti mano įsitikinimus, o vyras netgi ėmė studijuoti Bibliją ir tapo krikščioniu.“

Minas: „Ramiai ir pagarbiai pasikalbėjau su tėvais. Sėkmės jiems nepalinkėjau, bet pasakiau, kad visada meldžiuosi už juos Jehovai, visų mūsų Kūrėjui, ir prašau, kad juos laimintų, suteiktų ramybės.“

Fongas: „Pasakiau tėvams, kad neprivalau laukti Naujųjų metų, jei noriu juos aplankyti. Į svečius atvažiuoju dažnai. Tėvai tuo labai džiaugiasi ir liovėsi man priekaištavę, o jaunesnysis brolis susidomėjo Biblijos tiesa.“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Panorama Stock/age Fotostock