Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. gruodis

Karalius Dovydas ir muzika

Karalius Dovydas ir muzika

  Karalius Dovydas ir muzika

JEI kalbėtume apie Biblijos laikų muziką, apie kokį žmogų pagalvotumėte pirmiausia? Tikriausiai prisimintumėte Dovydą — garsų vyrą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometinę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu. Muzikuoti jis pradėjo dar jaunystėje, ganydamas avis, ir šio pomėgio nemetė tapęs karaliumi bei puikiu organizatoriumi.

Skaitydami Dovydo gyvenimo istoriją, apie Biblijos laikų muziką sužinome išties nemažai. Pavyzdžiui, kokiais instrumentais tada žmonės grojo, kokias dainas dainavo. Taip pat ką muzika reiškė Dovydui ir visai Izraelio tautai.

Muzika senovės Izraelyje

Tardami kokios nors dainos žodžius, dažnai prisimename ir jos melodiją. Biblijoje užrašyta daugybės giesmių tekstai, deja, jų melodijos mūsų dienų nepasiekė. Tikriausiai jos buvo nepaprastai gražios ir didingos. Psalmyno poetinė raiška itin subtili, todėl tikėtina, kad melodijos irgi buvo ypatingos.

Apie instrumentus Biblijoje rašoma nedaug (žiūrėk rėmelį  „Biblijos laikų muzikos instrumentai“). Netgi nėra visiškai aišku, kokia lyra grojo Dovydas. Tačiau verta paminėti, kad izraelitai patys sukūrė keletą instrumentų, pavyzdžiui, retas ir brangias medines lyras (2 Metraščių 9:11; Amoso 6:5).

 Vis dėlto viena tikrai aišku — muzika užėmė labai svarbią vietą hebrajų gyvenime, buvo neatsiejama nuo Dievo garbinimo. Muzika skambėdavo vainikuojant valdovus, atliekant religines apeigas, be jos neapsieita net mūšiuose. Ji džiugindavo karalius ir jų namiškius, pagyvindavo vestuves bei šeimos susitikimus, sukurdavo pakilią nuotaiką vynuogių ir javų derliaus nuėmimo šventėse. Deja, muzika skambėdavo ir prastos reputacijos vietose. O kai mirtis nusinešdavo ką nors iš šeimos narių, ji guosdavo gedinčiuosius.

Tačiau Izraelio tautoje muzika reiškė ir kai ką daugiau. Pranašams ji pakeldavo dvasią ir nuteikdavo juos priimti Dievo žodžius. Štai Eliziejus gavo Dievo nurodymus skambant styginiam instrumentui (2 Karalių 3:15, Jr). Muzika skambėdavo ir prasidedant svarbiems įvykiams. Šventes ir pirmąsias mėnesio dienas skelbdavo dviejų sidabrinių trimitų garsai. Pirmąją jubiliejaus metų dieną rago gausmas pranešdavo, kad vergai atgavo laisvę ir kad tie, kas buvo netekę savo žemės ar namų, dabar gali juos susigrąžinti. Įsivaizduokite, kokie laimingi turėjo būti žmonės, išgirdę garsus, kurie jiems reiškė laisvę arba nuosavybės susigrąžinimą! (Kunigų 25:9; Skaičių 10:10)

Kai kurie izraelitai dainavo ir grojo išties puikiai. Iš vieno asirų bareljefo sužinome, kad karalius Sanheribas paprašė karaliaus Ezekijo atsiųsti jam kaip duoklę muzikantų — vyrų ir moterų. Jie, be abejonės, buvo tikri profesionalai. Tačiau iš visų virtuozų niekas neprilygo Dovydui.

Talentingas muzikantas

Dovydas pasižymėjo tuo, kad pats kurdavo ir muziką, ir eiles. Daugiau nei pusė psalmių priskiriamos jam. Nuo pat vaikystės vaizdingos Betliejaus apylinkės buvo tikras penas jautriai ir imliai piemenuko širdžiai. Džiaugsmo teikė, regis, paprasti dalykai — upelių čiurlenimas, ėriukų, atsiliepiančių į jo balsą, mekenimas. Tokios „muzikos“ gražybės įkvėptas, jis paimdavo lyrą ir giesme šlovindavo Dievą. Kaip nuostabu tikriausiai buvo girdėti Dovydą giedant paties sudėtą 23-iąją psalmę!

Jaunasis Dovydas lyra skambino taip meistriškai, kad net buvo paimtas į karaliaus Sauliaus rūmus. Kai valdovą apimdavo sielvartas arba apnikdavo juodos mintys, nerimas, raminanti Dovydo lyros melodija jį paguosdavo ir niūrios mintys kaipmat išsisklaidydavo (1 Samuelio 16:16).

 Tačiau muzika, kurią Dovydas taip mėgo ir kurioje rasdavo pasitenkinimo, kartais sukeldavo ir rūpesčių. Sykį, kai Dovydas ir karalius Saulius grįžo iš kovos su filistinais, karaliaus ausis pasiekė džiaugsminga pergalės giesmė. Moterys dainavo: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas — dešimtis tūkstančių!“ Valdovą apėmė didžiulis pyktis ir „nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis“ (1 Samuelio 18:7-9).

Įkvėptas muzikos

Dievo įkvėptos skambios Dovydo psalmės nuostabios daugeliu atžvilgių. Vienos skatina mąstyti apie Kūrėją, kitos apgieda paprastą piemens gyvenimą. Vienose išreiškiamas gyrius Dievui, kitomis tiesiog kas nors pasakojama. Vienur džiaugiamasi gausiu vynuogių derliumi, kitur — kad užbaigti karaliaus rūmai. Prisiminimai dėstomi pakaitomis su lūkesčiais, išreiškiami prašymai, maldavimai. (Skaityk 8, 23, 30, 32, 37, 38, 51, 86, 145 psalmes ir jų antrašus.) Mirus Sauliui ir jo sūnui Jehonatanui, Dovydas sudėjo raudą ir pavadino ją „Lanko giesme“. Ji prasideda tokiais žodžiais: „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli nužudyta tavo aukštumose!“ Sielvartingai skambėjo ši Dovydo rauda. Jis žinojo, kaip žodžiais ir melodija išreikšti įvairiausius jausmus (2 Samuelio 1:17-19).

Dovydas buvo džiugus žmogus, todėl mėgo linksmas, nuotaikingas ir net greitas melodijas. Antai, gabendamas sandoros skrynią į Sioną, jis šokinėjo ir šoko iš visų jėgų — toks džiaugsmingas jam buvo tas įvykis. Iš Biblijos sužinome, kad muzika tikriausiai skambėjo labai garsiai. Ar gali įsivaizduoti,  kaip viskas vyko? Dovydo žmona Mikalė pasipiktino tuo, ką pamatė. Tačiau jis dėl to nesikrimto — šis vyras mylėjo Jehovą ir muziką. Muzika jį pripildė tokio džiaugsmo, kad jis norėjo šokti savo Dievui (2 Samuelio 6:14, 16, 21).

Dovydas garsėjo ir tuo, kad padirbino naujų muzikos instrumentų (2 Metraščių 7:6, Brb). Taigi, Dovydas buvo išties talentingas menininkas — kūrė eiles, muziką, pats ją atliko, be to, padarė naujų instrumentų. Tačiau jis nuveikė ir šį tą daugiau.

Giesmės šventykloje

Dovydas pasirūpino muzikavimu ir giedojimu Jehovos namuose. Surinkęs 4000 muzikantų ir giedotojų jis paskyrė Asafą, Hemaną ir Jedutūną (dar vadinamą Etanu) jiems vadovauti. Tarp tų žmonių buvo 288 įgudę giesmininkai, kurie mokė ir prižiūrėjo kitus. Visi 4000 muzikuotojų giedodavo šventykloje per tris didžiąsias metines šventes. Ar gali įsivaizduoti tokį milžinišką chorą? (1 Metraščių 23:5; 25:1, 6, 7).

Šventykloje giedojo tik vyrai. O 46 psalmės antrašas „Mergelių melodija“ reiškia, kad ši giesmė buvo giedama aukštais balsais ar atliekama aukšto diapazono instrumentais. Visi giedojo unisonu, arba, kaip rašoma 2 Metraščių 5:13 (Jr), „vienu metu ir sutartinai“. Psalmės, pavyzdžiui, 3-ioji ir daugelis kitų, Dovydo sudėtų, dažnai buvo giedamos pritariant kokiam instrumentui. Kai kurios netgi turėjo priegiesmius, kaip antai Psalmyno 42:6, 12 [42:5, 11, Brb] ir 43:6 [43:5, Brb]. Taip pat buvo psalmių, giedamų antifoniškai: chorai ir (arba) solistai giedodavo pakaitomis, vieni kitiems atsakydami. Tokios giesmės buvo labai mėgstamos. Viena iš jų — 24-oji psalmė, buvo skirta tai progai, kai Dovydas gabeno sandoros skrynią į Sioną (2 Samuelio 6:11-17).

Aišku, giedoti galėjo ne tik tie, kas tarnavo šventykloje. Psalmes, vadinamas Pakopų giesmėmis, izraelitai tikriausiai giedodavo keliaudami į Jeruzalę švęsti metinių švenčių  (120—134 psalmės). Pavyzdžiui, 133 psalmėje Dovydas apgieda brolybę, kuria tomis dienomis galėjo džiaugtis izraelitai. Giesmę jis pradeda tokiais žodžiais: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje.“ Ar gali įsivaizduoti, kokia muzika lydėjo šiuos žodžius?

Muzika ir Jehovos garbinimas

Giesmės sudaro dešimtąją Biblijos dalį ir ypač psalmės ragina visus žmones šlovinti Jehovą (150 psalmė). Muzika padeda žmogui užmiršti rūpesčius, o dainavimas gali būti balzamu sužeistoms širdims. Biblija ragina giedoti psalmes ir besidžiaugiančius (Jokūbo 5:13, Brb).

Dainuodamas žmogus gali išreikšti savo tikėjimą Dievu ir meilę jam. Vakarą prieš savo mirtį Jėzus su apaštalais, baigę vakarienę, giedojo (Mato 26:30). Jėzaus, kilusio iš Dovydo linijos, balsas tikriausiai skambėjo nuostabiai, juk jis žinojo, kaip didingai giedama aukštybėse. Jėzus ir jo ištikimi apaštalai turbūt giedojo „Aleliuja“ psalmes (113—118 psalmės). Jei taip, kartu su apaštalais, nieko nežinančiais apie tai, kas turėjo nutikti netrukus, Jėzus giedojo: „Myliu Viešpatį [„Jehovą“, NW], nes jis girdi ir klausosi mano maldavimų. [. . .] Mirties kilpos apraizgė mane, Šeolo kančios apėmė. [. . .] O Viešpatie [„Jehova“, NW], maldauju tave, gelbėk mano gyvastį!“ (Psalmyno 116:1-4).

Muziką sugalvojo ne žmogus. Biblijoje rašoma apie muziką ir giedojimą danguose — ten, kur dvasinės esybės, vaizdžiai tariant, groja lyromis ir gieda gyriaus giesmes stovėdamos prieš Jehovos sostą (Apreiškimo 5:8, 9; 14:2, 3; 15:1-3). Muziką žmonijai davė Jehova Dievas. Jis įdiegė į žmonių širdis meilę muzikai ir nenumaldomą troškimą išreikšti savo jausmus grojant muzikos instrumentu arba dainuojant. Taigi muzika tikinčiajam pirmiausia yra Dievo dovana (Jokūbo 1:17).

[Anotacija 27 puslapyje]

„Taip pat ir džiugesio dienomis — jūsų nustatytomis šventėmis [. . .] — pūsite trimitus“ (SKAIČIŲ 10:10).

[Anotacija 28 puslapyje]

„Viešpats — mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių vandenų gano“ (PSALMYNO 23:1, 2).

[Anotacija 29 puslapyje]

„Iš šių [. . .] keturi tūkstančiai šlovins Viešpatį instrumentais, kuriuos aš sumaniau šlovės giesmėms“ (1 METRAŠČIŲ 23:4, 5).

[Anotacija 29 puslapyje]

Dovydas įvairiausius jausmus reiškė ir žodžiais, ir muzika

[Anotacija 30 puslapyje]

„Šlovinkite Viešpatį! Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu! Visi, kas gyvas, šlovinkite Viešpatį!“ (PSALMYNO 150:1, 4, 6).

[Rėmelis/iliustracijos 28 puslapyje]

 Biblijos laikų muzikos instrumentai

Iš styginių instrumentų buvo grojama psalteriu, lyra ir dešimčiastygiu instrumentu (Psalmyno 92:3, Brb). Styginiais buvo skambinama pagal alamotą ir šeminitą — tai galbūt reiškė aukštesniąją ir žemesniąją oktavas (1 Metraščių 15:20, 21). Buvo grojama ir variniais bei kitokiais pučiamaisiais instrumentais: dūdelėmis, fleitomis, ragais, trimitais (2 Metraščių 7:6; 1 Samuelio 10:5; Psalmyno 150:3, 4). Per šventyklos dedikaciją ‘trimitininkai ir giedotojai užtraukė vienu metu ir sutartinai’ (2 Metraščių 5:12, 13, Jr). Tai reiškia, kad muzika ir balsai skambėjo darniai, nebuvo girdėti jokio disonanso. Iš mušamųjų buvo būgneliai, barškučiai ir įvairūs instrumentai iš kadagio medienos. Paminėti ir cimbolai — mažesnieji „skambūs“ bei didesnieji „žvangantys“ (2 Samuelio 6:5; Psalmyno 150:5).

[Iliustracijos]

Viršuje: Tito arka (Roma, Italija), kurioje pavaizduoti iš Jeruzalės šventyklos 70 m. e. m. paimti trimitai. Monetos, datuojamos 130 m. e. m. Jose pavaizduoti žydų muzikos instrumentai

[Šaltinio nuoroda]

Monetos: © 2007 by David Hendin. All rights reserved.