Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. gruodis

„Karaliaus Erodo dienomis“

„Karaliaus Erodo dienomis“

  „Karaliaus Erodo dienomis“

JĖZUI gimus Judėjos karalius Erodas Didysis, norėdamas atimti jam gyvybę, pasiuntė kareivius išžudyti Betliejuje visus mažus berniukus. Apskritai, per istoriją užfiksuota daug įvykių, nutikusių „karaliaus Erodo dienomis“. Susipažinę su jais geriau suprasime, koks buvo laikmetis, kuriuo Jėzus gyveno ir skelbė gerąją naujieną (Mato 2:1-16).

Kodėl Erodas norėjo Jėzų nužudyti? Ir kodėl, kai Jėzus gimė, žydus valdė karalius, o kai Jėzus mirė, — prokuratorius, romėnas Poncijus Pilotas? Kad susidarytume aiškų vaizdą apie Erodo vaidmenį istorijoje ir suprastume, kodėl Biblijos skaitytojams svarbu apie jį žinoti, turime sugrįžti į laikus prieš Jėzaus gimimą.

Kovos dėl valdžios Judėjoje

Pirmojoje II a. p. m. e. pusėje Judėją valdė Sirijos Seleukidų dinastija — viena iš keturių, iškilusių po Aleksandro Didžiojo imperijos žlugimo. Tačiau kai apie 168 m. p. m. e. Seleukidų karalius mėgino Jehovos garbinimą Jeruzalės šventykloje pakeisti Dzeuso kultu, žydai vedami Makabiejų šeimos sukilo. Makabiejai, arba Chasmonėjai, valdė Judėją 142—63 m. p. m. e.

66 m. p. m. e. dėl sosto varžėsi du Chasmonėjų dinastijos atstovai: Hirkanas II ir jo brolis Aristobulas. Prasidėjus pilietiniam karui abu varžovai kreipėsi pagalbos į Romos karvedį Pompėjų, kuris tada buvo Sirijoje. Pompėjus netruko pasinaudoti proga įsikišti.

Romėnai vis skverbėsi tolyn į rytus ir tuo metu jau kontroliavo didumą Mažosios Azijos. Sirijoje paskutiniai keli valdovai buvo silpni, tad ten įsivyravo anarchija, o romėnai siekė rytuose išlaikyti stabilumą. Dėl šių priežasčių Pompėjus buvo pradėjęs aneksuoti Siriją.

Chasmonėjų ginče Pompėjus nutarė paremti Hirkaną, tad 63 m. p. m. e. romėnai užgrobė Jeruzalę ir pastatė Hirkaną į  valdžią. Tačiau tapti nepriklausomu karaliumi jam nepavyko, nes romėnai, taip sakant, jau buvo įkišę koją į tarpdurį ir trauktis neketino. Hirkanas tapo romėnų etnarchu — nuo jų malonės priklausomu valdovu. Sostą jis galėjo išlaikyti tik paklusdamas savo galingiesiems rėmėjams. Nors šalies vidaus reikalus galėjo tvarkyti pats, užsienio politiką diktavo Roma.

Erodo iškilimas

Hirkanas buvo silpnas valdovas. Tačiau jį rėmė idumėjietis Antipatras, Erodo Didžiojo tėvas. Antipatras, labai įtakinga politinė figūra, sugebėjo apsiginti nuo priešiškų žydų frakcijų ir greitai iš esmės paėmė Judėjos valdžią į savo rankas. Jis padėjo Julijui Cezariui kovoti su priešais Egipte, tad romėnai atsidėkodami suteikė Antipatrui prokuratoriaus postą. Tai reiškė, kad jis bus atskaitingas ne kam kitam, o pačiai Romai. Savo sūnų Fasaelį Antipatras paskyrė Jeruzalės valdytoju, o kitą sūnų, Erodą, — Galilėjos valdytoju.

Antipatras savo sūnus mokė, kad be Romos pritarimo jie nieko gero nepasieks. Erodas tai gerai įsiminė. Per visą savo valdymo laiką jis stengėsi patenkinti Romos patronų reikalavimus ir sykiu įtikti pavaldiniams žydams. Be to, buvo gabus organizatorius ir karvedys. Tapęs valdytoju, 25 metų Erodas greitai pelnė tiek žydų, tiek romėnų pripažinimą, nes netruko išnaikinti savo valdose plėšikų gaujas.

Kai 43 m. p. m. e. varžovai nunuodijo Antipatrą, Erodas tapo galingiausiu Judėjos žmogumi. Bet turėjo ir priešų. Jeruzalės diduomenė laikė Erodą uzurpatoriumi ir bandė įtikinti romėnus, kad atimtų iš jo valdžią. Tačiau jie nieko nelaimėjo, nes Roma neužmiršo Antipatro nuopelnų ir vertino jo sūnaus sugebėjimus.

Tampa Judėjos karaliumi

Kai kurie veikėjai vis dar pyko dėl to, kaip Pompėjus prieš maždaug du dešimtmečius išsprendė Chasmonėjų ginčą dėl sosto. Nuskriaustoji pusė vis bandė perimti valdžią, ir 40 m. p. m. e., romėnų priešams partams padedant, jai tai pavyko. Pasinaudoję per Romos pilietinį karą kilusia sumaištimi, tie sąmokslininkai įsiveržė į Siriją ir Judėją, nuvertė Hirkaną nuo sosto ir į jį pasodino Romai priešišką Chasmonėjų dinastijos atstovą.

Erodas pabėgo į Romą ir buvo ten maloniai sutiktas. Romėnams rūpėjo išvyti partus iš Judėjos ir susigrąžinti joje valdžią, į sostą pasodinant lojalų žmogų. Taigi jiems reikėjo patikimo sąjungininko, o Erodas, jų manymu, kaip tik galėjo būti toks. Romos senatas karūnavo Erodą Judėjos karaliumi. Erodas net vedė procesiją iš senato į Jupiterio šventyklą ir aukojo ten aukas pagonių dievams. Šis faktas, galima sakyti, gerai pailiustravo, kad savo gyvenime jis daugybę kartų buvo pasiryžęs eiti į kompromisus, kad tik išlaikytų valdžią.

Romos legionų padedamas, Erodas nugalėjo savo priešus Judėjoje ir atsisėdo į sostą. Su stojusiais jam skersai kelio žiauriai susidorojo. Jis pašalino Chasmonėjus ir juos rėmusius žydų kilminguosius, taip pat visus tuos, kam nepatiko būti Romos bičiulio valdžioje.

Erodas stiprina savo valdžią

Kai 31 m. p. m. e. Oktavianas (vėliau pavadintas Augustu Cezariu), Akcijaus mūšyje nugalėjęs Marką Antonijų, tapo neginčijama Romos valstybės galva, Erodas suprato, kad dėl ilgametės draugystės su Marku Antonijumi jam gali blogai baigtis, tad nuskubėjo pas Oktavianą pareikšti šiam savo ištikimybės. Pastarasis paliko jį Judėjos karaliumi ir netgi davė valdyti naujų teritorijų.

 Vėlesniais metais Erodas politiškai ir ekonomiškai stiprino savo karalystę, o Jeruzalę stengėsi paversti helenistinės kultūros centru. Vykdė didžiules statybas — pastatė rūmų, Cezarėjos uostamiestį, didingus Jeruzalės šventyklos pastatus. Bet jo politika ir galia visą laiką priklausė nuo draugystės su Roma.

Judėjoje Erodo valdžia buvo tvirta, neginčijama. Jis netgi kontroliavo vyriausiojo kunigo tarnybą — skirdavo į šias pareigas ką tik panorėjęs.

Pavydas ir žmogžudystės

Asmeninis Erodo gyvenimas buvo audringas. Ne viena iš dešimties jo žmonų norėjo, kad būtent jos sūnus taptų įpėdiniu. Dėl rūmų intrigų Erodas tapo dar įtaresnis ir žiauresnis. Pavydo apimtas liepė nužudyti savo mylimą žmoną Marijamą, o vėliau už tariamai prieš jį rezgamus sąmokslus įsakė pasmaugti du jos sūnus. Taigi Mato pasakojimas apie skerdynes Betliejuje derinasi su tuo, kas žinoma apie Erodo būdą ir jo pasiryžimą sunaikinti galimus konkurentus.

Kai kurių šaltinių teigimu, Erodas, žinodamas esąs nemėgstamas, nusprendė imtis priemonių, kad žydų tauta jo mirties dieną gedėtų, o ne džiūgautų. Sakoma, kad dėl to jis suėmė kai kuriuos įžymius Judėjos žmones ir davė įsakymą juos visus iki vieno nužudyti, kai tik bus pranešta apie jo mirtį. Tačiau šis įsakymas liko neįvykdytas.

Erodo Didžiojo pėdsakas istorijoje

Erodui mirus, valdyti Judėją Roma patikėjo Erodo sūnui Archelajui, o kitus du sūnus paskyrė tetrarchais, tai yra atskirų sričių valdytojais: Antipą — Galilėjos ir Perėjos, o Pilypą — Iturėjos ir Trachonitidės. Archelajas neįtiko nei savo vyresnybei, nei pavaldiniams, tad po nesėkmingo valdymo dešimtmečio romėnai atėmė iš jo postą ir paskyrė savą valdytoją, Poncijaus Piloto pirmtaką. O štai tetrarchai Antipas (kurį evangelistas Lukas vadina tiesiog Erodu) ir Pilypas toliau valdė jiems patikėtas sritis. Taigi tokia buvo šalies politinė padėtis, kai savo veiklą joje pradėjo Jėzus (Luko 3:1).

Erodas Didysis buvo suktas politikas ir negailestingas žudikas. Mėginimas nužudyti Jėzų — turbūt viena bjauriausių jo piktadarysčių. Tačiau Biblijos skaitytojams žinoti, kokį pėdsaką istorijoje paliko Erodas, naudinga, nes tai padeda suprasti svarbiausius ano meto įvykius, parodo, kaip romėnai tapo žydų valdovais, ir nušviečia aplinkybes, kuriomis prasidėjo Jėzaus žemiškasis gyvenimas bei tarnystė.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Palestina ir aplinkiniai kraštai Erodo dienomis

SIRIJA

ITURĖJA

GALILĖJA

TRACHONITIDĖ

Galilėjos ežeras

Jordanas

Cezarėja

SAMARIJA

PERĖJA

Jeruzalė

Betliejus

JUDĖJA

Druskos jūra

IDUMĖJA

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Erodas buvo vienas iš daugelio valdovų, valdžiusių Judėją per du šimtmečius iki Jėzaus