Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. gruodis

Žudynės mokykloje. Kas gali suteikti paguodos

Žudynės mokykloje. Kas gali suteikti paguodos

  Žudynės mokykloje. Kas gali suteikti paguodos

JUODAME laikraščio pirmojo puslapio fone didelėmis raidėmis buvo parašytas vienintelis žodis — „Kodėl?“. Kai pietų Vokietijoje, Vinendene, septyniolikmetis nušovė penkiolika žmonių ir galiausiai nusišovė pats, šis klausimas dažnam nedavė ramybės. Visoje Vokietijoje vėliavos buvo pusiau nuleistos, o žinia apie šį tragišką įvykį žaibišku greičiu apskriejo pasaulį.

 Vinendenas — klestintis ramus miestelis, apsuptas sodų ir vynuogynų. 2009-ųjų kovo 11-osios rytą gyvenimas Albertvilio vidurinėje mokykloje tekėjo įprasta vaga, tik staiga, pusę dešimtos, kilo tikra sumaištis.

Jaunuolis, ginkluotas šautuvu, kurį paėmė iš tėvų miegamojo, įsiveržė į savo buvusią mokyklą ir ėmė šaudyti. Trijose klasėse ir koridoriuje kulka pakirto devynis mokinius ir tris mokytojas, dar keli asmenys buvo sužeisti. Po kelių minučių atskubėjo policija. Žudikas pasileido bėgti link čia pat įsikūrusios psichiatrinės ligoninės. Jos kieme nušovė vieną darbuotoją, tada įšoko į automobilį ir įrėmęs šautuvo vamzdį vairuotojui į galvą privertė šį važiuoti. Nuvažiavus kokius 40 kilometrų vairuotojui pavyko pabėgti. Paskui automobilių parduotuvėje vaikinas nušovė pardavėją ir pirkėją, taip pat sunkiai sužeidė du policininkus, mėginusius jį sučiupti. Kai galiausiai policininkai jį apsupo, vaikinas paleido kulką sau į galvą.

Pasak tą jaunuolį pažinojusių žmonių, jis niekuo neišsiskyrė iš bendraamžių, troško patikti kitiems, turėti draugų. Kodėl tad viskas taip netikėtai pakrypo? Galbūt vaikinas buvo dėl ko nors prislėgtas. Jis mėgo šaudyti oriniais šautuvais, kompiuteriu žaisti kai kuriuos populiarius smurtinius žaidimus. „Betgi visa tai mėgsta tūkstančiai jaunuolių!“ — pasakytų ne vienas. O kaip dėl aukų? Ar jis sąmoningai jas pasirinko, ar šaudė kur papuola? Kai kas net spėliojo, kodėl užpuolikas nušovė aštuonias mergaites ir tik vieną berniuką. Tikslaus atsakymo niekas nežino.

Pirmieji atgarsiai

„Kai sūnus paskambino ir pasakė, jog mokykloje šaudo, nepatikėjau, — prisimena Haiki. — Tačiau išgirdusi policijos ir greitosios pagalbos automobilių sirenas puoliau į paniką.“ Policija greit atskubėjo į įvykio vietą — tai, matyt, ir sukliudė jaunuoliui mokykloje nušauti daugiau žmonių. Visus iš mokyklos evakavus, į pagalbą suskubo medikai, psichiatrai, kapelionai. Jie negailėdami jėgų stengėsi padėti moksleiviams.

Prie mokyklos netrukus sulėkė žurnalistai ir mėgino pakalbinti moksleivius, nors daugelis jų po patirto šoko dar nebuvo atsigavę. Vienas mokinys prie mokyklos suskaičiavo 28 automobilius, priklausančius 26 įvairioms televizijoms. Žiniasklaidininkai aršiai konkuravo vieni su kitais, tad neišvengta iš piršto laužtų pranešimų. Tą pačią dieną, kai įvyko žudynės, vienas korespondentas susisiekė su nušautos mergaitės namiškiais ir paprašė jos nuotraukų. Kiti siūlė mokiniams pinigų, kad tik šie sutiktų fotografuotis. Viešpataujant chaosui, kai kuriems korespondentams sunkiai sekėsi išlaikyti pusiausvyrą — besivaikant sensacingos informacijos parodyti atjautą ir pagarbą aukoms.

Kaip dažnai daroma tokiais atvejais, paguodos ir atsakymų žmonės ėmė ieškoti religijoje. Žudynių dieną buvo surengtos ekumeninės pamaldos. Daugelis palankiai įvertino tokias pastangas. Tačiau tie žmonės, kurie  trokšta paguodos iš Dievo Žodžio arba atsakymų į jiems ramybės neduodančius klausimus, labai nusivylė. Viena šeima dalyvavo sūnaus bendraklasės laidotuvėse. Motina pasakė: „Vyskupas daug kalbėjo apie Jobo kančias. Laukiau, kol paaiškins, ko galime iš to pasimokyti, kokios paguodos pasisemti, — bet tuščiai. Jis nieko neužsiminė nei apie tai, kodėl Jobas kentėjo, nei apie tai, kuo viskas baigėsi.“

Vieną vyrą irgi nuvylė tušti žodžiai. Jis prieš kokius 30 metų studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais, bet paskui nustojo. Po to tragiško įvykio vėl pradėjo lankyti jų sueigas.

Keturiolikmetė Valiza, reguliariai studijuojanti Bibliją su liudytojais, buvo klasėje, kai netoliese pasipylė šūviai. Juos išgirdusi Valiza pradėjo melstis Jehovai. Vėliau paklausta, kaip jaučiasi, mergina pasakė, jog šis įvykis tik patvirtino tai, ką ji buvo sužinojusi iš Biblijos apie paskutines dienas (2 Timotiejui 3:1-5). Tądien, kai dvi liudytojos dalijosi paguodžiančia Biblijos žinia su savo kaimynais, prie jų priėjo pagyvenusi moteris ir pasakė: „Kaip gerai būtų, jei apie tai kalbėtų daugiau žmonių.“ Tos siaubingos bei sukrečiančios žudynės paskatino kai kuriuos įsiklausyti į viltingus ir ramybę teikiančius žodžius iš Biblijos.

Skaudūs padariniai

Aišku, net patys nuoširdžiausi paguodos žodžiai nenumalšins žuvusiųjų artimųjų ir pačių nukentėjusiųjų skausmo ir sielvarto. Jokie žodžiai neišvaduos iš dvasinių kančių vaiko netekusių tėvo ir motinos, nepaguos sugniuždyto policininko, kuris atskubėjęs į mokyklą sužinojo, kad tarp nušautųjų yra jo žmona.

Likę gyvi per žudynes moksleiviai, taip pat jų namiškiai buvo be galo sukrėsti ir kiekvienas kitaip išgyveno patirtą siaubą. Vos tik pasigirdo šūviai, Vasilijas pabėgo per atsarginį išėjimą. „Iššokęs pro langą, meldžiausi Jehovai, — prisimena vaikinas. — Maniau, kad žūsiu. Nė neabejojau, jog meldžiuosi paskutinį sykį.“ Po to tragiško įvykio Vasilijas kelias savaites sapnavo košmarus, nenorėjo su niekuo kalbėtis. Ypač jį sukrėtė žurnalistų nejautrumas ir konkuravimas, kas kuo įdomiau nušvies žudynes, sumedžios kuo įspūdingesnės informacijos. Tik po kurio laiko jo gyvenimas vėl stojo į įprastas vėžes.

Jonas buvo su Vasiliju toje pačioje klasėje ir matė, kaip buvo nušauti penki bendramoksliai. Jonas sako: „Iš pradžių nebuvo sunku kalbėti apie tai, kas įvyko, — atrodė, lyg pasakočiau siaubo filmą. Tačiau dabar kalbėti apie save nelengva. Nuotaika dažnai kinta. Kartais apie tą įvykį šnekėti visai nenoriu, o kartais kalbu nesustodamas.“ Joną irgi kamuoja slogūs sapnai, nemiga.

Po kelių dienų moksleiviams buvo leista iš klasių pasiimti daiktus. Psichologai perspėjo, jog tie daiktai gali sužadinti nemalonius prisiminimus. Ir iš tikrųjų, iš pradžių Jonas nenorėjo nė į rankas paimti savo švarko, kuprinės, motociklininko šalmo, o pamatęs kokį žmogų, panašų į tą nusikaltėlį arba turintį  panašią kuprinę, kaskart išsigąsdavo. Kai tėvai žiūrėdavo filmą ir ten nuaidėdavo šūvis, jaunuolio nervai neatlaikydavo. Psichiatrai stengėsi jam bei kitiems padėti užsimiršti, atsiriboti nuo to tragiško įvykio.

Jono tėvas Jurgenas dirba psichiatrinėje ligoninėje, kur buvo nužudytas vienas darbuotojas. Jis užsiminė, jog daugeliui tėvų ir bendradarbių ramybės nedavė klausimai: „Kodėl?“, „O jeigu. . .“. Vieną ligoninės darbuotoją, iš balkono mačiusią prabėgantį žudiką, taip išgąsdino mintis, jog šis galėjo nušauti ir ją, kad jai net prireikė psichiatro pagalbos.

Kokios paguodos kai kurie sulaukė

Kas kai kuriems padėjo pakelti tą skaudžią nelaimę? Jurgenas sako: „Nors kartais sunku, naudinga būti su kitais. Kaip gera žinoti, kad kitiems rūpi ir kad nesi vienas!“

Jonas irgi dėkingas už rūpinimąsi: „Sulaukiu nemažai atvirukų, žinučių. Kai kurie rašydami pamini eilučių iš Biblijos — vėliau jas perskaitau. Tai labai malonu.“ Kas dar jam padeda? „Kai prabundu naktį ir jaučiu, jog nebeištversiu, meldžiuosi. Kartais klausausi muzikos ar žurnalo Atsibuskite! įrašų.“ * Vaikinas priduria, kad Biblijoje yra paaiškinta, kodėl apstu tokių blogybių: pasaulį valdo Šėtonas ir mes gyvename pabaigos metu. Jono tėtis pritaria, jog visa tai žinant ištverti lengviau.

Kančių netrukus nebebus

Per kelias dienas mokyklos kiemą nuklojo žvakutės, gėlės, laiškai. Liudytoja, vardu Kerstin, atkreipė dėmesį, jog ne vienas žmogus savo laiške klausė, kodėl taip atsitiko, kodėl Dievas visa tai leido. Norėdama, kad visi sužinotų atsakymus į šiuos svarbius klausimus, ji su kitomis dviem bendratikėmis parašė laišką ir padėjo jį tarp kitų.

Per oficialią ceremoniją, skirtą žudynių aukoms paminėti, vienas televizijos kanalas parodė jos laišką ir pacitavo pirmąsias eilutes: „Kodėl? Pastarosiomis dienomis šis klausimas skamba vis garsiau. Ypač dažnai klausiama: „Kur buvo Dievas? Kodėl jis leido, kad taip atsitiktų?“ Deja, citata čia ir baigiasi.

Kodėl sakome „deja“? Kadangi toliau laiške paaiškinta, kodėl kenčiame, pasakyta, jog Dievas „pasirūpins, kad visa žala, kurią padarė žmogus, būtų atitaisyta“. Ir dar priduriama: „Paskutinėje Biblijos knygoje Dievas žada nušluostyti kiekvieną ašarą nuo žmonių akių; nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Jehova Dievas netgi prikels mirusiuosius. Netrukus žemę ims valdyti Dievo Karalystė ir tada nebebus jokių nelaimių, jokių žudynių nei kančių. Dievas laiduoja: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apreiškimo 21:4, 5).

[Išnaša]

^ pstr. 20 Žurnalą Atsibuskite! spausdina, taip pat jo garso įrašus leidžia Jehovos liudytojai.

[Iliustracija 12 puslapyje]

Jonas gavo atviruką, kuriame parašyta: „Mes apie tave galvojame.“

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

Focus Agency/WPN

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

© imagebroker/Alamy

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 10 puslapyje]

Nuotrauka: picture alliance

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 11 puslapyje]

Nuotrauka: picture alliance