Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. spalis

Vatikano kodeksas. Kodėl jis toks vertingas?

Vatikano kodeksas. Kodėl jis toks vertingas?

 Vatikano kodeksas. Kodėl jis toks vertingas?

VATIKANAS yra tikras lobynas. Įvairios freskos, skulptūros, pati miesto architektūra stebina žmones savo grožiu ir prabanga. Tačiau vienas iš vertingiausių jo lobių daugybę šimtmečių buvo slepiamas nuo žmonių akių. Vatikano bibliotekoje yra saugomas itin svarbus rankraštis. Jis padeda geriau suprasti kai kurias Dievo Žodžio dalis, parašytas prieš kelis tūkstantmečius. Šis rankraštis vadinamas Vatikano kodeksu. *

Kiti du Biblijos rankraščiai, kuriuos labai vertina mokslininkai, yra Aleksandrijos ir Sinajaus kodeksai. Kaip jie buvo atrasti ir išgelbėti nuo sunaikinimo, galima pasakoti daug ir įdomiai, tačiau apie Vatikano kodekso kilmę žinoma mažai.

Paslėptas turtas

O kas apie Vatikano kodeksą yra žinoma? Pirmą kartą šis rankraštis paminėtas Vatikano bibliotekos kataloge XV amžiuje. Mokslininkai spėja, kad jis galėjo būti parašytas Egipte, Cezarėjoje ar netgi Romoje. Apsvarstęs šias prielaidas Birmingamo universiteto (Anglija) profesorius Džeimsas Nevilis Berdsalas padarė tokią išvadą: „Trumpai sakant, mes tiksliai nežinome, nei kada Vatikano kodeksas buvo baigtas, nei kur jis buvo parašytas, ir nors mokslininkai skiria tam daug dėmesio, pasakyti, kur šis rankraštis buvo iki XV amžiaus, negalime.“ Vis dėlto Vatikano kodeksas yra laikomas vienu svarbiausių Biblijos rankraščių. Kodėl?

Per ilgus šimtmečius į Biblijos tekstą perrašinėtojai netyčiomis įvėlė klaidų. Todėl vertėjams, troškusiems be nukrypimų perteikti Biblijos mintis, reikėjo rasti patikimų rankraščių, kuriuose originalo tekstas būtų perrašytas kuo tiksliau. Taigi įsivaizduokite, kaip uoliai mokslininkai ėmėsi tyrinėti Vatikano kodeksą! Šis graikiškasis rankraštis datuojamas IV amžiumi — nuo to laiko, kai Biblija baigta rašyti, buvo praėję tik 300 metų! Vatikano kodekse yra beveik visi Hebrajiškieji ir Krikščionių graikiškieji raštai, trūksta tik kelių dalių.

Tačiau Vatikano valdžia ilgą laiką delsė, neleido jo tyrinėti biblistams. Žymus Biblijos rankraščių žinovas seras Frederikas Kenjonas rašė: „1843 metais [Biblijos tyrėjas Konstantinas fon] Tišendorfas laukė keletą mėnesių, kol pagaliau jam buvo duotos šešios valandos susipažinti su kodeksu. [. . .] 1845-aisiais garsiam anglų mokslininkui Tregelui taip pat buvo leista jį pavartyti, bet jokiu būdu nenurašinėti.“ Vėliau Tišendorfas gavo leidimą patyrinėti kodeksą dar kartą, tačiau leidimas buvo atšauktas, kai valdžia sužinojo, kad jis nukopijavo 20 puslapių. Bet, kaip pasakoja Kenjonas, „Tišendorfui pavyko išmelsti dar šešias dienas, taigi iš viso jis turėjo keturiolika dienų po  tris valandas kasdien; Tišendorfas puikiai išnaudojo kiekvieną jam suteiktą minutę ir 1867-aisiais išspausdino tiksliausią iš visų iki tol pasirodžiusių rankraščio nuorašų“. Vėliau pats Vatikanas išleido dar tikslesnę šio kodekso kopiją.

Nepakitęs tekstas

Kuo Vatikano kodeksas toks ypatingas? Leidinyje The Oxford Illustrated History of the Bible apie jį sakoma: „Žodžių rašymo sistema yra nuosekli, pats tekstas perrašytas tiksliai, jo kokybė nepriekaištinga. Todėl galima daryti išvadą, kad tekstą užrašė įgudę perrašinėtojai, puoselėjantys savo amato tradicijas.“

Šio rankraščio privalumai padarė didelį įspūdį dviem žymiems biblistams B. Veskotui ir F. Hortui. Naudodamiesi Vatikano ir Sinajaus kodeksais, 1881-aisiais jiedu parengė Naująjį Testamentą graikų kalba (New Testament in the Original Greek). Vėliau juo remiantis buvo padaryti keli šiuolaikiniai Krikščionių graikiškųjų raštų vertimai, tarp jų Roderamo vertimas The Emphasised Bible ir „Naujojo pasaulio“ vertimas.

Tačiau kai kurie kritikai manė, kad Veskotas ir Hortas Vatikano kodeksu pasitikėjo visai be pagrindo. Taigi ar šis kodeksas tiksliai perteikia originalo teksto prasmę? Nuo 1956-ųjų iki 1961-ųjų buvo publikuojami Bodmerio papirusai, kuriuose, mokslininkų nuostabai, buvo įtrauktos ir kai kurios Evangelijų pagal Luką ir Joną dalys, užrašytos III amžiaus pradžioje. Ar šie tekstai sutapo su vėliau parašytu Vatikano kodeksu?

Žurnale Novum Testamentum Filipas B. Peinas ir Polis Kanartas rašė: „Vatikano rankraščio tekstas ir išlikęs Bodmerio papirusų tekstas [. . .] nepaprastai panašūs. Dėl tokio panašumo galima drąsiai teigti, kad Vatikano rankraščio originalas buvo nuorašas kito, glaudžiai susijusio su Bodmerio papirusu. Vadinasi, perrašinėtojas kopijavo arba labai seną rankraštį, arba labai seno rankraščio nuorašą.“ Jau minėtas profesorius Berdsalas pasakė: „Šie du rankraščiai yra giminingi vienas kitam. [. . .] [Kodeksas] nurašytas labai kruopščiai: perrašinėtojai laikėsi tradicijos perteikti tekstą nepakitusį.“

Pagalba vertėjams

Žinoma, teigti, kad kuo rankraštis senesnis, tuo artimesnis originalui, ne visada teisinga. Tačiau, lygindami Vatikano kodeksą su kitais rankraščiais, mokslininkai galėjo nustatyti, kas buvo užrašyta originale. Pavyzdžiui, išlikusiose Sinajaus kodekso, baigto rašyti taip pat IV amžiuje, dalyse trūksta daugumos istorinių knygų nuo Pradžios iki 1 Metraščių. Bet Vatikano kodekse jos yra, ir tai tik patvirtina, kad šios knygos teisėtai priklauso Biblijos kanonui.

Pasak leidinio The Oxford Illustrated History of the Bible, „eilutės, kuriose daroma aliuzija į Kristų ir šventąją Trejybę“, sukėlė begalę diskusijų tarp mokslininkų. Kaip Vatikano kodeksas padėjo geriau tas eilutes suprasti?

Štai Jono 3:13 užrašyti tokie Jėzaus žodžiai: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Kai kurie vertėjai prie šių eilučių dar pridėjo žodžius „ir yra danguje“, tad gali susidaryti įspūdis, kad Jėzus tuo pat metu buvo ir danguje, ir žemėje, — taip buvo siekiama paremti Trejybės doktriną. Ši frazė randama kai kuriuose penktojo—dešimtojo amžiaus rankraščiuose, tačiau jos nėra Vatikano ir Sinajaus kodeksuose, todėl daugelis mūsų laikų vertėjų tuos žodžius išmetė. Taip abejonių dėl Kristaus asmenybės neliko ir dabar ši eilutė derinasi su visu Šventuoju Raštu. Taigi Jėzus tikrai nebuvo dviejose  vietose vienu metu, jis atėjo dangaus ir netrukus turėjo grįžti į dangų, ‘įžengti pas savo Tėvą’ (Jono 20:17).

Vatikano kodeksas taip pat padeda geriau suprasti eilutes, kuriose kalbama apie tai, ką Dievas padarys žemėje. Štai pavyzdys. Kaip rašoma Lietuvos Biblijos draugijos Šventojo Rašto vertime, apaštalas Petras išpranašavo, kad „žemė su savo veikalais sudegs“ (2 Petro 3:10). Kituose vertimuose ši mintis skamba panašiai, nes vertėjai rėmėsi V amžiaus Aleksandrijos kodeksu ir kitais vėlesniais rankraščiais. Todėl nemažai nuoširdžių Biblijos skaitytojų padarė išvadą, kad Dievas žemę sunaikins.

Tačiau Vatikano ir Sinajaus kodeksuose, parašytuose beveik šimtu metų anksčiau už Aleksandrijos kodeksą, apaštalo Petro žodžiai perteikti taip: „Žemė bei jos darbai bus atskleisti.“ Ar tai derinasi su kitais Biblijos mokymais? Be abejonės! Mūsų planeta, Žemė, tvirtai pastatyta ant savo pamatų ir „ji ten stovės amžinai“ (Psalmyno 104:5). Bet kaip suprasti žodžius, kad žemė bus „atskleista“? Iš kitų Biblijos eilučių paaiškėja, kad žodis „žemė“ gali būti vartojamas perkeltine prasme. „Žemė“ gali kalbėti ir net giedoti (Pradžios 11:1; Psalmyno 96:1). Čia „žemė“ reiškia visą žmoniją ar žmonių visuomenę. Argi ne gera žinoti, kad Dievas nesunaikins mūsų planetos, o tiktai pašalins visą blogį bei tuos, kurie tą blogį sukelia?

„Tveria amžinai“

Gaila, kad Vatikano kodeksas ilgus amžius buvo slepiamas nuo žmonių, ir todėl Biblijos skaitytojai negalėjo teisingai suprasti kai kurių jos eilučių. Vis dėlto, kai Vatikano kodeksas buvo paviešintas ir atsirado daugybė patikimų šiuolaikinių Biblijos vertimų, tiesos ieškantys žmonės sužinojo, ko iš tikrųjų moko Biblija.

Senovėje perrašinėtojai nuorašuose dažnai prirašydavo tokius žodžius: „Ranka, užrašius tai, kapuos seniai dūlėja, bet žodis paliktas išlieka amžiams.“ Labai vertiname tų nežinomų perrašinėtojų nenuilstamas pastangas. Tačiau už tai, kad Biblija pasiekė mūsų laikus, labiausiai dėkoti turime jos Autoriui, prieš daugybę amžių įkvėpusiam savo pranašą užrašyti: „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ (Izaijo 40:8).

[Išnaša]

^ pstr. 2 Vatikano kodeksas dar žinomas kaip Vatikano rankraštis Nr. 1209; dauguma mokslininkų sutarė jį žymėti raide „B“. Kodeksas — senovinė knyga, dabartinės prototipas. Daugiau informacijos apie kodeksą rasite šio žurnalo 2007 m. birželio 1 d. numerio straipsnyje „Nuo ritinio prie kodekso. Kaip Biblija virto knyga“.

[Rėmelis 20 puslapyje]

Kaip datuojami senoviniai rankraščiai

Nors kai kurie perrašinėtojai užrašė tikslų nuorašo laiką, daugumos graikiškųjų rankraščių parašymo laikas nėra žinomas. Tad kaip mokslininkai nustato, kada koks nors Biblijos rankraštis buvo parašytas? Kaip vienos kartos kalba ir meno kūriniai skiriasi nuo kitos, taip skiriasi ir rašysena. Štai nuo ketvirtojo amžiaus kelis šimtmečius buvo naudojamas uncialinis šriftas — didžiųjų savitai suapvalintų raidžių, rašomų vienodomis eilutėmis, rašto atmaina. Kruopščiai lygindami nedatuotus uncialiniu šriftu rašytus rankraščius su tais, kurių data žinoma, mokslininkai gali tiksliau nustatyti nedatuotų senovinių rankraščių parašymo laiką.

Tačiau šis metodas, aišku, nėra visiškai tikslus. Prinstono teologijos seminarijos profesorius Brusas Mecgeris sako: „Žmogaus rašysena išlieka daugiau ar mažiau tokia pati visą gyvenimą, todėl rankraščius datuoti įmanoma tik maždaug 50 metų tikslumu.“ Taigi kruopščiai viską ištyrinėję mokslininkai sutaria, kad Vatikano kodeksas buvo užrašytas ketvirtajame amžiuje.