Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. rugpjūtis

„Ką valgysime?“

„Ką valgysime?“

 „Ką valgysime?“

VALGIS ir gėrimas. Jėzaus tarnystės laikais apie tai neretai sukdavosi kalba. Su tuo susijęs netgi pirmasis Jėzaus stebuklas — vandenį jis pavertė vynu. Vėliau du sykius pamaitino dideles minias keliais duonos papločiais ir keliomis žuvimis (Mato 16:7-10; Jono 2:3-11). Jis mėgo valgyti ir su neturtingais žmonėmis, ir vaišintis su turtuoliais. Jėzaus priešai net kaltino jį, esą jis rijūnas ir girtuoklis (Mato 11:18, 19). Aišku, Jėzus toks nebuvo. Tačiau jis žinojo, kaip žmonėms rūpi maistas, todėl meistriškai įpindavo tai į savo palyginimus mokydamas gilių dvasinių tiesų (Luko 22:14-20; Jono 6:35-40).

Ką žmonės paprastai valgydavo ir gerdavo Jėzaus dienomis? Kaip valgį gamindavo? Ar lengva buvo jį paruošti? Pasiaiškinę šiuos dalykus geriau suprasime kai kuriuos Evangelijų įvykius ir jose pavartotus posakius.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“

Mokydamas savo mokinius melstis Jėzus parodė, kad visai tinkama prašyti Dievą būtiniausių dalykų, pavyzdžiui, kasdienės duonos (Mato 6:11). Duona tais laikais buvo toks įprastas maistas, jog tiek hebrajai, tiek graikai norėdami pasakyti, kad žmogus valgo arba vaišinasi, sakydavo „valgo duoną“. Duona, galima sakyti, buvo pagrindinis pirmojo amžiaus žydų maistas, o kepdavo ją iš įvairių grūdų: kviečių, miežių, avižų, speltos, sorų. Tyrinėtojai mano, kad vienas žmogus per metus suvartodavo apie 200 kilogramų grūdų — taip gaudavo maždaug pusę reikalingų kalorijų.

Duonos būdavo galima nusipirkti turguje, bet dauguma šeimų ją kepdavosi pačios. Tačiau išsikepti duonos nebuvo taip paprasta. Knygoje Bread, Wine, Walls and Scrolls rašoma: „Kadangi miltus ilgesnį laiką išlaikyti sunku, šeimininkė grūdus maldavo kiekvieną dieną.“ Kiek ji užtrukdavo? „Valandą sunkiai triūsusi iš vieno kilogramo kviečių rankinėmis girnomis ji primaldavo ne daugiau kaip 800 gramų miltų. Vienas žmogus per dieną kviečių suvartodavo apie pusę kilogramo, taigi, norėdama pamaitinti penkių ar šešių asmenų šeimą, moteris turėdavo malti tris valandas.“

 Pagalvokime apie Jėzaus motiną Mariją. Ji turėjo ne tik apsiruošti namuose, bet ir prikepti duonos vyrui, penkiems sūnums ir mažiausiai dviem dukroms (Mato 13:55, 56). Tad nesunku suprasti, kad Marijai kaip ir kitoms žydėms dėl kasdienės duonos tekdavo nemažai paplušėti.

„Eikite šen pusryčių!“

Prisikėlęs Jėzus kartą pasirodė savo mokiniams ankstų rytą. Tie buvo visą naktį žvejoję, bet nesėkmingai. „Eikite šen pusryčių!“ — nuvargusius draugus pašaukė Jėzus. Tada padėjo jiems šviežios žuvies ir duonos (Jono 21:9-13). Tai vienintelis kartas, kai Evangelijose paminėti pusryčiai, bet šiaip yra žinoma, kad rytais žmonėms buvo įprasta ką nors užkąsti — duonos, riešutų, razinų ar alyvuogių.

O ką darbininkai valgydavo pietums? Knygoje Life in Biblical Israel rašoma: „Pietūs būdavo lengvi. Valgydavo duoną, grūdus, alyvuoges, figas.“ Galbūt kaip tik tokio maisto Jėzaus mokiniai parsinešė iš Sicharo, kol Jėzus prie šulinio kalbėjosi su samariete. Tai vyko „apie šeštą valandą“, tai yra vidurdienį, o „tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto“ (Jono 4:5-8).

Vakare šeima pavalgydavo sočiau. Apie vakarienę knygoje Poverty and Charity in Roman Palestine, First Three Centuries C.E. rašoma: „Dauguma žmonių valgydavo duoną arba košes iš miežių, įvairių kruopų, ankštinių, rečiau iš kviečių. Jas gardindavo dažniausiai druska, aliejumi arba alyvuogėmis, kartais [. . .] medumi arba saldžiomis vaisių sultimis.“ Retkarčiais turėdavo pieno, sūrio, daržovių, šviežių ar džiovintų vaisių. Tais laikais žydams buvo prieinama apie 30 rūšių daržovių, pavyzdžiui, svogūnai, česnakai, ridikai, morkos, kopūstai. Tame krašte taip pat augo kokių 25 rūšių vaisiai, tarp jų figos (1), datulės (2), granatai (3).

Gal galite įsivaizduoti gardžiais patiekalais nukrautą stalą, kai Jėzus vakarieniavo su Lozoriumi ir jo seserimis Morta bei Marija? O dabar pabandykite pajusti aromatą, kuris pasklido po kambarį Marijai patepus Jėzui kojas „grynu nardu“, — kaip susimaišė brangių kvepalų ir maisto kvapai (Jono 12:1-3).

‘Kai rengi vaišes’

Kitą sykį, valgydamas „vieno fariziejų vyresniojo namuose“, Jėzus davė klausytojams vertingą pamoką. Jis pasakė: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Luko 14:1-14).  Tarkim, fariziejus paklausė Jėzaus patarimo, tad kokių vaišių galėjo tikėtis pakviestieji?

Visų pirma duonos, o turtingųjų duona būdavo ypatinga, pagardinta vynu, medumi, pienu ir prieskoniais, kepama įvairių formų. Tikriausiai ant stalo būtų ir sviesto bei kieto sūrio. Ir, be abejo, alyvuogių — šviežių bei marinuotų, taip pat alyvuogių aliejaus. Kaip teigiama knygoje Food in Antiquity, „per metus kiekvienas žmogus alyvuogių aliejaus suvartodavo po 20 kilogramų vien maistui. Aliejų dar naudojo kosmetikai ir apšvietimui“.

O jeigu tas fariziejus būtų gyvenęs netoli jūros ar ežero, tikriausiai vaišintų svečius šviežia žuvimi. Tie, kurie gyveno toliau nuo vandens, žuvį paprastai valgydavo marinuotą arba sūdytą. Turtingas žmogus galėdavo pasiūlyti ir mėsos — tikra prabanga vargšui. O štai patiekalai iš kiaušinių nebuvo retenybė (Luko 11:12). Juos paskanindavo žolelėmis ir prieskoniais, pavyzdžiui, mėtomis, krapais, kmynais, garstyčiomis (Mato 13:31; 23:23; Luko 11:42). Desertui svečiai galėjo gauti paskrudintų kviečių su migdolais, medumi ir prieskoniais.

Svečius dažnai vaišindavo šviežiomis ir džiovintomis vynuogėmis. Taip pat pasiūlydavo vynuogių vyno. Šis gėrimas buvo daugelio mėgstamas, kaip liudija tūkstančiai Palestinoje rastų vynuogių spaustuvų. Gibeone archeologai vienoje vietoje aptiko 63 vynrūsius. Jie buvo iškirsti uoloje, ir juose galėjo iš viso tilpti apie 100 tūkstančių litrų vyno.

„Nesisielokite“

Skaitydami Evangelijas atkreipkite dėmesį, kaip dažnai Jėzus savo palyginimuose mini valgį arba gėrimą ir kiek daug vertingų pamokų davė prie vaišių stalo. Jėzus ir jo sekėjai mėgo pasivaišinti, ypač geroje draugėje. Vis dėlto šių malonumų jie pernelyg nesureikšmino, nelaikė svarbiausiais gyvenime.

Savo sekėjus Jėzus mokė valgį ir gėrimą vertinti nuosaikiai. Jis sakė: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mato 6:31, 32). Mokiniai šią pamoką įsidėmėjo, ir Dievas jais iš tiesų pasirūpindavo (2 Korintiečiams 9:8). Tikriausiai maistas ant jūsų stalo gerokai skiriasi nuo to, kurį valgė žmonės pirmajame amžiuje. Bet galite neabejoti, kad Dievas rūpinsis ir jumis, jeigu tik pirmiausia darysite tai, ko jis iš jūsų tikisi (Mato 6:33, 34).