Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. balandis

Jis išmoko būti gailestingas

Jis išmoko būti gailestingas

 Sekime jų tikėjimu

Jis išmoko būti gailestingas

JONA turėjo marias laiko apmąstymams. Jo laukė ilgas, daugiau kaip 800 kilometrų kelias sausuma. Tokia kelionė galėjo trukti apie mėnesį, gal net ir ilgiau. Pirmiausia reikėjo pasirinkti, kokiais keliais eiti: trumpesniais ar saugesniais, bet gerokai ilgesniais, ir tada pamažu leistis slėniais ir kalnų takais. Jona keliavo palei neaprėpiamą Sirijos dykumą, kirto galingąjį Eufratą bei kitas upes, o vietos pernakvoti turėjo ieškotis svetimtaučių namuose Sirijos, Mesopotamijos ir Asirijos miestuose bei kaimuose. Aišku, jis vis galvojo apie savo paskyrimo vietą, Ninevės miestą, kurio taip bijojo ir kuris artinosi su kiekvienu žingsniu.

Tačiau Jona buvo įsitikinęs, kad atgal nepasuks ir savo užduotį atliks. Kartą jis jau bandė išsisukti. Iš pradžių, kai Jehova pavedė jam pranešti nuosprendį šiam galingam Asirijos miestui, Jona nedelsdamas įlipo į laivą, plaukiantį visai į kitą pusę. Tada Jehova sukėlė smarkią audrą ir Jona greit pamatė, kad šis maištingas jo poelgis gali kainuoti gyvybę visiems, esantiems tame laive. Norėdamas išgelbėti tuos drąsius jūrininkus, Jona liepė mesti jį už borto. Norom nenorom jie išmetė Joną į jūrą ir šis jau manė, kad žūtis neišvengiama. Tačiau Jehova siuntė didelę žuvį, ji prarijo Joną ir po trijų dienų sveiką išmetė į krantą. Dabar pranašas buvo nuolankesnis ir pakluso Dievui * (Jonos 1, 2 skyriai).

Kai Jehova antrąkart liepė Jonai keliauti į Ninevę, pranašas nesispyriodamas pakluso ir pasuko į rytus, kur priešaky laukė ilgas kelias (Jonos 3:1-3). Tačiau ar Jehovos sudrausmintas jis iš esmės pakeitė savo požiūrį? Juk Jehova buvo jam gailestingas, išgelbėjo nuo mirties jūroje, nebaudė už maištingą poelgį ir suteikė dar vieną progą atlikti savo užduotį. Gal dabar Jona išmoko būti gailestingas kitiems? Netobuliems žmonėms išmokti rodyti gailestingumą dažnai būna sunku. Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš to, kaip Jona kovojo su savimi.

Netikėta reakcija į griežtą nuosprendį

Jona į Ninevę žiūrėjo visai kitaip nei Jehova. Štai Jonos 3:3 (Vl) skaitome: „O Ninevė buvo Dievui didelis miestas.“ Jonos knygoje Jehova tris kartus pavadino Ninevę „didžiu miestu“ (Jonos 1:2; 3:2; 4:11). Kodėl šis miestas buvo didis, arba svarbus, Jehovai?

Senovės Ninevę, kaip ir kitus pirmuosius miestus, po tvano įkūrė Nimrodas. Tai buvo klestintis metropolis, kurį sudarė dar  keli kiti miestai. Pereiti tokią didelę teritoriją nuo vieno galo iki kito reikėjo trijų dienų (Pradžios 10:11; Jonos 3:3). Ninevė iš tiesų atrodė įspūdingai. Ją supo tvirtos apsauginės sienos, joje stovėjo didingos šventyklos ir daugybė kitų prabangių pastatų. Tačiau Jehovai Dievui šis miestas buvo svarbus ne dėl to. Jam rūpėjo ten gyvenantys žmonės. O jų tuo metu Ninevėje knibždėte knibždėjo. Nors jie elgėsi nedorai, Jehova jų neapleido. Jis brangina kiekvieną žmogų ir žino, kad visi gali atgailauti ir išmokti elgtis teisingai.

Kai Jona, pagaliau pasiekęs Ninevę, pamatė tokią gausybę žmonių, o jų ten gyveno per 120000, tikriausiai išsigando dar labiau. * Jis ėjo visą dieną, vis giliau į tą knibždėlyną, ieškodamas tinkamos vietos pradėti skelbti savo žinią. Kaip jam pavyko susišnekėti su tais žmonėmis? Ar jis mokėjo asirų kalbą? O gal Jehova stebuklingai jam suteikė šį gebėjimą? Šito nežinome. Galbūt jis kalbėjo savo gimtąja hebrajų kalba, o kas nors kitas vertė jo žodžius nineviečiams. Kad ir kaip būtų, Jonos žinia buvo paprasta ir negalėjo jam atnešti šlovės. Jis skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jonos 3:4). Drąsiai kartodamas šią žinią, Jona parodė didelį ryžtą ir tikėjimą — tokias savybes, kurios šių laikų krikščionims kaip niekad reikalingos.

Jonos žinia patraukė Ninevės gyventojų dėmesį. Jis tikriausiai manė, kad žmonės įsius ir reaguos priešiškai, tačiau įvyko kai kas visiškai netikėta. Nineviečiai priėmė jo žodžius! Žinia sklido kaip ugnis. Netrukus apie Jonos grėsmingą pranašystę kalbėjo visas miestas. Jona rašo: „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis“ (Jonos 3:5). Turtuoliai ir vargšai, stiprieji ir bejėgiai, jaunuoliai ir seniai — visi pradėjo atgailauti. Greitai apie tai sužinojo ir karalius.

Valdovą irgi apėmė Dievo baimė. Jis pakilo nuo sosto, nusivilko prabangius karališkus rūbus, apsisiautė tokiomis prastomis drapanomis kaip jo pavaldiniai ir netgi „sėdosi į pelenus“. Su savo „didžiūnais“, arba kunigaikščiais, jis išleido dekretą, jog pasninkas, kurį žmonės pradėjo patys, nuo šiol yra privalomas. Jo įsakymu visi, netgi naminiai gyvuliai, turėjo būti apvilkti ašutinėmis. * Karalius nuolankiai pripažino, kad žmonės nusikalto blogai elgdamiesi ir smurtaudami, bet jis vylėsi, kad tikrasis Dievas, matydamas jų atgailą, bus gailestingas. Jis sakė: „Gal Dievas [. . .] sulaikys savo degantį įniršį, ir mes nežūsime“ (Jonos 3:6-9).

Kai kurie kritikai abejoja, kad Ninevės gyventojai galėjo taip greitai pakeisti savo širdies nuostatą. Tačiau, biblistų teigimu, tuometinio senovės pasaulio žmonės buvo prietaringi ir nepastovių pažiūrų, tad toks pasikeitimas nėra neįprastas. Vėliau pats Jėzus Kristus užsiminė apie nineviečių atgailą (Mato 12:41). Jis tikrai žinojo, apie ką kalba, nes tuo metu buvo danguje ir  matė, kaip viskas vyko (Jono 8:57, 58). O kaip į nineviečių atgailą reagavo Jehova?

Dievo gailestingumas ir žmogaus nelankstumas

Jona vėliau rašė: „Pamatęs, ką jie padarė ir kaip nusigręžė nuo savo nedorų kelių, Dievas pasigailėjo ir nenubaudė nelaime, kuria buvo jiems grasinęs. To jis nebepadarė“ (Jonos 3:10).

Ar tai reiškia, kad Jehova manė suklydęs norėdamas nubausti Ninevės gyventojus? Ne. Apie Jehovą Biblijoje sakoma: „Tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės“ (Pakartoto Įstatymo 32:4, Brb). Teisėtas Jehovos įniršis prieš Ninevę tiesiog atslūgo. Jis pamatė, kad žmonės atgailauja ir kad bausti jų, kaip buvo numatęs, nebereikia. Tai buvo Dievui proga parodyti gailestingumą.

Jehova nėra nenuolaidus, šaltas ar žiaurus Dievas, kokį jį vaizduoja kai kurie religininkai. Priešingai, jis yra supratingas, nuolaidus ir gailestingas. Kai Jehova nusprendžia bausti nedorėlius, pirmiau siunčia savo atstovus įspėti žmones, nes nori, kad nusidėjėliai atgailautų ir pasikeistų kaip kad nineviečiai (Ezechielio 33:11). Per savo pranašą Jeremiją jis kalbėjo: „Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad išrausiu ją iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti“ (Jeremijo 18:7, 8).

Tad ar Jonos pranašavimas buvo melagingas? Ne. Jona turėjo perspėti nineviečius palikti savo blogus kelius ir jie atsivertė. Bet jeigu vėl būtų pasukę klystkeliais, Dievo teismas jiems būtų buvęs neišvengiamas. Taip, beje, vėliau ir atsitiko (Sofonijo 2:13-15).

Kaip reagavo Jona, kai taip lauktas sunaikinimas neįvyko? Jonos 4:1 skaitome: „Tai labai suerzino  Joną. Jis buvo įširdęs.“ Jona netgi priekaištavo Visagaliui maldoje! Sakė, jog verčiau būtų likęs namuose, savo krašte. Pranašas tvirtino visą laiką žinojęs, kad Jehova nesunaikins Ninevės, ir netgi teisinosi, esą tai buvo priežastis bėgti į Taršišą. Paskui meldė mirties sakydamas, kad jam geriau mirti nei gyventi (Jonos 4:2, 3).

Kas Jonai kėlė nerimą? Nežinome, apie ką jis mąstė, žinome tik, kad Jona skelbė Ninevei pražūtį visiems žmonėms matant. Jie juo patikėjo. Ir štai dabar Ninevei negrėsė jokia žūtis. Gal jis baiminosi būti išjuoktas ar pavadintas netikru pranašu? Šiaip ar taip, jis nesidžiaugė dėl žmonių atgailos nei dėl Jehovos parodyto gailestingumo. Negana to, vis labiau ir labiau pyko, gailėjosi savęs, jautėsi įžeistas. Vis dėlto gailestingasis Dievas, matyt, įžvelgė kažką gera šiame sielvartaujančiame žmoguje. Jis nebaudė Jonos už tokią nepagarbą, o švelniai paskatino jį susimąstyti paklausdamas: „Ar dera tau taip širsti?“ (Jonos 4:4). Ar Jona bent atsakė? Biblijoje apie tai nerašoma.

Kaip Jehova pamokė Joną

Nusiminęs pranašas išėjo iš Ninevės, bet namo neskubėjo. Jis pasuko į rytuose stūksančius kalnus, iš kur puikiai matėsi visas regionas. Pasistatęs mažą pastogę atsisėdo ir ėmė stebėti Ninevę. Tikriausiai Jona vis dar tikėjosi sulauksiąs pranašauto sunaikinimo. Kaip Jehova pamokė šį užsispyrusį vyrą gailestingumo?

Per naktį Jehova išaugino plačialapį augalą. Prabudęs Jona pamatė vešlų žalialapį, kuris taip tarpo, kad teikė daugiau ūksmės nei jo pasistatyta palapinė. Jonos nuotaika pakilo. „Augalu Jona buvo labai patenkintas“ ir tikriausiai manė, kad tai Dievo malonės ir pritarimo ženklas. Tačiau Jehova norėjo ne vien tik apsaugoti pranašą nuo kaitros ir numaldyti jo apmaudą. Jis norėjo pasiekti Jonos širdį. Taigi leido kirminui pakąsti augalą. Tada siuntė „karštą rytų vėją“, nuo kurio Jona alpo. Šio žmogaus dvasia vėl buvo pakirsta ir jis prašė Dievo leisti jam numirti (Jonos 4:6-8).

Jehova dar kartą paklausė Joną, ar dera jam pykti, šįsyk dėl nudžiūvusio augalo. Užuot atgailavęs, Jona puolė save teisinti: „Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties.“ Dabar atėjo laikas Jehovai paprotinti Joną (Jonos 4:9, Brb).

Dievas pasakė pranašui, kad šis gailisi paprasčiausio augalo, kuris išaugo per vieną naktį, dėl kurio nevargo ir kurio neaugino. Paskui pridūrė: „Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto, kuriame yra daugiau negu šimtas dvidešimt  tūkstančių žmonių, nemokančių atskirti kairės nuo dešinės, ir daug galvijų?“ (Jonos 4:10, 11). *

Ar suvoki, kokia svarbi ši Jehovos pamoka? Jona nė piršto nepridėjo, kad tas augalas išaugtų. O Jehova buvo gyvybės Šaltinis Ninevės gyventojams, jis rūpinosi jais, kaip ir visais kitais savo kūriniais žemėje. Kodėl Jona labiau vertino kažkokį augalą nei 120000 žmonių ir visų jų galvijų gyvybes? Ar ne dėl to, kad ėmė mąstyti savanaudiškai? Juk augalo jam buvo gaila tik todėl, kad šis davė naudos. Ar jo pyktis dėl Ninevės įsižiebė ne iš tokių pat savanaudiškų paskatų — noro išlaikyti gerą savo reputaciją ir pasirodyti teisiam?

Kokia puiki pamoka! Bet ar Jona pasimokė iš savo klaidų? Knyga, pavadinta jo vardu, baigiasi Jehovos klausimu, kuris liko neatsakytas. Kai kurie kritikai gali teigti, kad Jona į tą klausimą niekada neatsakė. Ir vis dėlto atsakymas yra. Tai pati Jonos knyga. Yra tvirtų įrodymų, kad ją parašė Jona. Įsivaizduok, kaip pranašas, vėl saugiai gyvendamas savo krašte, aprašinėja šiuos įvykius. Mintyse tikriausiai matai pagyvenusį vyrą, įgijusį išminties ir nuolankumo, rašantį ir liūdnai linguojantį galvą dėl to, kad klydo, maištavo ir nenorėjo rodyti gailestingumo. Jona, be abejo, priėmė išmintingą Jehovos pamokymą. Jis išmoko būti gailestingas. O kaip mes?

[Išnašos]

^ pstr. 4 Skaityk straipsnį „Sekime jų tikėjimu. Jis pasimokė iš savo klaidų“ 2009 m. sausio 1 d. Sargybos bokšto numeryje.

^ pstr. 9 Apskaičiuota, kad Samarijoje, Izraelio sostinėje, Jonos dienomis gyveno maždaug 20000—30000 žmonių, tai yra keturis kartus mažiau nei Ninevėje. Klestėjimo laikais Ninevė tikriausiai buvo didžiausias miestas tuometiniame pasaulyje.

^ pstr. 11 Šis paliepimas gali atrodyti keistas, bet senovės laikais tokių atvejų būta. Pasak graikų istoriko Herodoto, kai senovės persai gedėjo vieno visų mylimo karvedžio, į gedulingas apeigas buvo įtraukti ir gyvuliai.

^ pstr. 24 Sakydamas, kad tie žmonės neskiria dešinės nuo kairės, Dievas turėjo omenyje, kad jie yra kaip maži vaikai, neišmanantys jo normų.

[Anotacija 16 puslapyje]

Dievas nori, kad nusidėjėliai atgailautų ir pasikeistų kaip kad nineviečiai

[Anotacija 17 puslapyje]

Dievas išaugino plačialapį augalą, kad pamokytų Joną gailestingumo