Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. vasaris

Kodėl Jehovos liudytojai garbindami Dievą nesinaudoja atvaizdais?

Kodėl Jehovos liudytojai garbindami Dievą nesinaudoja atvaizdais?

  Skaitytojai klausia

Kodėl Jehovos liudytojai garbindami Dievą nesinaudoja atvaizdais?

Visur pasaulyje hinduistai, budistai, katalikai ir stačiatikiai atvaizdus, paveikslus ar ikonas laiko būtina religinio garbinimo dalimi. Kai kur Afrikoje žmonės lenkiasi medžio drožiniams ar akmens skulptūroms, kuriose, kaip manoma, gyvena dievas arba jo dvasia.

Tačiau Jehovos liudytojai garbindami Dievą nesinaudoja jokiais atvaizdais. Apsilankę jų sambūrių vietose, vadinamose Karalystės salėmis, nepamatysite jokio „šventųjų“ paveikslo nei Jėzaus ar Marijos statulų. * Kodėl? Pažiūrėkime, kas apie atvaizdus sakoma Biblijoje.

Ko Dievas reikalavo iš izraelitų?

Išvedęs izraelitus iš Egipto, Jehova Dievas jiems aiškiai pasakė, kaip nori būti garbinamas. Štai antrasis iš Dešimties įsakymų: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas [„reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės“, išnaša] Dievas“ (Išėjimo 20:4, 5).

Tuo metu, kai Dievas davė Mozei šiuos įsakymus, izraelitai pasidarė aukso veršį, matyt, pamėgdžiodami egiptiečių paprotį garbinti gyvūnus. Šio stabo jie nepavadino kokio nors Egipto dievo vardu, o susiejo jį su Jehovos garbinimu (Išėjimo 32:5, 6). Kaip į tai reagavo Dievas? Jo įniršis įsiliepsnojo prieš tuos, kurie lenkėsi veršiui, ir Mozė šį stabą sunaikino (Išėjimo 32:9, 10, 19, 20).

Vėliau Jehova tą antrąjį įsakymą papildė. Per Mozę jis priminė izraelitams, kad nesielgtų nedorai, „dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme“ (Pakartoto Įstatymo 4:15-18). Aišku, garbinant Dievą nederėjo naudotis jokiais atvaizdais.

Tačiau vėliau izraelitai įpuolė į stabmeldystę. Kad juos pataisytų, Jehova siuntė pranašus ir šie įspėjo apie gresiančią bausmę už stabmeldišką garbinimą (Jeremijo 19:3-5; Amoso 2:8). Izraelio tauta nekreipė dėmesio į Dievo perspėjimus. Todėl 607 m. p. m. e. Jehova leido babiloniečiams sunaikinti Jeruzalę ir izraelitus išvesti į nelaisvę (2 Metraščių 36:20, 21; Jeremijo 25:11, 12).

 Kuo tikėjo pirmojo amžiaus krikščionys?

Pirmajame amžiuje į krikščionybę atsivertę nežydai liovėsi naudotis atvaizdais garbindami Dievą. Štai ką sidabrakalys Demetrijas, gaminęs Efeze stabus, pasakė apie Pauliaus skelbimo veiklą: „Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė. Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis“ (Apaštalų darbų 19:25, 26).

Kad Demetrijo kaltinimas neišgalvotas, rodo paties Pauliaus žodžiai. Kalbėdamas graikams Atėnuose jis pasakė: „Neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius. Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti“ (Apaštalų darbų 17:29, 30). Ta pačia tema Paulius rašė tesalonikiečiams ir pagyrė juos sakydamas: „Jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo“ (1 Tesalonikiečiams 1:9).

Kad garbinti atvaizdų nedera, krikščionis įspėjo ne tik Paulius, bet ir apaštalas Jonas. Pirmojo amžiaus pabaigoje Jonas jiems prisakė: „Vaikeliai, sergėkitės stabų!“ (1 Jono 5:21).

Jehovos liudytojai klauso Dievo įsakymo nenaudoti atvaizdų garbinant jį. Jie tiki Dievo žodžiais: „Aš esu Jahvė, tai mano vardas! Savo garbės aš neatiduosiu kitam, nei savo gyriaus stabams“ (Izaijo 42:8, Jr).

[Išnaša]

^ pstr. 4 Kai kuriose Karalystės salėse ant sienų kabo paveikslai, kuriuose nupiešti Biblijoje minimi asmenys. Tačiau šie paveikslai skirti salei papuošti ir garbinimo objektais nelaikomi. Jehovos liudytojai jiems nesimeldžia ir prieš juos nesilenkia.

[Anotacija 31 puslapyje]

„Aš esu Jahvė, tai mano vardas! Savo garbės aš neatiduosiu kitam, nei savo gyriaus stabams“ (Izaijo 42:8, Jr).