Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. vasaris

Didžiausias Dievo meilės įrodymas

Didžiausias Dievo meilės įrodymas

 Artinkimės prie Dievo

Didžiausias Dievo meilės įrodymas

Pradžios 22:1-18

ABRAOMAS mylėjo Dievą. Tas ištikimas patriarchas mylėjo ir savo sūnų Izaoką, kurio susilaukė žiloje senatvėje. Bet kai Izaokui galėjo būti maždaug 25 metai, Dievas liepė Abraomui padaryti tai, kas prieštarauja tėviškiems jausmams, — paaukoti savo sūnų. Tai buvo tikras išbandymas. Tačiau Izaokui gyvybė nebuvo atimta. Lemiamu momentu Dievas įsikišo per angelą. Šis pasakojimas, užrašytas Biblijoje, Pradžios 22:1-18, padeda suprasti, kokia didi yra Dievo meilė mums.

Pirmoje 22-ojo skyriaus eilutėje sakoma, jog „Dievas išbandė Abraomą“. Abraomas buvo tvirto tikėjimo, tačiau dabar tas tikėjimas turėjo būti išbandytas kaip niekada anksčiau. Dievas tarė: „Paimk savo sūnų, [. . .] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, [. . .] ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu“ (2 eilutė). Prisimink, Dievas neleidžia savo tarnų mėginti virš jų jėgų. Taigi šitaip bandydamas Abraomą Dievas parodė, kad juo pasitiki (1 Korintiečiams 10:13).

Abraomas nedvejodamas pakluso. Toliau skaitome: „Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn“ (3 eilutė). Abraomas, matyt, niekam nepasakojo apie šį išbandymą.

Keliauti teko tris dienas, taigi buvo daug laiko viską apmąstyti. Bet Abraomo ryžtas nesumažėjo. Tai, ką jis pasakė, liudijo apie stiprų jo tikėjimą. Pamatęs tolumoje kalną, kurį Dievas jam buvo nurodęs, savo tarnams Abraomas liepė: „Pabūkite čia [. . .], — berniukas ir aš kopsime į ten. Pagarbinsime ir sugrįšime pas jus.“ Kai Izaokas paklausė, kur avis, skirta aukai, Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį“ (5 ir 8 eilutės). Abraomas tikėjo, kad atgal grįš su sūnumi. Kodėl? Jis „suprato, kad Dievas gali prikelti [Izaoką] net iš mirties“ (Hebrajams 11:19, Brb).

Kai ant kalno Abraomas „pakėlė peilį savo sūnui nužudyti“, angelas jį sustabdė. Tada Dievas parūpino aviną, įstrigusį krūme, ir Abraomas jį paaukojo „vietoj savo sūnaus“ (10—13 eilutės). Dievo akimis tai reiškė tarsi būtų buvęs paaukotas Izaokas (Hebrajams 11:17). Kaip paaiškino vienas biblistas, „Dievui toks pasiryžimas buvo lygus veiksmui“.

Jehova pamatė ne veltui pasitikėjęs Abraomu. Ir Abraomui už pasitikėjimą Jehova buvo atlyginta. Dievas patvirtino, jog tikrai laikysis savo sandoros su juo, ir atskleidė dar kai ką: per jį bus palaiminti visų tautų žmonės (15—18 eilutės).

Dievas neleido Abraomui paaukoti sūnaus, tačiau vėliau pats savąjį paaukojo. Abraomo ryžtas paaukoti Izaoką vaizdavo tai, kad Dievas už mūsų nuodėmes paaukos savo viengimį Sūnų Jėzų (Jono 3:16). Kristaus auka yra didžiausias Jehovos meilės mums įrodymas. Kadangi Dievas dėl mūsų paaukojo tiek daug, turėtume savęs paklausti: „Ką esu pasiryžęs aukoti, kad džiuginčiau Dievą?“