Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2009 m. vasaris

Apie maldas, kurių Dievas klausosi

Apie maldas, kurių Dievas klausosi

 Ko Jėzus mokė

Apie maldas, kurių Dievas klausosi

Jėzus dažnai susiieškodavo ramią vietelę, kur galėtų netrukdomas pasimelsti. Ir savo mokiniams jis patarė taip daryti. Biblijoje pasakojama: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: ‘Viešpatie, išmokyk mus melstis.’“ Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė’“ (Luko 5:16; 11:1, 2). Čia Jėzus parodė, kad melstis reikia jo Tėvui Jehovai. Juk jis yra mūsų Kūrėjas, vienintelis maldų klausytojas (Psalmyno 65:3 [65:2, Brb]).

Ar visos maldos Dievui priimtinos?

Atmintinai išmoktų maldų kalbėjimai Dievui nepatinka. Jėzus pasakė: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite“ (Mato 6:7). Žodžiai, kuriuos sakome savo dangiškajam Tėvui, turi plaukti iš širdies. Kartą mokiniams Jėzus vaizdžiai paaiškino, jog Dievui daug mielesnė nuoširdi atgailaujančio nusidėjėlio malda, nei malda išdiduolio, smulkmeniškai besilaikančio religinių papročių (Luko 18:10-14). Taigi, kad Dievas mus išklausytų, turime būti nuolankūs ir stengtis elgtis, kaip jis moko. Jėzus sakė: „Skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė. [. . .] visuomet darau, kas jam patinka“ (Jono 8:28, 29).  Maldoje tarė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42).

Ko dera melsti?

Turėdamas omenyje, kaip yra šmeižiamas Dievo vardas, Jėzus savo mokinius melstis pamokė taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Svarbu melsti, kad ateitų Dievo Karalystė, nes tai valdžia, kuri įvykdys jo valią ir danguje, ir žemėje. Jėzus pasakė, kad galime Jehovą prašyti „kasdienės mūsų duonos“. Taigi dera melsti ir dėl darbo, būsto, rūbų, dėl sveikatos bei kitų rūpesčių. Taip pat būtina Dievo atsiprašyti (Luko 11:3, 4).

Ar turėtume melstis už kitus?

Jėzus melsdavosi už kitus. Biblijoje rašoma: „Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų“ (Mato 19:13). Taip pat apaštalui Petrui jis yra pasakęs: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Luko 22:32). Jėzus savo sekėjus ragino melstis net už tuos, kurie juos persekioja ir niekina (Mato 5:44; Luko 6:28).

Kodėl turime būti ištvermingi maldoje?

Pats Jėzus atsidėdavo maldai ir mokiniams patarė „visuomet melstis ir nepaliauti“ (Luko 18:1). Jehova ragina mus nuolat išlieti jam visa, kas guli ant širdies. „Prašykite, ir jums bus duota“, — tikino Jėzus. Čia, žinoma, nėra nė menkiausios užuominos, kad Jehova į savo vaikų, kurie jį myli ir gerbia, maldas atsakytų nenoromis. Jėzus kaip tik toliau paaiškino: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Luko 11:5-13).

Plačiau apie tai skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 17 skyriuje *.

[Išnaša]

^ pstr. 12 Išleido Jehovos liudytojai.