Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. lapkritis

Ko Jėzus mokė apie pragarą?

Ko Jėzus mokė apie pragarą?

 Ko Jėzus mokė apie pragarą?

„Jei tave gundo nusidėti tavoji akis, — pasakė Jėzus, — išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (MORKAUS 9:47, 48).

Kitą kartą Jėzus kalbėjo, ką tars atėjus teismo dienai nedorėliams: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ Jis dar pridūrė, kad šitie eis „į amžinąjį nubaudimą“ (MATO 25:41, 46).

IŠ PIRMO žvilgsnio gali atrodyti, jog Jėzus čia moko apie ugninį pragarą. Bet Jėzus nemanė prieštarauti Dievo Žodžiui, kuriame aiškiai sakoma: „Mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5).

Ką tuomet Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad žmogus gali būti įmestas „į pragarą“? Ar jo paminėta „amžinoji ugnis“ yra tikra ar simbolinė? Kokia prasme nedorėliai eis „į amžinąjį nubaudimą“? Aptarkime šiuos klausimus paeiliui.

Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas, kad žmogus gali būti įmestas „į pragarą“? Graikiškas žodis, Morkaus 9:47 išverstas „pragaras“, yra Géenna. Šis žodis kilęs iš hebrajiško termino Geh Hinnóm — „Hinomo slėnis“. Tame slėnyje, plytinčiame už senosios Jeruzalės sienų, Izraelio karalių dienomis buvo aukojami gyvi vaikai. Dievas smerkė šį pasibaisėtiną ritualą ir sakė nubausiąs visus, kurie laikėsi tokio klaidingo garbinimo. Dėl to Hinomo slėnis bus vadinamas „žudynių slėniu“, kur gulės nepalaidoti „šitos tautos  lavonai“ (Jeremijo 7:30-34; Brb). Taip Jehova nusakė, jog Hinomo slėnis taps vieta ne gyvoms aukoms kankinti, o lavonų sąvartynu.

Jėzaus laikais Jeruzalės gyventojai Hinomo slėnyje pildavo šiukšles. Taip pat mesdavo kai kurių nusikaltėlių lavonus. Visas atmatas bei negyvėlių kūnus surydavo ten nuolat deginama ugnis.

Kai Jėzus paminėjo nemirštančius kirminus ir negęstančią ugnį, jis, matyt, turėjo mintyje žodžius, užrašytus Izaijo 66:24. Apie „lavonus tų, kurie maištavo prieš [Dievą]“, Izaijas sako, jog „kirminas juose nemirs, jų ugnis niekada nebus užgesinta“. Jėzus bei jo klausytojai žinojo, kad pranašas čia kalba, kaip bus padaryta su kūnais tų, kurie neverti palaidoti.

 Taigi Hinomo slėnį, arba Geheną, Jėzus paminėjo kaip tinkamą simbolį mirties be jokios vilties būti prikeltiems. Jis tai pabrėžė perspėdamas, kad Dievas „gali ir sielą [tai yra gyvybę], ir kūną pražudyti gehenoje“ (Mato 10:28, Jr, išnaša). Gehena yra amžinos mirties, o ne amžino kankinimo simbolis.

Ar „amžinoji ugnis“ yra tikra ar simbolinė? Įsidėmėtina, kad Jėzaus paminėta „amžinoji ugnis“, kaip užrašyta Mato 25:41, buvo paruošta „velniui ir jo angelams“. Ar dvasinės esybės galėtų degti ugnyje? O gal terminą „ugnis“ Jėzus vartojo simboline prasme? Verta atkreipti dėmesį, kad tame kontekste minimi „avys“ ir „ožiai“ nėra tikri; jie tik vaizduoja dvejopus žmones (Mato 25:32, 33). Amžinoji ugnis, apie kurią Jėzus kalbėjo, simbolizuoja visišką piktųjų sunaikinimą.

Kokia prasme nedorėliai eis „į amžinąjį nubaudimą“? Nors daugumoje vertimų Mato 25:46 graikiškas žodis (kólasin) verčiamas „nubaudimas“, jo pagrindinė reikšmė yra „medžių genėjimas“, arba nereikalingų šakų nukirtimas. Romūs tarsi avys žmonės gauna amžinąjį gyvenimą, o neatgailaujantys, užsispyrę lyg ožiai, eina į „amžinąjį nubaudimą“ — nuo gyvenimo bus amžinai atkirsti.

Ką manote jūs?

Jėzus niekada nemokė, kad žmonės turi nemirtingą sielą. Tačiau dažnai kalbėjo apie  mirusiųjų prikėlimą (Luko 14:13, 14; Jono 5:25-29; 11:25). Kaip jis būtų galėjęs sakyti, jog mirusieji bus prikelti, jeigu būtų tikėjęs, kad jų sielos nemirė?

Jėzus taip pat nemokė, kad Dievas amžinai kankins nusidėjėlius. Priešingai, jis pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Kodėl Jėzus leido suprasti, kad netikintys juo mirs? Jeigu jis būtų manęs, kad jie bus amžinai gyvi ir kentės ugnies pragare, argi nebūtų to pasakęs?

Doktrina, kad pragaras yra kankinimo vieta, nėra pagrįsta Biblija. Tai — mokymas, perimtas iš pagonių ir padarytas krikščionišku. (Žiūrėk rėmelį  „Keletas faktų apie pragaro doktriną“ 6 puslapyje.) Dievas žmonių nekankina amžinai pragare. Kaip, žinodamas tiesą apie pragarą, galite pakeisti savo požiūrį į Dievą?

[Rėmelis 6 puslapyje]

 KELETAS FAKTŲ APIE PRAGARO DOKTRINĄ

ŠAKNYS PAGONYBĖJE. Senovės egiptiečiai tikėjo ugniniu pragaru. Knygoje, rašytoje 1375 m. p. m. e., kalbama apie tuos, kurie „bus įmesti galva žemyn į ugnies duobę; jie [. . .] iš ten neištrūks ir [. . .] neišsigelbės iš liepsnų“ (The Book of Am-Tuat). Graikų filosofas Plutarchas (apie 46—120 m. e. m.) rašė apie esančius požeminiame pasaulyje: „[Jie] klykė ir raudojo kentėdami baisiausias kančias ir gėdingas bei nepakeliamas bausmes.“

PAPLINTA TARP JUDAIZMO SEKTŲ. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus (apie 37—100 m. e. m.), žydų atskala, esėjai, tikėjo, jog „sielos yra nemirtingos ir gyvuoja amžinai“. Jis pridūrė: „Panašiai galvoja graikai [. . .]. Jie mano, kad blogos sielos laikomos įkalintos tamsioje, baugioje vietoje ir be perstojo kankinamos.“

PERIMA „KRIKŠČIONYBĖ“. Apokrifinėje knygoje „Petro apokalipsė“, parašytoje antrajame m. e. amžiuje, apie nedorėlius sakoma: „Jiems paruošta neužgesinama ugnis.“ Ten taip pat teigiama: „Ezraelis, rūstybės angelas, neša vyrų ir moterų kūnus, iki pusės apsuptus liepsnos, ir meta į tamsybes, žmonijos pragarą; o keršto dvasia juos baudžia.“ Maždaug tuo pačiu laikotarpiu rašytojas Teofilas Antiochietis cituoja graikų pranašę Sibilę, kuri pranašauja bausmę piktadariams: „Jūs pateksite į ugnį, kasdien degsite liepsnose.“ Šie žodžiai, pasak Teofilo, „tikri, teisingi ir naudingi visiems žmonėms“.

VIDURAMŽIAIS PRAGARU BUVO BANDOMA PATEISINTI SMURTĄ. Anglijos karalienė (1553—1558) Marija I, sudeginusi ant laužo arti 300 protestantų ir dėl to praminta „kruvinąja“, kaip teigiama, pasakė: „Kadangi eretikų sielos po mirties degs amžinai pragare, teisingiausia man sekant Dievu įvykdyti jiems kerštą — sudeginti juos žemėje.“

DABARTINIS APIBRĖŽIMAS. Pastaraisiais metais kai kurios religijos savo mokymą apie pragarą kiek pakoregavo. Štai Anglikonų bažnyčios doktrininė komisija 1995 metais paskelbė: „Pragaras nėra amžinų kančių vieta. Tai galutinai pasirinktas kelias — absoliučiai priešiškas Dievui, galintis baigtis tik nebūtimi.“

[Rėmelis/paveikslas 7 puslapyje]

KAS YRA ‘UGNIES EŽERAS’?

Apreiškimo 20:10 (Brb) sakoma, jog Velnias bus įmestas į ‘ugnies ežerą’ ir ten ‘kankinamas dieną ir naktį per amžių amžius’. Jeigu Velnias būtų kankinamas visą amžinybę, vadinasi, Dievas turėtų išlaikyti jį gyvą, tačiau Biblijoje rašoma, jog Jėzus Velnią ‘sunaikins’ (Hebrajams 2:14). Simbolinis ugnies ežeras reiškia „antrąją mirtį“ (Apreiškimo 21:8). Tai ne ta mirtis, kuri pirma paminėta Biblijoje, tai yra kurią paveldime iš Adomo, — iš šios mirties žmogus gali būti išlaisvintas per prikėlimą (1 Korintiečiams 15:21, 22). Kadangi Biblija nekalba, jog ‘ugnies ežeras’ atiduos jame esančius, „antroji mirtis“ turi reikšti kitokią mirtį — tokią, iš kurios nėra vilties išsivaduoti.

Kokia prasme patekusieji į ‘ugnies ežerą’ bus kankinami amžinai? Kartais žodis, verčiamas „kankinti“, gali reikšti „suvaržyti“. Sykį, kai Jėzus susidūrė su demonais, šie šaukė: „Atėjai pirma laiko mūsų kankinti [suvaržyti bedugnėje]?“ (Mato 8:29; Luko 8:30, 31, Brb). Taigi visi, esantieji ‘ugnies ežere’, bus ‘kankinami’ ta prasme, kad bus amžinai suvaržyti, arba įkalinti, „antrojoje mirtyje“.