Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. lapkritis

Kas iš tikrųjų atsitinka žmogui, kai jis miršta?

Kas iš tikrųjų atsitinka žmogui, kai jis miršta?

 Kas iš tikrųjų atsitinka žmogui, kai jis miršta?

„Visos sielos yra nemirtingos, netgi nusidėjėlių [. . .]. Nubaustos amžinai kankintis negęstančioje ugnyje ir negalinčios numirti, jos niekada neišsivaduos iš kančių“ (Klemensas Aleksandrietis, antrojo—trečiojo m. e. amžiaus rašytojas).

TIE, kurie palaiko mokymą, jog pragaras yra kankinimo vieta, kaip ir Klemensas Aleksandrietis mano žmogaus sielą esant nemirtingą. Ar šis mokymas remiasi Biblija? Atkreipkite dėmesį, kaip Dievo Žodis atsako į toliau iškeltus klausimus.

Ar pirmasis žmogus, Adomas, turėjo nemirtingą sielą? Viename protestantiškame vertime apie Adomo sukūrimą sakoma: „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela“ (Pradžios 2:7, Brb). Kaip matome, šioje eilutėje nėra minties, jog Adomui buvo duota siela.

Kas galiausiai atsitiko Adomui, kai jis nusidėjo? Dievo jam skirta bausmė nebuvo amžinos kančios pragare. Kaip parašyta A. Rubšio katalikiškame Biblijos vertime, Dievas pasakė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Šie Dievo žodžiai neleidžia manyti, kad kokia nors Adomo dalis liko gyventi po mirties. Mirė Adomas — mirė siela Adomas.

Ar koks nors žmogus turi nemirtingą sielą? Pranašui Ezechieliui Dievas pasakė: „Siela, kuri nusidės, pati turės mirti“ (Ezechielio 18:4, Skv). Apaštalas Paulius rašė: „Todėl, kaip per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones,  nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Kadangi visi žmonės nusideda, logiška teigti, jog visos sielos miršta.

Ar mirusi siela ką nors suvokia ar jaučia? Dievo Žodyje pabrėžiama: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Apie tai, kas atsitinka žmogui mirus, Biblijoje skaitome: „Jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės [„mintys“, NW]“ (Psalmyno 146:4). Jeigu mirusieji „nebežino nieko“ ir jeigu ‘žūva visos jų mintys’, kaip jie galėtų jausti kokias nors kančias pragare?

Jėzus Kristus lygino mirtį su miegu — tokia būsena, kai neveikia sąmonė (Jono 11:11-14). * Tačiau, kai kurių tvirtinimu, Jėzus mokė, kad pragare karšta ir kad nusidėjėliai bus įmesti į liepsnojančią ugnį. Aptarkime, ką Jėzus iš tikrųjų sakė apie pragarą.

[Išnaša]

^ pstr. 8 Daugiau minčių šiuo klausimu rasite straipsnyje „Ko Jėzus mokė apie prikėlimo viltį“ 16 ir 17 puslapiuose.