Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. rugpjūtis

Ar vardas Jehova turi būti Naujajame Testamente?

Ar vardas Jehova turi būti Naujajame Testamente?

AR SVARBU, kad Dievo vardas būtų Biblijoje? Dievo požiūriu, taip. Jo vardas, užrašytas keturiomis hebrajiškomis raidėmis, arba tetragrama, Biblijos hebrajiškojo teksto, paprastai vadinamo Senuoju Testamentu, originale randamas beveik 7000 kartų. *

Biblistai pripažįsta, kad Senajame Testamente, arba Hebrajiškuosiuose raštuose, asmeninis Dievo vardas yra. Tačiau daugelis mano, jog originaliuose graikiškuose vadinamojo Naujojo Testamento rankraščiuose to vardo nebuvo.

O kaip tada, kai Naujajame Testamente cituojamos Senojo Testamento ištraukos su tetragrama? Dauguma vertėjų tokiais atvejais asmeninį Dievo vardą pakeičia žodžiu „Viešpats“. Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimo grupė laikėsi kitokios nuostatos: Graikiškuosiuose raštuose, arba Naujajame Testamente, Jehovos vardą paminėjo 237 kartus.

Su kokiais sunkumais susiduria vertėjai, kai tenka nuspręsti, ar vartoti Naujajame Testamente Dievo vardą? Dėl kokių priežasčių Dievo vardas šioje Šventojo Rašto dalyje turėtų būti? Kiek šio vardo vartojimas Biblijoje reikšmingas jums?

  Vertėjo problema

Šiandien turimi Naujojo Testamento rankraščiai nėra originalai. Patys pirmieji, parašyti Mato, Jono, Pauliaus bei kitų, nuolat naudojami greit susidėvėjo. Tad buvo daromi nuorašai. Dauguma iš tūkstančių iki šių dienų išlikusių Naujojo Testamento nuorašų padaryti praėjus mažiausiai dviem šimtams metų po originalų parašymo. Atrodo, būtent tada perrašinėtojai rankraščių kopijose tetragramą pradėjo keisti graikiškais žodžiais Kúrios ar Kýrios (Viešpats) arba darė nuorašus iš kopijų, kuriose vietoj tetragramos jau buvo pakaitas. *

Tai žinodamas vertėjas turi nustatyti, ar yra pagrįstų įrodymų, jog tetragrama pačiuose pirmuosiuose rankraščiuose iš tikrųjų buvo. Ar esama tai patvirtinančių faktų? Aptarkime keletą argumentų.

  • Cituodamas Senąjį Testamentą ar iš jo skaitydamas, Jėzus vartojo Dievo vardą (Pakartoto Įstatymo 6:13, 16; 8:3; Psalmyno 110:1; Izaijo 61:1, 2; Mato 4:4, 7, 10; 22:44; Luko 4:16-21). Jėzaus ir jo mokinių dienomis hebrajiškojo teksto, vadinamo Senuoju Testamentu, rankraščiuose tetragrama buvo ir išliko iki šiol. Tačiau daug šimtmečių biblistai manė, jog graikiškajame Senojo Testamento vertime, vadinamame Septuaginta, bei Naujojo Testamento rankraščiuose tetragramos nebuvo. Paskui XX amžiaus viduryje į mokslininkų rankas pateko netikėtas radinys — labai seni Septuagintos fragmentai, išlikę dar iš Jėzaus laikų. Juose hebrajiškomis raidėmis įrašytas asmeninis Dievo vardas.

  • Jėzus vartojo Dievo vardą ir skelbė jį kitiems (Jono 17:6, 11, 12, 26). Jėzus aiškiai pasakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu.“ Jis taip pat pabrėžė visus darbus darąs „savo Tėvo vardu“. Ir pats Jėzaus vardas  reiškia „Jehova yra išgelbėjimas“ (Jono 5:43; 10:25).

  • Graikiškuosiuose raštuose yra sutrumpinta Dievo vardo forma. Apreiškimo 19:1, 3, 4, 6 Dievo vardą randame žodyje Aleliuja. Šis žodis [hebrajiškai hallelujah] tiesiogiai reiškia „šlovinkite Jah“. Jah — Jehovos vardo santrumpa.

  • Ankstyvieji žydų rašytiniai šaltiniai liudija, jog krikščionybę priėmę žydai savo raštuose vartojo Dievo vardą. Žodinių įstatymų rinkinyje Tosefta, baigtame maždaug 300 m. e. m., apie krikščionių raštus, jeigu jie degtų per šabą, sakoma: „Evangelijų bei minim [turimi omenyje krikščionys žydai] knygų nereikia saugoti nuo gaisro. Joms leidžiama sudegti vietoje [...] sykiu su Dievo vardu, kuris jose įrašytas.“ Kaip teigia tas pats šaltinis, rabinas Josė Galilėjietis, gyvenęs antrojo m. e. amžiaus pradžioje, pasakė, jog kitomis savaitės dienomis „tas vietas, kuriose yra Dievo vardas, iš jų [krikščionių raštų] reikia išpjauti ir paslėpti, o likusią dalį sudeginti“. Tai akivaizdžiai rodo, jog antrajame šimtmetyje gyvenę žydai gerai žinojo, kad krikščionys savo raštuose vartojo Jehovos vardą.

Kaip vertėjai sprendė šią dilemą?

Ar Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimas yra vienintelis, kur Naujajame Testamente grąžintas Dievo vardas? Ne. Remdamiesi čia paminėtais įrodymais, daug Biblijos vertėjų nusprendė, jog versdami Naująjį Testamentą Dievo vardą turi sugrąžinti.

Pavyzdžiui, Dievo vardas randamas Naujojo Testamento vertimuose daugeliu Afrikos, Amerikos, Azijos bei Ramiojo vandenyno salų kalbų. (Žiūrėkite rėmelį 21 puslapyje.) Keletas tų vertimų pasirodė visai neseniai. Vienas iš jų — Biblija rotumiečių kalba, išėjusi 1999 metais. Joje Dievo vardas (Jihova) Naujajame Testamente minimas 51 kartą 48 eilutėse. Kitas vertimas — batakų-tobų, viena iš Indonezijos kalbų, išleistas 1989 metais. Jame Dievo vardas (Jahova) Naujajame Testamente paminėtas 110 kartų. Dievo vardą  taip pat randame prancūzų, vokiečių ir ispanų kalbų vertimuose. Štai Pablas Besonas, versdamas Naująjį Testamentą į ispanų kalbą XX amžiaus pradžioje, vardą Jehová pavartojo Judo 14, taip pat beveik 100 išnašų jį nurodė kaip galimą vertimo variantą.

Toliau pateikti pavyzdžiai angliškų vertimų, kuriuose Naujajame Testamente vartojamas Dievo vardas:

  • A Literal Translation of the New Testament... From the Text of the Vatican Manuscript (vertė Hermanas Heinfeteris, 1863).

  • The Emphatic Diaglott (vertė Bendžaminas Vilsonas, 1864).

  • The Epistles of Paul in Modern English (vertė Džordžas Barkeris Stivensas, 1898).

  • St. Paul’s Epistle to the Romans (vertė V. Rezerfordas, 1900).

  • The Christian’s Bible—New Testament (vertė Džordžas N. Lefevras, 1928).

  • The New Testament Letters (vertė Dž. Vandas, Londono vyskupas, 1946).

Mėgstamo Biblijos vertimo New Living Translation, išleisto 2004 metais, pratarmėje skyrelyje „Dievo vardų vertimas“ buvo toks komentaras: „Tetragramą (JHVH) mes nuosekliai vertėme žodžiu „VIEŠPATS“ jį rašydami didžiosiomis raidėmis, kaip įprasta angliškuose vertimuose, kad atskirtume nuo vardo adonai, kurį vertėme „Viešpats“.“ Toliau komentare, turint omenyje Naująjį Testamentą, sakoma: „Graikiškas žodis kurios visur verčiamas „Viešpats“ ir atskirais atvejais „VIEŠPATS“,  kur Naujajame Testamente tiksliai cituojami Senojo Testamento fragmentai“ (kursyvas mūsų). Taigi šios Biblijos vertėjai aiškiai pripažįsta, jog tetragramą (JHVH) Naujojo Testamento citatose perteikti būtina.

Biblijos žodyne The Anchor Bible Dictionary po antrašte „Tetragrama Naujajame Testamente“ komentuojama taip: „Esama įrodymų, jog tetragrama, Dievo vardas, Jahvė, buvo kai kuriose, o gal ir visose S[enojo] T[estamento] ištraukose, cituojamose N[aujajame] T[estamente], kai NT knygos buvo tik parašytos.“ Biblistas Džordžas Hovardas sako: „Kadangi graikiškosios Biblijos [Septuagintos], kuria naudojosi pirmųjų krikščionių bažnyčia, kopijose tetragrama tada dar buvo, logiška manyti, jog N[aujojo] T[estamento] rašytojai cituodami šventųjų raštų ištraukas tetragramą išsaugodavo.“

Dvi svarios priežastys

Akivaizdu, Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertėjai nebuvo pirmieji Naujajame Testamente vartoję Dievo vardą. Kaip teisėjas atidžiai nagrinėja bylą, kurioje nėra tiesioginių liudininkų, taip „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komitetas kruopščiai išnagrinėjo visus turimus įrodymus. Remdamiesi faktais, komiteto nariai nusprendė į Krikščionių graikiškuosius raštus įtraukti Jehovos vardą. Tam buvo dvi svarios priežastys.

1) Vertėjų įsitikinimu, kadangi Krikščionių graikiškieji raštai yra įkvėptas tęsinys šventųjų Hebrajiškųjų raštų, netikėtai dingęs iš graikiškojo teksto Jehovos vardas byloja apie nenuoseklumą.

Kodėl ši išvada protinga? Pirmojo m. e. amžiaus viduryje Jėzaus mokinys Jokūbas pasakė Jeruzalės vyresniesiems: „Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmiausia [„pirmą kartą“, Brb] teikėsi iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“ (Apaštalų darbų 15:14). Ar logiška manyti, kad Jokūbas būtų taip pasakęs, jeigu pirmajame amžiuje Dievo vardo niekas nebūtų žinojęs ir vartojęs?

2) Atradus Septuagintos kopijas, kuriose įrašytas Dievo vardas, o ne titulas Kýrios (Viešpats), vertėjams pasidarė aišku, kad Jėzaus dienomis ankstyvesnių Raštų kopijose graikų — ir, žinoma, hebrajų — kalba Dievo vardas buvo.

Dievą žeminanti tradicija pašalinti jo vardą iš graikiškųjų rankraščių, matyt, atsirado vėliau. Ar patikėtumėt, kad tokią tradiciją galėjo skatinti Jėzus ir jo apaštalai? (Mato 15:6-9)

Šauktis „Jehovos vardo“

Iš tiesų pati Biblija patikimai liudija, kad pirmieji krikščionys savo raštuose vartojo Jehovos vardą, ypač cituodami Senojo Testamento ištraukas, kuriose tas vardas minimas. Taigi nėra abejonių, Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertėjai turėjo svarių priežasčių Dievo vardą, Jehova, vartoti Krikščionių graikiškuosiuose raštuose.

Kuo visa ši informacija reikšminga jums? Cituodamas iš Hebrajiškųjų raštų apaštalas Paulius Romos krikščionims priminė: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Jehovos vardo, išsigelbės.“ Paskui paklausė: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?!“ (Romiečiams 10:13, NW; 10:14; Joelio 2:32, NW). Biblijos vertimai, kuriuose vartojamas Dievo vardas, padeda jums artintis prie Dievo (Jokūbo 4:8). Iš tikrųjų kokia garbė mums žinoti asmeninį Dievo vardą, Jehova, ir jo šauktis.

^ pstr. 2 Tetragrama vadinamos keturios raidės, JHVH, reiškiančios Dievo vardą hebrajų kalba. Šis keturraidis paprastai verčiamas Jehova arba Jahvė.

^ pstr. 7 Plačiau apie tai, kaip Dievo vardas buvo pakeistas, skaitykite Jehovos liudytojų išleistoje brošiūroje Dievo vardas, kuris išliks amžiams, p. 23—27.