Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. birželis

„Skaitysiu dar šiąnakt prie laužo“

„Skaitysiu dar šiąnakt prie laužo“

 Laiškas iš Australijos

„Skaitysiu dar šiąnakt prie laužo“

PAGALVOJĘS apie atokius Australijos regionus iškart įsivaizduoji išdegintas dykumas, alpinantį karštį ir bekraštes negyvenamas platybes. Tačiau žemyno gilumoje gyvena 180000 žmonių, apie 1 procentą šalies gyventojų.

Kai buvau dar mažas, mano tėvai, Jehovos liudytojai, važiuodami skelbti į tas nuošalias vietoves pasiimdavo ir mane. Tie beribiai toliai, atšiaurus jų grožis žadindavo vaizduotę. O užsigrūdinę, gero būdo tenykščiai netruko pelnyti mano simpatiją. Dabar, kai jau turiu savo šeimą, panorau, kad ir maniškiai — žmona, dešimtmetė mūsų dukra ir dvylikametis sūnus — patirtų, ką ir aš kadaise.

Rengiamės į kelią

Visų pirma susėdome paskaičiuoti išlaidų. Kaip toli galime sau leisti keliauti, kiek užtruktume? Prisidėti prie mūsų sugalvojo ir viena sutuoktinių pora bei du viengungiai broliai, visalaikiai tarnai, iš vietinės bendruomenės. Nusprendėme, kad važiuosime metų viduryje, kai moksleiviams atostogos. * Tada parašėme laišką Australijos Jehovos liudytojų filialui Sidnėjuje, kad rekomenduotų, kur skelbti. Broliai pasiūlė vykti į nuošalią vietovę netoli Gundivindžio miestelio, maždaug už 400 kilometrų į vakarus nuo Brisbano, kuriame gyvenome.

Sužinojome, kad Gundivindyje įsikūrusi nedidelė Jehovos liudytojų bendruomenė. Dar labiau apsidžiaugėm, nes susitikti su bendratikiais būtų ypatinga kelionės akimirka. Pranešėm jiems, kad atvykstame, ir kai broliai sureagavo entuziastingai, supratome, jog esam laukiami.

Kai nebedaug liko iki išvykimo, susitikome visi aptarti, kaip geriau to regiono žmonėms paskelbti gerąją naujieną. Nenorėjome parodyti nė menkiausios nepagarbos aborigenų, kuriuos tikėjomės sutikti, kultūrai ar papročiams. Kai kurios gentys, pavyzdžiui, teritoriją, kur gyvena, laiko savo nuosavybe. Įžengti į ją nekviestiems būtų labai nemandagu.

Krašto gilumoje

Pagaliau išaušo toji diena. Sušokome į du atsargų prikrautus sedanus ir patraukėme į  krašto gilumą. Dirbamos žemės laukus keitė žolingos lygumos, kur ne kur stūksantys pavieniai eukaliptai. Giedrame žiemos danguje skaisčiai švietė saulė. Po kelių valandų atsidūrėme Gundivindyje ir išsinuomoję namelius nakvojome kempinge.

Kita diena, sekmadienis, prašvito saulėta ir gaivi — tiesiog ideali skelbimui. Vasaromis temperatūra čia dažnai pakyla virš 40 laipsnių. Pirmiausia nuvykome skelbti už kokių 30 kilometrų į aborigenų gyvenvietę. Nukreipė mus pas vadę Dženi — pagyvenusią žilagalvę moteriškę. Atidžiai išklausiusi įžangą apie Bibliją, ji su džiaugsmu priėmė knygą Sek Didžiuoju Mokytoju. * O tada pakvietė mus liudyti kitiems genties nariams.

Vietiniai vaikai bėgo prieky mūsų pranešti, kad atvykome. Į kuriuos namus beužsukdavom, šeimininkai pagarbiai klausėsi žinios ir paėmė biblinės literatūros. Ji išsibaigė kaip niekad greitai. Be to, buvo ir pats laikas grįžti miestelin į sueigą. Išvykdami pažadėjome aplankyti tuos, kurių neradome.

Tą popietę Karalystės salė visa klegėjo — žmonės smagiai šnekučiavosi, mezgėsi naujos pažintys. Dvidešimt penki vietiniai liudytojai Karalystės žinią ištvermingai skelbė maždaug 11000 žmonių, išsibarsčiusių po 30000 kvadratinių kilometrų teritoriją. „Labai ačiū, kad atvykote mums padėti“, — pasakė vienas dėkingas brolis. Po džiugios sueigos visi drauge pasivaišinome. Prieš miegą dar pašėrėme kusulapes, sliūkinėjančias aplink kempingą.

„Šiąnakt prie laužo“

Per kitas dvi dienas lankėme atokius namus palei Kvynslando ir Naujojo Pietų Velso sieną. Prieš akis driekėsi sausi eukaliptų brūzgynai, vietomis pereinantys į plačias pievas, kuriose ganėsi avių ir galvijų bandos. Pakeliui matėme keletą kengūrų. Išgirdusios mus jos imdavo neramiai karpyti ausimis. Tolumoje po dulkėtus laukus išdidžiai vaikštinėjo įspūdingi emu.

Antradienio popietę prasilenkėme su didele galvijų banda, palengva judančia keliu. Šiomis vietomis samdyti varovai nuo seno gena galvijus, ypač sausros laikotarpiu. Netrukus pamatėme vieną varovą, raitą ant arklio. Sustabdęs mašiną, išlipau ir pasisveikinau. „Sveikas, drauguži“, — atsakė šis nebejaunas vyras su šunimi ir stabtelėjo pasišnekėti.

Kai persimetėm keliais žodžiais apie sausrą, perėjau prie Biblijos žinios. „Nieko nesu girdėjęs iš Biblijos nuo vaikystės!“ — su jauduliu tarė vyriškis. Dėl moralinio nuosmukio pasaulyje, jo manymu, kalti religiniai vadovai. Bet Bibliją jis didžiai gerbė. Pasibaigus maloniai diskusijai, pasiūliau jam knygą Ko iš tikrųjų moko Biblija?  * Paėmęs ją ir įsikišęs į marškinių kišenę pasakė: „Jei čia apie tai, ko moko Biblija, skaitysiu dar šiąnakt prie laužo.“

Link namų

Tą vakarą Karalystės salėje vietiniams broliams ir seserims papasakojom, ką patyrę. Jie pažadėjo aplankyti tuos, kurie susidomėjo. Pasibaigus sueigai buvo sunku atsisveikinti, nes prisirišome vieni prie kitų. Ir mes, ir jie jautėmės dvasiškai praturtėję (Romiečiams 1:12).

Kitą dieną jau judėjom link namų. Apmąstydami kelionę visi sutikome, kad Jehova dosniai palaimino mūsų pastangas. Kokia tai buvo atgaiva! Kai parvažiavome, paklausiau vaikų: „Kur norėtumėte vykti per kitas atostogas? Gal į kalnus?“ — „Ne, tėti, — atsakė jie. — Važiuokime ir vėl į krašto gilumą skelbti.“ Mano žmona įsiterpė: „Taip, tikrai. Juk tai buvo pačios geriausios atostogos!“

[Išnašos]

^ pstr. 6 Vasara Australijoje tęsiasi nuo gruodžio iki vasario, o žiema — nuo birželio iki rugpjūčio.

^ pstr. 11 Išleido Jehovos liudytojai.

^ pstr. 17 Išleido Jehovos liudytojai.