Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. balandis

Jis stebėjo ir laukė

Jis stebėjo ir laukė

 Sekime jų tikėjimu

Jis stebėjo ir laukė

ELIJAS troško pabūti vienas su savo dangiškuoju Tėvu. Bet minia žmonių ką tik matė, kaip šiam tikrajam pranašui pasimeldus ugnis krito iš dangaus, ir dabar daugelis norėjo pelnyti jo palankumą. Be to, prieš užlipdamas ant vėjo gairinamos Karmelio viršūnės, Elijas turėjo atlikti vieną nemalonią užduotį — pasikalbėti su karaliumi Ahabu.

Šie du vyrai buvo visiškos priešingybės. Ahabas — apsirengęs puošniais karališkais drabužiais, godus, silpnavalis atskalūnas. O Elijas vilkėjo paprastą apdarą — kailinį arba austą iš kupranugario ar ožkos vilnos, kokį dėvėdavo pranašai. Jis pasižymėjo drąsa, dorumu, tikėjimu. Tą dieną, kuri jau ėjo į pabaigą, daug kas atsiskleidė apie vieno ir kito nuostatą. *

Ahabui ir kitiems Baalo garbintojams tai buvo bloga diena. Pagoniškai religijai, kurią Ahabas su žmona karaliene Jezabele propagavo dešimties giminių Izraelio karalystėje, buvo suduotas stiprus smūgis — Baalas demaskuotas. Tas negyvas dievas nesugebėjo uždegti net paprastos ugnies, nors jo pranašai karštai maldavo, šoko ir raižėsi peiliais iki kraujo. Baalas neapsaugojo savo 450 pranašų nuo pelnytos mirties bausmės. Netikrasis dievas nepadarė dar kai ko. Daugiau nei trejus metus Baalo pranašai meldė šį dievą, kad baigtųsi kraštą varginanti sausra, bet jam tai buvo ne pagal jėgas. Netrukus Jehova pats siųs lietaus ir taip parodys savo pranašumą (1 Karalių 16:30—17:1; 18:1-40).

Tačiau kada Jehova tai padarys? Kaip Elijas elgsis iki to laiko? Ko galime pasimokyti iš šio Dievui ištikimo žmogaus? Visa tai sužinosime tyrinėdami 1 Karalių 18:41-46 užrašytą pasakojimą.

Maldingas

Priėjęs prie Ahabo Elijas tarė: „Pakilk, valgyk ir gerk, nes atūžia smarkus lietus“ (41 eilutė). Ar nedorasis karalius ko nors pasimokė iš tos dienos įvykių? Konkrečiai apie tai nepasakyta, bet nerandame nė užuominos, kad jis atgailavo ar kreipėsi į pranašą pagalbos melsti Jehovą atleidimo. Ne, Ahabas tiesiog „nuėjo pavalgyti ir atsigerti“ (42 eilutė). O kaip Elijas?

„Tuo tarpu Elijas, užkopęs į Karmelio viršūnę, atsisėdo ant žemės ir priglaudė veidą prie kelių.“ Kol Ahabas skubinosi prikimšti skrandį, Elijas ištaikė progą pasimelsti savo Tėvui. Atkreipkite dėmesį, kaip nusižeminęs jis tai darė — parpuolęs ant žemės, iki pat kelių nuleidęs galvą. Ką Elijas sakė maldoje? Mums nereikia spėlioti.  Biblijoje, Jokūbo 5:18, minima, jog jis meldė, kad baigtųsi sausra. Be abejo, būtent to Elijas maldavo ant Karmelio kalno viršūnės.

Anksčiau Jehova buvo pasakęs: „Aš atsiųsiu žemei lietaus“ (1 Karalių 18:1). Todėl Elijas prašė, kad jo Tėvo ištarta valia būtų įvykdyta. Praėjus maždaug tūkstančiui metų Jėzus mokė savo sekėjus melstis panašiai (Mato 6:9, 10).

Elijo pavyzdys mus daug ko pamoko apie maldą. Svarbiausia Elijui buvo, kad įvyktų jo Tėvo valia. Kai meldžiamės, prisiminkime: „Ko tik prašome pagal [Dievo] valią, jis mūsų išklauso“ (1 Jono 5:14). Norint melstis tinkamai, aišku, reikia žinoti, kokia yra Dievo valia, todėl verta stengtis kasdien studijuoti Bibliją. Pats Elijas irgi norėjo, kad sausra pagaliau baigtųsi, nes matė, kaip kenčia jo tautiečiai. Be to, jis tikriausiai išreiškė didžiulį dėkingumą už tądien Jehovos padarytą stebuklą. Mes taip pat maldoje turėtume prašyti už kitus ir širdingai dėkoti (2 Korintiečiams 1:11; Filipiečiams 4:6).

Pasitikintis Dievu ir budrus

Elijas neabejojo, kad Jehova atsiųs lietų, tačiau nežinojo kada. Ką tad pranašas darė, iki tai įvyks? Apie tai 43 eilutėje skaitome: „Savo tarnui jis paliepė: ‘Palypėk ir pasižvalgyk Jūros link.’ Palypėjęs tarnas pasižvalgė ir pranešė: ‘Nieko nėra!’ Septynis kartus Elijas liepė: ‘Vėl nueik!’“ Čia Elijas mums parodė pavyzdį tuo, kad pasitikėjo Jehova ir buvo budrus.

Pranašui labai rūpėjo, ar nėra bent menkiausio ženklo, kad Jehova tuoj atsiųs lietų, todėl nurodė tarnui palipti aukščiau apsidairyti. Šis grįžęs pranešė nelinksmą žinią: „Nieko nėra!“ Tikriausiai dangus buvo visiškai giedras. Bet ar pastebėjai vieną keistą dalyką? Juk Elijas ką tik karaliui Ahabui sakė: „Atūžia smarkus lietus.“ Kaip galėjo taip kalbėti, kai dar nesimatė nė menkiausio debesies?

Elijas žinojo Jehovos pažadą. Šiam Dievo pranašui ir atstovui nekilo jokių abejonių, kad Dievas ištesės savo žodį. Buvo visiškai tuo įsitikinęs, tarsi jau girdėtų artėjant liūtį. Galbūt mums tai primena, kas Biblijoje pasakyta apie Mozę: „Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.“ Ar Dievas toks realus ir tau? Turime tvirtą pagrindą tikėti juo ir visais jo pažadais (Hebrajams 11:1, 27).

O dabar atkreipkime dėmesį į Elijo budrumą. Tarną apsižvalgyti jis siuntė ne vieną ir ne du kartus, o septynis! Šiam tai buvo varginanti užduotis, bet Elijas nesiliovė  laukęs ženklo. Septintą kartą parėjęs tarnas pranešė: „Žiūrėk, mažas debesėlis, ne didesnis už žmogaus plaštaką, kyla nuo Jūros“ (44 eilutė). Įsivaizduok, kaip tarnas ištiesia ranką ir parodo, koks mažytis debesiukas atsirado virš Didžiosios jūros. * Jis galbūt nemanė, kad tai svarbus ženklas, tačiau Elijui tai kai ką reiškė. Tarnui jis tuojau liepė: „Eik ir sakyk Ahabui: ‘Kinkyk vežimą ir leiskis žemyn, kad lietus tavęs neužkluptų.’“

Koks puikus pavyzdys mums! Mes irgi gyvename tokiu metu, kai Dievas netrukus imsis veiksmų, kad įvykdytų savo tikslą, apie kurį yra pranešęs. Elijas laukė, kada baigsis sausra; Dievo tarnai šiandien laukia šios sugedusios santvarkos galo (1 Jono 2:17). O kol Jehova Dievas pradės veikti, turime būti budrūs kaip Elijas. Paties Dievo Sūnus, Jėzus, savo sekėjams patarė: „Budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mato 24:42). Tačiau ar Jėzus norėjo pasakyti, kad jo sekėjai visiškai nenutuoks, kada ateis ta pabaiga? Ne, kadangi jis išsamiai aiškino, kas dėsis pasaulyje prieš pat pabaigą. Kiekvienas galime sužinoti, koks sudėtinis ženklas  liudys „šią santvarką baigiantis“ (Mato 24:3-7; NW). *

Bet kuri to sudėtinio ženklo dalis yra tvirtas, įtikinamas įrodymas. Ar juos žinodami būsime paskatinti skubiai reaguoti? Elijui pakako vieno debesėlio horizonte, kad įsitikintų, jog Jehova tuojau veiks. Ar ištikimasis pranašas buvo apviltas?

Jehova teikia palengvėjimą ir laimina

Toliau pasakojama: „Už valandėlės dangus apsiniaukė juodais debesimis, papūtė vėjas, ir pradėjo smarkiai lyti. Įlipęs į vežimą, Ahabas nuvažiavo Jezreelio link“ (45 eilutė). Įvykiai ėmė rutuliotis labai greitai. Vos Elijo tarnas spėjo perduoti žinią Ahabui, iš to mažo debesėlio radosi daugybė debesų, kad net aptemo dangus. Pakilo stiprus vėjas. Pagaliau, po trejų su puse metų, Izraelio žemėje ėmė lyti. * Išdžiūvusi dirva gėrė kiekvieną lašą. Lietus smarkėjo ir virto liūtimi. Patvinusi Kišono upė nuplovė nužudytų Baalo pranašų kraują. Paklydusiems izraelitams irgi buvo suteikta galimybė nuplauti bjaurią Baalo garbinimo dėmę, suteršusią jų šalį.

Aišku, Elijas to tikėjosi. Ar Ahabas atgailaus ir nuspręs atmesti Baalo garbinimą? Tos dienos įvykiai įtikinamai parodė, jog verta tai padaryti. Nežinia, kokios mintys tuo metu sukosi Ahabo galvoje. Pasakyta tik tiek, kad karalius „nuvažiavo Jezreelio link“. Ar jis ko nors pasimokė? Ar pasiryžo keistis? Tai, kas vyko vėliau, leidžia manyti, kad ne. Tačiau ta diena Ahabui dar nesibaigė. Elijui taip pat.

Kur nuvažiavo Ahabas, ten pasuko ir Jehovos pranašas. Priešaky jo laukė ilga kelionė tamsoje, prilytais keliais. Bet atsitiko kai kas nepaprasta.

„Viešpaties ranka buvo virš Elijo. Prisijuosęs drabužius prie juosmens, jis bėgo pirma Ahabo iki pat Jezreelio“ (46 eilutė). Aišku, Jehovos „ranka“ veikė stebuklingai. Juk Jezreelis buvo maždaug už trisdešimties kilometrų, o Elijas — nebe jaunuolis. * Įsivaizduok: pranašas pasikelia savo ilgo drabužio apačias iki strėnų, užkiša jas už diržo, kad kojos galėtų laisvai judėti, ir pasileidžia bėgti lietaus permerktu keliu — bėga taip greitai, jog paveja ir pralenkia karališkąjį vežimą!

Kokia palaima tikriausiai apėmė Eliją! Kaip nuostabu buvo turėti šitiek jėgų, energijos, ištvermės — galbūt net daugiau negu jaunystėje. Tai mums primena pranašystes, kurios garantuoja, kad būsimame žemės rojuje visi Dievui ištikimi žmonės bus visiškai sveiki ir kupini jėgų (Izaijo 35:6; Luko 23:43). Bėgdamas tuo šlapiu keliu Elijas gerai žinojo, kad jo Tėvas, vienintelis tikrasis Dievas, Jehova, jam palankus.

Jehova trokšta laiminti žmones. Siekti jo palankumo verta visomis pastangomis. Būkime budrūs kaip Elijas, atidžiai stebėkime aiškius įrodymus, kad Jehova netrukus imsis veiksmų šiais pavojingais laikais. Sekdami Elijo pavyzdžiu, galime visiškai pasitikėti Jehovos, „tiesos Dievo“ pažadais (Psalmyno 31:5).

[Išnašos]

^ pstr. 4 Daugiau apie tai skaitykite Sargybos bokšto 2008 m. sausio 1 d. numerio straipsnyje „Jis gynė tyrą garbinimą“.

^ pstr. 16 Didžioji jūra dabar vadinama Viduržemio jūra.

^ pstr. 17 Daugiau įrodymų, kad Jėzaus žodžiai pildosi šiomis dienomis, rasite Jehovos liudytojų išleistos knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 9 skyriuje.

^ pstr. 20 Kai kam kyla abejonių, ar Biblija neprieštarauja pati sau nurodydama sausros trukmę. Žiūrėkite rėmelį 19 puslapyje.

^ pstr. 23 Netrukus po to Elijas gavo Jehovos nurodymą ruošti mokiniu Eliziejų. Šis tapo žinomas kaip „tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų“ (2 Karalių 3:11). Eliziejus patarnavo Elijui kaip vyresniam žmogui.

[Rėmelis/iliustracija 19 puslapyje]

Kiek laiko tęsėsi sausra Elijo dienomis?

Jehovos pranašas Elijas karaliui Ahabui pasakė, kad ilgai besitęsianti sausra greitai pasibaigs. Tą žinią jis pranešė „trečiaisiais metais“ (1 Karalių 18:1, Brb). Netrukus Jehova siuntė lietų. Kai kas galbūt mano, kad sausra baigėsi einant tretiems metams, kitaip sakant, tęsėsi nepilnus trejus metus. Tačiau Jėzus ir Jokūbas sakė, kad sausra truko „trejus metus ir šešis mėnesius“ (Luko 4:25; Jokūbo 5:17). Ar Biblija prieštarauja pati sau?

Visiškai ne. Įdomu, kad sausasis sezonas senovės Izraelyje būdavo gana ilgas, iki šešių mėnesių. Suprantama, paskelbti Ahabui apie sausrą Elijas atėjo tada, kai akivaizdžiai matėsi, jog sausasis sezonas ilgesnis ir sunkesnis nei paprastai. Galima sakyti, sausra jau buvo prasidėjusi prieš pusmetį. Taigi, kai „trečiaisiais metais“ nuo pranešimo apie sausros pradžią Elijas paskelbė apie jos pabaigą, sausra buvo besitęsianti beveik trejus su puse metų. O žmonėms susirinkus ant Karmelio kalno tą įsimintiną dieną, jau buvo praėję „treji metai ir šeši mėnesiai“.

Trumpam nusikelkime į tą laiką, kai Elijas apsilankė pas Ahabą su žinia apie prasidėjusią sausrą. Žmonės tikėjo, kad Baalas yra „jojantis ant debesų“, dievas, kuris pasibaigus sausajam sezonui atsiųs lietaus. Kai to neįvyko, galbūt jie svarstė: kur Baalas? kada duos lietaus? Ir štai Elijas praneša: nebus nei rasos, nei lietaus, kol jis pats neįsakys. Kaip turėjo nusivilti tie Baalo garbintojai! (1 Karalių 17:1)

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 18 puslapyje]

Elijo maldos rodė jo didelį troškimą, kad įvyktų Dievo valia