Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas  |  2008 m. balandis

Ar mūsų žemė bus sunaikinta?

Ar mūsų žemė bus sunaikinta?

 Ar mūsų žemė bus sunaikinta?

GAL esat kada pagalvojęs apie mūsų žemės ateitį. Matydami, kas daroma su šia žavinga planeta, daugelis mano, jog žemė gali išnykti.

Iš tiesų žemė šiandien niokojama: beatodairiškai eikvojami jos vertingi resursai — vanduo, miškai, teršiama atmosfera. Be to, kai kurių mokslininkų nuomone, žemę su visa gyvybe joje gali sunaikinti didelis meteoritas, žvaigždės sprogimas arba ištikti katastrofa išsekus vandenilio kurui saulėje.

Jų teigimu, žemėje palaipsniui — galbūt per daugybę milijardų metų — sąlygos taip pasikeis, kad ji nebebus tinkama žmonėms gyventi. Encyclopædia Britannica tai vadina „negrįžtamu krypimu į netvarką“.

Laimei, kaip patikina Biblija, Jehova Dievas neleis, kad žemė būtų sunaikinta ar liktų negyvenama. Jis, visa ko Kūrėjas ir „didžios galybės“ Šaltinis, pajėgus išlaikyti visatą stabilią neribotą laiką (Izaijo 40:26). Todėl galite nė kiek neabejoti: ‘[Dievas] įkūrė žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.’ „Šlovinkite jį, saule ir mėnuli, šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės! [. . .] Nes jis tarė, ir visa buvo sukurta. Į savo vietas jis viską padėjo amžių amžiams“ (Psalmyno 104:5; 148:3-6).

Ką Dievas numatęs žemei

Dievas niekada nenorėjo, kad žemė būtų niokojama ir teršiama, kaip yra šiandien. Jis sukūrė pirmuosius žmones, vyrą ir moterį, ir apgyvendino juos puikiame rojuje. Tas nuostabus sodas nebūtų likęs toks savaime: Dievas liepė jį ‘įdirbti  ir prižiūrėti’ (Pradžios 2:8, 9; 2:15, Brb). Kokį malonų ir prasmingą darbą tada, kai dar buvo tobuli, mūsų pirmieji tėvai gavo iš Dievo!

Tačiau pirmieji žmonės turėjo rūpintis ne vien tuo puikiu sodu. Dievas buvo numatęs kai ką daugiau. Jis norėjo, kad rojumi taptų visa žemė. Todėl Adomui ir Ievai paliepė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“ (Pradžios 1:28).

Deja, šiam Dievo tikslui pasipriešino vienas išdidus angelas, kuris tapo Šėtonu. Jis godžiai troško būti Adomo ir Ievos garbinamas. Dėl to prakalbęs per gyvatę sukurstė juodu atmesti Dievo valdžią (Pradžios 3:1-6; Apreiškimo 12:9). Toks pirmosios poros nedėkingumas turėjo labai įskaudinti Kūrėją! Tačiau Jehovos Dievo tikslas nepasikeitė. Jis sako: „Žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“ (Izaijo 55:11).

Dėl svarių priežasčių Jehova leido Šėtono maištui tęstis iki šių dienų. Per tą laiką žmonija išbandė įvairias valdymo formas. Akivaizdu, kad nepriklausomybės nuo Dievo kelias, kuriuo sukurstė eiti Šėtonas, veda į niekur * (Jeremijo 10:23, Brb).

Vis dėlto slenkant tūkstantmečiams Dievas laimino teisius žmones. Jis taip pat išsaugojo Bibliją, kurioje aprašytos klusnumo Dievui ir maišto prieš jį pasekmės. Maža to, Jehova nuostabiai pasirūpino mūsų ateitimi. Iš meilės jis siuntė žmonijai Gelbėtoją, savo brangų Sūnų Jėzų Kristų, kuris parodė, koks gyvenimo kelias geriausias, ir už mus atidavė gyvybę (Jono 3:16). Per Jėzaus mirtį — nors jis nebuvo jos nusipelnęs — Dievas padėjo teisinį pagrindą grąžinti tai, ką Adomas ir Ieva prarado: galimybę amžinai gyventi rojuje. * Tuo tikslu Jehova Dievas danguje įkūrė Karalystę, kuri valdytų visą žmoniją, ir jos Karaliumi paskyrė savo Sūnų, prikeltąjį Jėzų Kristų. Toks puikus sutvarkymas laiduoja, kad Dievas įgyvendins žemėje visa, ką buvo numatęs (Mato 6:9, 10).

Taigi galite visiškai pasitikėti šiais nuostabiais Biblijos pažadais: „Nedorėliai bus pakirsti, o tie, kurie laukia Viešpaties, paveldės žemę. Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai.“ „‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.’ O Sėdintysis soste tarė: ‘Štai aš visa darau nauja!’“ (Psalmyno 37:9, 29; Apreiškimo 21:3-5).

Biblija neprieštarauja pati sau

Kai kuriems gali kilti klausimas: kaip suderinti šias Biblijos eilutes su kitomis, kuriose, regis, kalbama apie žemės sunaikinimą? Apžvelkime kelis pavyzdžius. Jie padės suprasti, jog Biblija neprieštarauja pati sau.

 Daug metų iki to, kol mokslininkai pripažino fizinio pasaulio „negrįžtamą krypimą į netvarką“, psalmininkas rašė: „Tu [Dieve] sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas. Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs“ (Psalmyno 102:25-27, Brb).

Šios mintys neprieštarauja tam, ką Dievas buvo nuo amžių numatęs padaryti žemėje. Čia psalmininkas atkreipia dėmesį į Dievo amžinumą ir jo sukurtų materialių dalykų nepatvarumą. Be nuolatinės visa atnaujinančios Dievo jėgos visata — kartu ir Saulės sistema, teikianti žemei šviesą, energiją bei palaikanti jos stabilumą — per laiką išsiderintų ir galiausiai suirtų. Vadinasi, palikta sau mūsų žemė ‘susidėvėtų’, tai yra visiškai išnyktų.

Biblijoje esama daugiau eilučių, kurios iš pirmo žvilgsnio irgi tarsi paneigia Dievo tikslą atkurti žemėje rojų. Pavyzdžiui, joje rašoma, kad dangus ir žemė „išnyko“ (Apreiškimo 21:1). Žinoma, šie žodžiai neprieštarauja Jėzaus pažadui: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5:5). Kaip tad paaiškinti Biblijos mintį, kad dangus ir žemė „išnyko“?

Biblijoje žodis „žemė“ dažnai vartojamas perkeltine prasme ir reiškia žmonių visuomenę. Štai parašyta: „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius“ (Pradžios 11:1). Vadinasi, „žemė“ čia — žemėje gyvenantys žmonės. Kitas pavyzdys Psalmyno 96:1: „Giedoki Viešpačiui, visa žeme!“ Šioje ir daugelyje kitų Biblijos ištraukų žodis „žemė“ nurodo žmones (Psalmyno 96:13, Brb).

Biblijoje žemės valdovai kartais prilyginami dangums ar dangaus kūnams. Štai despotiški Babilono karaliai apibūdinti kaip dangaus šviesuliai, nes išsikėlė virš aplinkinių kraštų karalių (Izaijo 14:12-14). Kaip išpranašauta, simboliniai Babilono „dangūs“, arba valdančioji klasė, ir „žemė“, tos valdžios rėmėjai, žlugo 539 m. p. m. e. (Izaijo 51:6). Tada atgailaujantys žydai grįžo į Jeruzalę, kur „nauji dangūs“ — nauja vadovybė valdė „naują žemę“ — teisių žmonių visuomenę (Izaijo 65:17, Jr).

Biblijos žodžiai, jog dangus ir žemė praeis, matyt, reiškia dabartinių korumpuotų pasaulio valdžių ir jų bedieviškų rėmėjų galą (2 Petro 3:7). Tai atvers kelią naujai Dievo dangiškajai valdžiai dosniai laiminti naują teisingą žmonių visuomenę, nes „pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3:13).

Taigi galite neabejoti, jog mūsų planeta, kaip Dievas pažadėjo, stovės amžinai. Biblija taip pat paaiškina, ko reikia norint sulaukti to nuostabaus laiko, kai žemėje bus atkuriamas rojus. Jėzus pasakė: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3). Kodėl gi nepasigilinus į tai, ko Biblija moko apie žemės ir žmonijos ateitį? Jehovos liudytojai jūsų vietovėje mielai jums padėtų.

[Išnašos]

^ pstr. 10 Plačiau, kodėl Dievas leidžia, kad kentėtume, rašoma Jehovos liudytojų išleistoje knygoje Ko iš tikrųjų moko Biblija?, p. 106—114.

^ pstr. 11 Daugiau apie Jėzaus pasiaukojamą mirtį rasite Jehovos liudytojų išleistoje knygoje Ko iš tikrųjų moko Biblija?, p. 47—56.

[Anotacija 12 puslapyje]

Biblijoje sakoma, jog mūsų planeta stovės amžinai

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 10 puslapyje]

Žemės rutulys fone: NASA/The Visible Earth (http://visibleearth.nasa.gov/); baltasis lokys: © Bryan and Cherry Alexander Photography