Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. gruodis

 GYVENIMO ISTORIJA

Džiaugiuosi taika su Dievu ir su mama

Džiaugiuosi taika su Dievu ir su mama

„SAKYK, kodėl tu nenori garbinti savo protėvių? – paklausė mama. – Argi nesupranti, kad tik jų dėka gyveni? Nejau neparodysi jiems jokio dėkingumo? Kaip gali paminti papročius, perduodamus iš kartos į kartą? Nepagerbti protėvių yra tas pats kas tvirtinti, kad mūsų tikėjimas – kvailystė.“ Tada ji nebeišlaikė ir pravirko.

Prieš keletą mėnesių Jehovos liudytojai buvo pasiūlę jai Biblijos studijas. Ji pati studijuoti nepanoro, bet iš mandagumo sutiko, kad studijas jie vestų man. Ir štai dabar ji ant manęs pyko. Mama paprastai taip nesielgdavo, nes aš visada jos klausydavau. Tačiau šįkart paklusti jai buvo sunku, mat pirmiausia norėjau paklusti Jehovai. Jei ne jo pagalba, vargu ar būtų tai pavykę.

KAIP TAPAU KRIKŠČIONE

Kaip ir dauguma japonų, mes buvome budistai. Tačiau praėjus vos dviem mėnesiams nuo studijų su Jehovos liudytojais pradžios, įsitikinau, kad Biblijoje yra tiesa. Supratusi, jog turiu dangiškąjį Tėvą, troškau jį geriau pažinti. Abi su mama mielai aptardavome visa, ką naujo sužinodavau. Sekmadieniais pradėjau lankyti sueigas Karalystės salėje. Kai Biblijos žinių pasisėmiau dar daugiau, pasakiau mamai, kad budistų apeigose nebedalyvausiu. Nuo to momento jos požiūris pasikeitė. „Šeimoje turėti žmogų, kuris nemyli protėvių, yra tikra gėda“, – sakė ji. Mama liepė nutraukti Biblijos studijas ir sueigų lankymą. Man niekada net į galvą neatėjo, kad mama galėtų šitaip pasakyti. Atrodė, lyg ji būtų virtusi kitu žmogumi.

Tėtis irgi palaikė mamos pusę. Iš Laiško efeziečiams 6-o skyriaus žinojau Jehovos priesaką, kad vaikai turi klausyti tėvų. Iš pradžių maniau taip: jei tėvams paklusiu, jie įsiklausys ir į mano žodžius, tada šeimoje vėl įsivyraus taika. Be to, turėjau ruoštis egzaminams mokykloje. Todėl sutikau tris mėnesius laikytis tėvų reikalavimo. Vis dėlto pažadėjau Jehovai, kad tam laikui pasibaigus vėl eisiu į sueigas.

Toks sprendimas buvo blogas dėl dviejų priežasčių. Pirma, nors tikėjausi, kad mano jausmai tiesai per tris mėnesius nepasikeis, netrukus pradėjau dvasiškai alkti ir tolti nuo Jehovos. Antra, užuot man nusileidę,  tėtis ir mama ėmė dar labiau versti mane palikti teisingąjį tikėjimą.

PAGALBA IR PUOLIMAS

Karalystės salėje susipažinau su daugeliu liudytojų, kurie patyrė šeimos priešiškumą. Visi patikino, kad Jehova mane sustiprins (Mt 10:34–37). Jie padėjo man suvokti, kad tik jei ištikimai laikysiuosi tiesos, galėsiu padėti savo šeimai būti išgelbėtai. Norėdama išmokti kliautis Jehova, ėmiau karštai melstis.

Šeima visaip stengėsi mane paveikti. Mama tiek maldavimais, tiek įvairiais samprotavimais spaudė atsisakyti savo kelio. Paprastai aš tylėdavau, nes kai prabildavau, abi dėstydamos savo argumentus nesuturėdavome emocijų. Dabar suprantu, kad jei būčiau pagarbiau žiūrėjusi į mamos jausmus ir įsitikinimus, atmosfera namuose būtų buvusi ramesnė. Tėvai užkrovė man daugiau kasdienės ruošos, kad tik niekur neišeičiau. Kai kada jie užsirakindavo ir neįleisdavo manęs į namus arba nepalikdavo nieko valgyti.

Mama prašydavo ir kitų mane perkalbėti. Kreipėsi į mano mokytoją, bet jis nepalaikė nė vienos pusės. Ji nusivedė mane į darbovietę pas savo viršininką, kad šis man įteigtų, jog visos religijos yra bevertės. Namie skambindavo giminaičiams ir verkdama maldaudavo pagalbos. Visa tai mane labai slėgė. Bet salėje vyresnieji paskatino mąstyti apie štai ką: kai mama pasakoja kitiems, kas vyksta šeimoje, ji faktiškai jiems liudija.

 Tėvai ketino leisti mane į mokslus universitete manydami, kad taip padės užsitikrinti pačią sėkmingiausią gyvenimo pradžią, rasti gerą darbą. Apie tai šnekėdamiesi, visi užsiplieksdavome, todėl nutariau verčiau parašyti tėvams kelis laiškus ir juose išdėstyti savo siekius. Tėtis labai įširdo ir pagrasino: „Jei manai, kad sugebėsi rasti kokį darbą, susiieškok jį rytoj pat, antraip eisi iš namų.“ Išsakiau viską maldoje Jehovai. Kitą dieną tarnyboje dvi sesės, tarpusavyje nieko apie tai nekalbėjusios, pasiūlė man mokyti jų vaikus. Tėtis dėl to supyko ir nustojo su manimi kalbėti, išvis nebekreipė į mane dėmesio. Mama pasakė, kad geriau jau būčiau kokia nusikaltėlė nei Jehovos liudytoja.

Jehova padėjo man pataisyti mąstymą ir suvokti, ką daryti toliau.

Kartais net suabejodavau, ar tikrai Jehova nori, kad taip atkakliai nepasiduočiau tėvų valiai. Daug meldžiausi ir vis apmąstydavau, kas Biblijoje sakoma apie Dievo meilę. Tada situaciją ėmiau vertinti objektyviau ir supratau, kad tėvų priešiškumas iš dalies kyla dėl jų didelio rūpinimosi manimi. Jehova padėjo man pataisyti mąstymą ir suvokti, ką daryti toliau. Atgaivą taip pat teikė tarnyba – kuo daugiau skirdavau jai laiko, tuo malonesnė ji man darėsi. Nutariau tapti pioniere.

TARNAUJU PIONIERE

Kai kurios sesės, sužinojusios, jog noriu būti pioniere, patarė luktelėti, kol tėvai aprims. Meldžiau išminties, ieškojau atsakymo mūsų leidiniuose, analizavau savo motyvus, tariausi su patyrusiais broliais ir sesėmis. Įsitikinau, kad toks mano siekis kyla iš troškimo džiuginti Jehovą. Ir jei šią tarnystę atidėliočiau, nebūčiau nėmaž garantuota, kad tėvų požiūris pasikeis.

Pioniere tapau paskutiniais vidurinės mokyklos metais. Po kurio laiko nusistačiau tikslą tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų. Bet mama ir tėtis nenorėjo, kad išvykčiau. Likau namie, kol suėjo dvidešimt. Tada, kad mamai nereikėtų pernelyg dėl manęs nerimauti, Jehovos liudytojų filialo Japonijoje paprašiau paskirti mane į pietinę šalies dalį, mat tenai turėjome giminaičių.

Darbuodamasi toje vietovėje patyriau daug džiaugsmo, kai keletas mano studijuotojų pasikrikštijo. Planavau praplėsti savo tarnystę, tad pradėjau mokytis anglų kalbos. Mano bendruomenėje buvo du specialieji pionieriai. Mačiau, kokie jie uolūs, kaip padeda kitiems. Pati panorau tapti specialiąja pioniere. Per tą laiką dukart sunkiai pasiligojo mama ir aš abu sykius grįžau jos prižiūrėti. Tai mamą nustebino ir jos širdis truputį suminkštėjo.

JEHOVA MANE LAIMINA

Praėjus septyneriems metams gavau laišką nuo Atsušio, vieno iš tų specialiųjų pionierių. Jis sakė galvojąs apie santuoką ir klausė, kokia mano situacija ir kokie mano jausmai jam. Nei aš kada buvau jį įsižiūrėjusi, nei, rodos, jis mane. Bet po mėnesio jam parašiau, kad norėčiau geriau susipažinti. Pamatėme turį daug bendra, abu buvome nusiteikę tęsti visalaikę tarnybą ir mielai imtis bet kokios užduoties. Po kurio laiko mudu susituokėme. Kokia laiminga jaučiausi, kad į vestuves atvyko mama su tėčiu ir dar keletas giminaičių!

Nepalas

Mudviem tarnaujant reguliariaisiais pionieriais, Atsušį paskyrė rajono prižiūrėtojo  pavaduotoju. Netrukus vėl turėjome progą džiaugtis – buvome paskirti specialiaisiais pionieriais, o tada Atsušis gavo nuolatinio rajono prižiūrėtojo pareigas. Vos tik spėjome pirmąsyk aplankyti visas savo rajono bendruomenes, sulaukėme skambučio iš filialo. Broliai klausė: „Ar sutiktumėte imtis rajono priežiūros darbo Nepale?“

Tarnaudama skirtingose šalyse daug sužinojau apie Jehovą

Neapleido mintis, kaip reaguos mano tėvai sužinoję, kad ruošiamės taip toli. Paskambinau jiems. Atsiliepė tėtis. „Jūs keliaujat į gražią vietą“, – pasakė jis. Pasirodo, prieš savaitę vienas draugas davė jam knygą apie Nepalą ir ją skaitydamas tėtis net panoro ten apsilankyti.

Džiugiai eidami tarnystę tarp draugiškų Nepalo žmonių, sulaukėme dar vienos naujienos – mūsų rajonui priskirtas ir Bangladešas. Nors ši šalis palyginti netoli nuo Nepalo, ji visiškai kitokia. Evangelizacijos darbo aplinkybės tenai labai įvairavo. Praėjus penkeriems metams mus paskyrė atgal į Japoniją. Čionai iki šiol tęsiame keliaujamąjį darbą.

Kiek daug sužinojau apie Jehovą tarnaudama skirtingose šalyse! Bangladešo, Nepalo, Japonijos kultūra bei papročiai yra labai saviti. Unikalus yra ir kiekvienas žmogus atskirai. Ir visi jie Dievui priimtini. Mačiau, kaip Jehova žmonėms padeda, juos laimina, rūpinasi kiekvienu asmeniškai.

Jehova manimi irgi labai pasirūpino: leido jį pažinti ir jam tarnauti, davė puikų sutuoktinį. Dievo vadovaujama galėjau teisingai apsispręsti ir dabar džiaugiuosi gerais santykiais su juo ir su tėvais. Jehova padėjo mums su mama vėl tapti geromis draugėmis. Dėkingumo kupina širdimi džiaugiuosi taika su Dievu ir su mama.

Rajono priežiūros darbe patiriame daug džiaugsmo