Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. spalis

Man gera būti arti Dievo

Man gera būti arti Dievo

KAI buvau devynerių, nustojau augti. Dabar man 43-eji ir esu tiktai metro ūgio. Gimiau Dramblio Kaulo Krante. Kai mano tėvai suprato, kas su manimi vyksta, paskatino atsidėti darbui, kad nereikėtų nuolat galvoti apie savo bėdą. Priešais mūsų namus įsirengiau vaisių prekystalį. Viską tvarkingai išdėliodavau ir tai patraukdavo daugelio pirkėjų akį.

Tačiau darbas problemos neišsprendė. Dėl mažo ūgio susidurdavau su nepatogumais net paprasčiausiose situacijose, pavyzdžiui, parduotuvėje nepasiekdavau prekių. Atrodė, viskas padaryta dvigubai aukštesniems žmonėms. Nuolat jaučiausi nelaiminga. Bet savijauta pasikeitė, kai buvau keturiolikos. Kas gi įvyko?

Kartą pirkti vaisių atėjo dvi Jehovos liudytojos ir pradėjo su manimi Biblijos studijas. Gana greitai supratau, kad pažinti Jehovą ir sužinoti, ką jis yra numatęs padaryti, yra svarbiau nei apgailestauti dėl savo fizinės būklės. Tos žinios man labai padėjo. 73-ios psalmės 28-a eilutė tapo mano mėgstamiausia Biblijos eilute. Pačioje pradžioje ten sakoma: „Man gera būti arti Dievo.“

Paskui su šeima netikėtai persikėlėme į Burkina Fasą. Gyvenimas visiškai pasikeitė. Anksčiau Dramblio Kaulo Krante visi buvo pripratę matyti mane stovinčią prie vaisių prekystalio. Bet naujoje vietoje visiems buvau svetimas žmogus, daugelis stebėdamiesi į mane spoksojo. Todėl ištisomis savaitėmis nedrįsdavau nė nosies iškišti į lauką. Paskui prisiminiau, kaip gerai jaučiausi tuomet, kai buvau arti Jehovos. Pasiunčiau laišką į Jehovos liudytojų filialą. Netrukus pas mane su savo motoroleriu atburzgė misionierė, vardu Nani. Ji kaip niekas kitas tiko man į pagalbą.

Smėlėti keliai pas mus visada slidūs, o per lietaus sezoną tampa purvyne. Važiuodama pas mane į studijas, Nani daugybę kartų nuvirsdavo nuo motorolerio. Bet tokios kelionės jos neatgrasė. Sykį ji pasiūlė nusivežti mane į sueigą. Supratau, kad turėsiu palikti savo namus, eiti į viešumą ir kęsti visų žvilgsnius. Be to, jei įsitaisyčiau ant galinės sėdynės, dėl papildomo svorio motorolerį būtų dar sunkiau suvaldyti. Vis dėlto  sutikau, nes turėjau omenyje, kas sakoma antroje mano mėgstamos eilutės dalyje: „Prisiglaudžiau pas Viešpatį Dievą.“

Nors kartais abi su Nani krisdavome tiesiai į purvą, vykti į Karalystės salę buvo verta. Čionai, skirtingai nei gatvėje į mane stebeilijantys žmonės, visi su meile šypsodavosi. Po devynių mėnesių pasikrikštijau.

Mano mėgstama Biblijos eilutė užsibaigia žodžiais: „[...] kad apsakyčiau visus jo darbus.“ Žinojau: didžiausias iššūkis man bus tarnyba. Iki šiol prisimenu, kaip pirmą kartą per namus skelbiau tiesą. Vaikai ir suaugusieji spoksojo į mane, sekė iš paskos, pamėgdžiojo mano eiseną. Buvo skaudu, bet vis primindavau sau, kad rojaus jiems reikia lygiai tiek pat kiek man, ir darbavausi toliau.

Lengviau pasidarė, kai įsigijau rankomis minamą triratį. Kartu su manimi esantis skelbėjas užstumdavo mane į kalną, paskui užšokdavo ant triračio ir įgavę pagreitį riedėdavome žemyn. Tarnyba, iš pradžių atrodžiusi sunki, ėmė labai džiuginti. Todėl 1998 metais pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere.

Turėjau daug Biblijos studijuotojų, keturi iš jų pasikrikštijo. Tiesą pamilo ir mano jaunesnė sesė. Girdėdama apie kitų dvasinę pažangą, širdyje visada pajuntu atgaivą. Neretai džiugios žinios mane pasiekdavo būtent tada, kai man labai reikėdavo padrąsinimo. Štai sykį, kai sirgau maliarija, atėjo laiškas iš Dramblio Kaulo Kranto. Čia, Burkina Fase, su universiteto studentu prie durų buvau pradėjusi Biblijos studijas. Vėliau jas perdaviau vienam broliui. Anas jaunuolis tada persikėlė į Dramblio Kaulo Krantą. Kokia laiminga buvau sužinojusi, kad jis tapo nekrikštytu skelbėju!

Paklausite, kaip aš išsilaikau? Viena organizacija, padedanti neįgaliesiems, pasiūlė pamokyti mane siūti. Viena šio amato mokytoja, pastebėjusi, kaip dirbu, pasakė: „Reikia išmokyti tave gaminti muilą.“ Taip ir padarė. Dabar namie gaminu skalbiamąjį ir prausiamąjį muilą. Žmonėms jis patinka, jie ir kitiems rekomenduoja jį pirkti. Muilą pati pristatau į namus savo triračiu motoroleriu.

Deja, 2004-aisiais teko nutraukti pionierės tarnybą, nes labai sustiprėjo stuburo skausmai. Bet evangelizacijos darbo niekada neapleidžiu.

Žmonės sako, kad aš nuolat šypsausi. Išties jaučiuosi laiminga, nes būti arti Dievo man gera. (Papasakojo Sara Maiga.)