Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. rugsėjis

„Tvirtai stovėkite tikėjime“

„Tvirtai stovėkite tikėjime“

„Tvirtai stovėkite tikėjime, [...] būkite stiprūs“ (1 KOR 16:13).

GIESMĖS: 60, 64

1. a) Kas atsitiko Petrui per audrą Galilėjos ežere? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kodėl Petras ėmė skęsti?

GALILĖJOS ežeras šiąnakt gerokai įsisiautėjęs. Petrui ir kitiems apaštalams smarkus vėjas pučia tiesiai į veidus, bet vyrai nepasiduoda – toliau iriasi į priekį. Netikėtai jie pamato Jėzų ateinantį ežero paviršiumi. Petras paprašo, kad Jėzus leistų ir jam eiti vandeniu. Šiam tarus: „Ateik!“, apaštalas išlipa iš valties ir žengia link Viešpaties. Bet netrukus Petras ima skęsti. Kodėl? Matydamas vėjo smarkumą jis išsigąsta. Apaštalas šaukiasi Jėzaus pagalbos, šis tuojau jį sugriebia ir sako: „Mažatiki, ko suabejojai?“ (Mt 14:24–32)

2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

2 Smulkiau panagrinėkime tai, kas tąkart vyko Galilėjos ežere, ir pasigilinkime, (1) kaip pasireiškė Petro tikėjimas Dievo galia, (2) kodėl apaštalo tikėjimas susvyravo ir (3) kas padėjo jam atsitokėti. Pamatysime, ką turime daryti, kad tvirtai stovėtume tikėjime (1 Kor 16:13).

 TIKĖJIMAS DIEVO GALIA

3. Dėl kokios priežasties Petras nepabūgo išlipti iš valties ir ką panašaus esame padarę mes?

3 Petras nebūtų lipęs iš valties ir stojęs ant vandens, jei nebūtų turėjęs tvirto tikėjimo. Kadangi Jėzus jį pakvietė, Petras buvo tikras: Dievas ir jam suteiks galios, kad gebėtų eiti vandeniu. Panašiai su mumis – nebūtume pasiaukoję Jehovai ir pasikrikštiję neturėdami tikėjimo. Jėzaus sekėjais tapome jo paties pašaukti. Todėl krikštydamiesi tvirtai tikėjome ir Jėzumi, ir Dievu, žinojome, kad mus jie visokeriopai palaikys (Jn 14:1; perskaityk 1 Petro 2:21).

4, 5. Kodėl tikėjimas – didelė vertybė?

4 Tikėjimas yra didelė vertybė. Lygiai kaip Petras ėjo ežero paviršiumi dėl to, kad tikėjo, taip ir mes dėl tikėjimo pajėgiame tai, kas žmonėms rodosi neįmanoma (Mt 21:21, 22). Pavyzdžiui, norėdami tapti Kristaus sekėjais, daugelis iš mūsų taip stipriai pakeitėme savo mąstyseną ir gyvenseną, kad aplinkiniai mus vos beatpažįsta. Kadangi asmenybę keitėme iš tikėjimo, savo galia mus rėmė Jehova. (Perskaityk Kolosiečiams 3:5–10.) Kai tikėjimo skatinami Jehovai pasiaukojome, tapome jo draugais. Be Dievo pagalbos, vien mūsų pačių pastangomis, tai irgi būtų buvę neįmanoma (Ef 2:8).

5 Ne kitaip yra ir dabar. Tik dėl to, kad tikime, gebame atlaikyti didžiausio mūsų priešo, Šėtono, puolimus (Ef 6:16). Tik pasitikėdami Jehova užklupus sunkumams nepasiduodame nerimui. Pavyzdžiui, jei tikime Jehovos galia ir savo gyvenime Karalystei skiriame pirmąją vietą, žinome, kad bus pasirūpinta mūsų materialiniais poreikiais (Mt 6:30–34). Ir pagaliau tik dėl tikėjimo gausime dovaną, kurios patys niekaip neužsitarnautume, – amžinąjį gyvenimą (Jn 3:16).

DĖL KO TIKĖJIMAS GALĖTŲ SUSVYRUOTI

6, 7. a) Kokių „audrų“ būna mūsų gyvenime? b) Kodėl neturėtume manyti, kad mūsų tikėjimui pavojus negresia?

6 Kai Petras žengė vandens paviršiumi, pūtė smarkus vėjas, ežeras stipriai bangavo. Mūsų, Dievo tarnų, gyvenimas taip pat kupinas įvairių „audrų“ – patiriame nemažai išbandymų, susiduriame su daugeliu pagundų. Kad ir kaip sunku būtų, su Jehovos pagalba atsilaikome. O ar priežastis, kodėl Petras ėmė skęsti, buvo koks neįprastai didelis vėjo gūsis ar milžiniška banga? Prisiminkime, kas pasakojama Biblijoje: Petras nusigando „matydamas vėjo smarkumą“ (Mt 14:30). Jo tikėjimas susvyravo tą akimirką, kai mintys nukrypo nuo priekyje stovinčio Jėzaus į šėlstančią audrą. Jei ir mes sutelksime dėmesį į tai, kokie vėjai siaučia gyvenime, jei vis mąstysime apie jų smarkumą ir dėl to pradėsime abejoti Jehovos parama, tikriausiai taip pat imsime „skęsti“.

7 Nemanykime, kad tokios silpnumo akimirkos mums negresia. Biblijoje netikėjimas ar tikėjimo stoka vadinami „lengvai apraizgančia nuodėme“ (Hbr 12:1). Kaip matome iš Petro patirties, užtenka trumpam nukreipti mintis ne ten, ir tikėjimas gali susvyruoti. O kas rodytų, kad mūsų tikėjimas pavojuje? Ištirkime save apmąstydami tolesnius klausimus.

8. Kaip galėtų atsitikti, kad pradėtume abejoti Dievo pažadais?

8 Ar vis dar tvirtai tikiu kiekvienu Dievo pažadu? Jehova, pavyzdžiui, ketina pašalinti dabartinę santvarką. Ar pasaulio  siūlomi laisvalaikio užsiėmimai neatitraukė mūsų minčių nuo šio Dievo pažado? Ar vis dar tvirtai tikime, kad pabaiga arti? (Hab 2:3) Pagalvokime ir apie kitą pažadą. Dievas yra parūpinęs išpirką ir jos pagrindu žada atleisti, kai suklystame. Bet jei nuolatos graužtumės dėl kitados padarytų nuodėmių, gali pasidaryti sunku tikėti, kad Jehova jas „išdildė“ (Apd 3:19). Tada tarnyba Dievui tikriausiai nebeteiktų džiaugsmo ir palaipsniui gal netgi taptume neveiklūs.

9. Kas galbūt nutiktų, jeigu jėgas sutelktume į asmeninius siekius?

9 Ar Jehovai tarnauju taip pat uoliai kaip anksčiau? Anot apaštalo Pauliaus, Jehovos tarnyboje būdami veiklūs, iki galo išlaikysime „visišką vilties užtikrintumą“. Tačiau kas atsitiktų, jeigu jėgas sutelktume į asmeninius siekius, tarkim, imtumės darbo, kuris gerai atlyginamas, bet kliudo krikščioniškai veiklai? Tikriausiai nusilptų mūsų tikėjimas ir taptume vangūs, dėl Jehovos darytume mažiau, nei iš tikrųjų galime (Hbr 6:10–12).

10. Kodėl galima sakyti, kad atleisdami parodome tikėjimą?

10 Ar man sunku atleisti? Kai mus kas įžeidžia ar įskaudina, galbūt esame linkę sutelkti dėmesį į save, susireikšminti ir tada žmogų išplūsti arba su juo nebebendrauti. Bet jei kaltę dovanojame, pasimato mūsų tikėjimas Jehova. Kodėl taip teigiame? Mums prasikaltęs asmuo tam tikra prasme tampa mums skolingas, panašiai kaip mes padarę nuodėmę tampame skolingi Jehovai (Lk 11:4, išnaša). Nepamirškime: atleisdami pelnome Jehovos malonę. Jeigu tikime, jog ją pelnyti yra daug vertingiau nei, vaizdžiai  tariant, atsiteisti skolą, atleisti nebus sunku. Kad čia reikia tikėjimo, suprato ir apaštalai. Kai Jėzus mokė atleisti net tiems, kas mums nusideda nuolat, jie maldavo: „Suteik mums daugiau tikėjimo“ (Lk 17:1–5).

11. Kodėl kartais gali būti sunku priimti patarimą?

11 Ar susierzinu, kai iš krikščionio gaunu patarimą? Ar nebūna taip, kad gavę patarimą mąstome ne kuo jis naudingas, o kuo ydingas? O gal dėmesį sutelkiame į kokį nors patarėjo trūkumą? (Pat 19:20) Jei taip atsitiktų, iš esmės parodytume, kad nesistengiame mąstyti kaip Dievas.

12. Ką krikščionis parodytų, jei nuolat reikštų nepasitenkinimą broliais, Jehovos paskirtais vadovauti jo bendruomenei?

12 Ar nemurmu prieš brolius, vadovaujančius bendruomenei? Kai izraelitai sutelkė dėmesį į dešimties žvalgų parneštą blogą žinią, pradėjo murmėti prieš Mozę ir Aaroną. Jehova tuomet Mozei pasakė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai [...] atsisakinės pasitikėti manimi?“ (Sk 14:2–4, 11) Mozę ir Aaroną tautos vadovais buvo paskyręs pats Jehova, todėl murmėdami prieš juos izraelitai parodė nepasitikėjimą Dievu. Panašiai ir šiandien: jei nuolat reiškiame nepasitenkinimą broliais, Dievo paskirtais vadovauti jo bendruomenei, vadinasi, stokojame tikėjimo Dievu.

13. Kodėl nereikia pernelyg nusiminti, jei supratome, kad mūsų tikėjimas pasilpęs?

13 Jei ištyrę save supratome, kad mūsų tikėjimas kiek pasilpęs, pernelyg nenusiminkime. Juk matydamas vėjo smarkumą tikėjimo pritrūko net apaštalas Petras. Beje, Jėzus ne sykį mažatikiais pavadino visus savo apaštalus (Mt 16:8). Bet atkreipkime dėmesį, ką Petras darė paskui – tada, kai pasidavęs baimei pradėjo skęsti.

SUTELKIME ŽVILGSNĮ Į JĖZŲ

14, 15. a) Ką Petras darė, kai pradėjo skęsti? b) Kaip galime sutelkti žvilgsnį į Jėzų, jeigu jo nematome?

14 Petras, išsigandęs audros ir pradėjęs skęsti, galėjo bandyti grįžti į valtį savo jėgomis. To būtų buvę natūralu tikėtis iš gero plaukiko (Jn 21:7). Bet Petras ne savimi kliovėsi – dėmesį jis vėl sutelkė į Jėzų ir paprašė jo pagalbos. Jei pastebėjome, kad mūsų tikėjimas pasilpęs, darykime panašiai.

15 Kaip ir Petras turime būti „sutelkę žvilgsnį į savo tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją Jėzų“. (Perskaityk Hebrajams 12:2, 3.) Aišku, skirtingai nei Petras, mes Jėzų matome ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Mūsų žvilgsnis yra sutelktas į Jėzų, jei tyrinėjame jo mokymus ir poelgius, jei stengiamės juo sekti. Tad aptarkime, ką sekdami Jėzaus pavyzdžiu galėtume daryti, kad sustiprintume savo tikėjimą.

Jei esame sutelkę žvilgsnį į Jėzų ir sekame jo pavyzdžiu, tikėjime stovėsime tvirtai (žiūrėk 15 pastraipą)

16. Kokiais būdais galime didinti savo pasitikėjimą Biblija?

16 Nuolat didinkime savo pasitikėjimą Biblija. Jėzus tvirtai tikėjo, kad šventieji raštai įkvėpti Dievo ir kad jie yra patikimas gyvenimo kelrodis (Jn 17:17). Mūsų pasitikėjimas Biblija vis augs, jeigu ir toliau ją kasdien skaitysime, reguliariai studijuosime ir skirsime laiko pamąstyti, ko vertingo pasimokome. Jei tyrinėjant kilo kokių klausimų, negailėkime laiko į juos pasigilinti. Pavyzdžiui, kad būtume dar tikresni, jog šios santvarkos galas arti, galėtume smulkiau panagrinėti, kas Biblijoje sakoma apie paskutines dienas.  Jei norime tvirčiau tikėti, kad visa, ką pažadėjęs, Jehova įvykdys, patyrinėkime jau išsipildžiusias Biblijos pranašystes. O kad aiškiau pamatytume praktinę Biblijos vertę, pasidomėkime, kaip Biblija pakeitė žmonių gyvenimą (1 Tes 2:13). *

17. Kokios mintys padėjo Jėzui ištverti net sunkiausius išbandymus ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

17 Mąstykime, kas gera mūsų laukia ateityje. Visada turėdamas mintyje „jam skirtą džiaugsmą“ Jėzus ištvėrė net sunkiausius išbandymus (Hbr 12:2). Tai, ką siūlo pasaulis, jam nerūpėjo (Mt 4:8–10). Mes irgi mąstykime apie Jehovos pažadėtą ateitį. Pasitelkime vaizduotę ir aprašykime ar nupieškime, ką veiksime, kai ši nedora santvarka bus praėjusi. Pasidarykime sąrašą prikeltųjų, su kuriais norėtume susitikti. Jame net galėtume parašyti, apie ką būtų įdomu su jais pasikalbėti. Turėkime omenyje, kad tas ateities džiaugsmas skirtas ne tik žmonijai apskritai, bet ir kiekvienam iš mūsų asmeniškai.

18. Kaip malda padeda stiprinti tikėjimą?

18 Prašykime Dievą daugiau tikėjimo. Savo mokinius Jėzus ragino prašyti Jehovą šventosios dvasios (Lk 11:9, 13). Be dvasios, nepamirškime prašyti ir tikėjimo – jos vaisiaus. Maldoje minėkime konkrečias sritis, kuriose mums trūksta tikėjimo. Pavyzdžiui, gal nesame atlaidūs. Išsakykime tai Jehovai.

19. Su kokiais žmonėmis turėtume draugauti?

19 Draugauk su dvasingais žmonėmis. Jėzus draugavo ne su bet kuo. Artimiausi jo draugai – apaštalai – buvo dvasingi žmonės. Jie tikėjo Jehovą ir vykdė Jėzaus įsakymus. (Perskaityk Jono 15:14, 15.) Mes irgi bičiuliaukimės tik su tais, kurie tiki Dievą ir paklūsta Jėzui. Beje, vienas tikros draugystės bruožų – laisvas bendravimas. Geri draugai prireikus vienas kitam mielai patars, o gavę draugo patarimą noriai jį priims (Pat 27:9).

20. Kuo mums patiems naudinga stiprinti kitų tikėjimą?

20 Stiprinkime kitų tikėjimą. Jėzus žodžiais ir darbais stiprino savo mokinių tikėjimą (Mk 11:20–24). Sekime jo pavyzdžiu ir padėkime augti tikėjimu kitiems. Tada augs ir mūsų pačių tikėjimas (Pat 11:25). Evangelizacijos tarnyboje ugdykime žmonių tikėjimą, kad Dievas yra, kad mes jam rūpime ir kad Biblija yra jo Žodis. Stiprėti tikėjimu padėkime ir broliams bei sesėms. Jei kuriam pritrūktų tikėjimo, pavyzdžiui, jei imtų murmėti prieš brolius, vadovaujančius bendruomenei, nuo tokio nebėkime. Verčiau jam taktiškai pagelbėkime, stenkimės jo tikėjimą sutvirtinti (Jud 22, 23). Gal esi moksleivis? Jei per pamokas aiškinama evoliucijos teorija, drąsiai gink savo tikėjimą Kūrėju. Tai gali duoti netikėtai gerų rezultatų.

21. Ką Jehova yra mums pažadėjęs?

21 Dievo ir Jėzaus padedamas Petras nepasidavė jokioms abejonėms ir vėliau pirmiesiems krikščionims tapo tvirto tikėjimo pavyzdžiu. Stiprėti tikėjimu Jehova padeda ir mums. (Perskaityk 1 Petro 5:9, 10.) Taigi darykime viską, ką galime, kad mūsų tikėjimas nenusilptų. Tuos, kas tikėjime stovi tvirtai, Jehova gausiai apdovanos.

^ pstr. 16 Pavyzdžiui, prašom skaityti žurnalo Sargybos bokštas platinamojo numerio straipsnius su rubrika „Biblija pakeitė jų gyvenimą“.