Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. rugsėjis

Ar sieki tokios kaip Kristaus brandos?

Ar sieki tokios kaip Kristaus brandos?

„Tapsime [...] tokio ūgio, koks Kristus buvo savo pilnatvėje“ (EF 4:13).

GIESMĖS: 69, 70

1, 2. Kokios brandos turi siekti kiekvienas krikščionis? Prašom pailiustruoti.

PRITYRUSI šeimininkė, turguje rinkdamasi vaisius, nebūtinai ima didžiausius arba pigiausius. Dažniausiai ji ieško gerai prinokusių. Tokie vaisiai gardūs, aromatingi, juose daug maisto medžiagų. Šeimininkei reikia, kad vaisiai būtų geros brandos.

2 Dievas, žiūrėdamas į savo tarnus, irgi nori, kad jie būtų brandūs. Čia kalbama ne apie fizinę, o apie dvasinę brandą, – būtina tapti brandžiais krikščionimis. Įgiję žinių apie Jehovą, jam pasiaukoję ir pasikrikštiję, turime ir toliau augti dvasiškai. Apie tokį augimą apaštalas Paulius rašė Efezo krikščionims. Kiekvieną bendratikį jis skatino siekti „tikėjimo ir Dievo Sūnaus aiškaus pažinimo vienybės“ ir tapti „kaip subrendusiam vyrui, tokio ūgio, koks Kristus buvo savo pilnatvėje“ (Ef 4:13).

3. Kokių panašumų galima įžvelgti tarp pirmojo amžiaus Efezo krikščionių ir šiuolaikinių Jehovos garbintojų?

3 Kai apaštalas Paulius rašė laišką Efezo bendruomenei,  ji gyvavo jau kuris laikas. Daugelis tenykščių krikščionių buvo padarę nemažą dvasinę pažangą. Vis dėlto kai kuriems dar reikėjo pasitempti. Panašiai šiandien yra ir su Jehovos liudytojais. Daug mūsų brolių ir sesių Dievui tarnauja jau ilgą laiką ir yra brandūs krikščionys. Bet tai pasakytina ne apie visus. Štai kasmet pasikrikštija tūkstančiai naujų žmonių ir dvasinės brandos jiems dar reikia siekti. O kaip tau? (Kol 2:6, 7)

KAIP SIEKTI DVASINĖS BRANDOS

4, 5. Kuo brandūs krikščionys gali skirtis, tačiau kas tarp jų bendra? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

4 Turguje rinkdamasis vaisius tikriausiai pastebėjai, jog ne visi prinokę vaisiai atrodo vienodai. Bet tam tikri požymiai rodo, kad visi jie pribrendę. Brandūs krikščionys irgi gali skirtis tautybe, kilme, amžiumi, sveikatos būkle, patirtimi, savo būdu ir kultūra. Tačiau visi yra išsiugdę savybes, kurios byloja apie dvasinę brandą. Atkreipkime dėmesį į kai kurias iš jų.

5 Brandus Jehovos garbintojas ima pavyzdį iš Jėzaus Kristaus ir savo gyvenime kiek galėdamas stengiasi tiksliai sekti jo pėdomis (1 Pt 2:21). O kas, anot Jėzaus, gyvenime svarbiausia? Ogi mylėti Jehovą visa širdimi, visa siela ir visu protu, taip pat mylėti artimą kaip save patį (Mt 22:37–39). Brandus krikščionis stengiasi laikytis šio priesako ir savo gyvensena rodo, kad glaudus ryšys su Jehova ir pasiaukojama meilė kitiems yra jam visų svarbiausia.

Vyresnio amžiaus krikščionys rodo tokį kaip Jėzaus nuolankumą remdami jaunesnius bendratikius, einančius atsakingas pareigas (žiūrėk 6 pastraipą)

6, 7. a) Kokiomis dar savybėmis pasižymi brandus krikščionis? b) Apie ką kiekvienas turėtume pagalvoti?

6 Meilė, matoma iš brandaus krikščionio gyvensenos, aišku, yra ne vienintelė dvasios vaisiaus dalelė (Gal 5:22, 23). Jis taip pat rodo romumą, susivaldymą ir kantrybę. Šios svarbios savybės padeda nesuirzti, kai susiklosto sudėtinga situacija, neprarasti vilties ištikus bėdai. Toks krikščionis studijuodamas Šventąjį Raštą nepaliauja ieškoti jame principų, padedančių atskirti gera nuo bloga. Todėl prireikus dėl ko nors apsispręsti, jis visada vadovaujasi Biblijos išlavinta sąžine. Brandus krikščionis taip pat rodo nuolankumą: Jehovos normas ir nuostatus laiko nepalyginti aukštesniais už savo paties. * Jis, be to, uoliai skelbia gerąją naujieną ir visomis išgalėmis saugo bendruomenės vienybę.

7 Kad ir kiek laiko jau tarnautume Jehovai, kiekvienas pagalvokime: kokiose srityse turėčiau dar tiksliau sekti Jėzumi ir daryti dvasinę pažangą?

„KIETAS MAISTAS DERA SUBRENDUSIEMS“

8. Kiek gerai Jėzus išmanė šventuosius raštus?

8 Jėzus Kristus gerai išmanė šventuosius raštus. Būdamas vos dvylikos, jis jau gebėjo remdamasis tais raštais diskutuoti su šventykloje esančiais mokytojais. „Visi, kurie jo  klausėsi, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais“ (Lk 2:46, 47). Dievo Žodžiu Jėzus puikiai rėmėsi ir vėliau, savo žemiškos tarnystės metais: tinkamai parinkęs kokį nors fragmentą jis ne kartą užčiaupė savo priešininkus (Mt 22:41–46).

9. a) Kokių Biblijos studijavimo įpročių turi laikytis tie, kas nori augti dvasiškai? b) Kokį tikslą verta išsikelti tyrinėjant Dievo Žodį?

9 Krikščionis, kuris siekia dvasinės brandos ir nori būti panašus į Jėzų, nesitenkina paviršutiniškomis Biblijos žiniomis. Suprasdamas, kad subrendusiems dera „kietas maistas“, jis Dievo Žodį tyrinėja reguliariai ir nuodugniai (Hbr 5:14). Toks žmogus siekia „Dievo Sūnaus aiškaus pažinimo“ (Ef 4:13). O kaip tu? Ar kasdien skiri laiko Biblijai paskaityti? Ar esi išsiugdęs gerus asmeninio studijavimo įpročius? Ar kiekvieną savaitę randi laiko šeimos dvasinio ugdymo valandėlei? Gilindamasis į Dievo Žodį, visada stenkis perprasti jo principus. Tada gebėsi į viską žvelgti Jehovos akimis. Tuos principus taikyk savo gyvenime, vadovaukis jais ką nors spręsdamas. Taip dar labiau suartėsi su Jehova.

10. Kas rodys, kad žinios iš Biblijos veikia brandaus krikščionio gyvenimą?

10 Tačiau žinios – dar ne viskas. Brandus krikščionis supranta, kad Dievo normas bei principus reikia ir mylėti. Viena, kaip jis parodo tokią meilę, tai vykdydamas Jehovos valią, o ne savo. Jis stengiasi keisti savo mąstyseną ir elgseną. Taip darydamas, krikščionis, vaizdžiai tariant,  apsivelka naująjį, į Kristų panašų žmogų, „sukurtą pagal Dievą tiesos teisume ir ištikimybėje“. (Perskaityk Efeziečiams 4:22–24.) Nepamirškime, kad Biblija buvo parašyta Dievo šventosios dvasios įkvėpimu. Todėl krikščioniui, kuris iš šios knygos vis semiasi žinių, šventoji dvasia padeda augti pažinimu, meile Jehovai bei jo principams ir stiprinti savo ryšį su juo.

STIPRINKIME BENDRUOMENĖS VIENYBĘ

11. Ką Jėzus matė bendraudamas su artimaisiais ir savo mokiniais?

11 Jėzus Kristus buvo tobulas, bet žemėje gyveno tarp netobulų žmonių. Jį auklėjo netobuli tėvai, jis augo su netobulais broliais ir seserimis. Net artimiausi jo sekėjai ne sykį buvo pasidavę ambicijoms, egoizmui. Štai patį paskutinį vakarą prieš savo Mokytojo mirtį „jie susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu“ (Lk 22:24). Bet Jėzus neabejojo, kad netobuli jo mokiniai dvasiškai augs ir taps vieninga bendruomene. Minėtą vakarą Jėzus meldėsi už apaštalus ir savo dangiškojo Tėvo prašė: „Kad jie visi būtų viena – kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, tebūna ir jie mumyse, [...] kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17:21, 22).

12, 13. a) Kaip žodžiai iš Efeziečiams 4:15, 16 pabrėžia, jog būtina stiprinti bendruomenės vienybę? b) Kaip vienas brolis išmoko darbuotis dėl bendruomenės vienybės?

12 Brandus Jehovos tarnas stiprina bendruomenės vienybę. (Perskaityk Efeziečiams 4:1–6, 15, 16.) Kiekvienas turime stengtis, kad Dievo garbintojai būtų sujungti į „darnią visumą“ ir glaudžiai darbuotųsi vienas su kitu. Kaip moko Jehovos žodis, tokiam tikslui pasiekti mums reikia nuolankumo. Ši savybė skatina brandų krikščionį darbuotis dėl brolijos vienybės net ir tada, kai akivaizdžiai pasireiškia kitų netobulumas. Pagalvok, kaip reaguoji, jei kas iš brolių ar sesių pasielgia neteisingai, gal net tave įskaudina. Ar nustoji su juo bendrauti, tarsi atsitveri siena? O gal priešingai – tiesi tarp judviejų tiltą? Brandus Dievo tarnas, aišku, verčiau stato tiltus, o ne sienas.

13 Štai kaip buvo su Uve. Anksčiau bendratikių netobulumas jį tiesiog slėgdavo. Brolis nutarė imti į rankas Bibliją, mūsų žinyną Insight on the Scriptures ir patyrinėti Dovydo gyvenimą. Kodėl būtent Dovydo? Uvė sako: „Su Dovydu kai kurie tautiečiai elgėsi ne taip, kaip mokė Jehova. Pavyzdžiui, karalius Saulius norėjo jį nužudyti, kiti – užmėtyti akmenimis. Iš jo pasityčiojo net žmona (1 Sam 19:9–11; 30:1–6; 2 Sam 6:14–22). Bet Dovydas niekada neleido, kad dėl kitų žmonių elgesio atvėstų jo meilė Jehovai. Dovydas taip pat turėjo gailestingą širdį – tai, ko trūko man. Pasigilinęs į jo istoriją ėmiau kitaip žiūrėti į bendratikių netobulumą. Daugiau nebelaikau atmintyje jų klaidų sąrašo. Verčiau stengiuosi kiek galėdamas prisidėti prie bendruomenės vienybės.“ Ar tu irgi sieki, kad bendruomenėje klestėtų vienybė?

 DRAUGAUKIME SU TAIS, KAS VYKDO DIEVO VALIĄ

14. Ką Jėzus rinkdavosi į draugus?

14 Jėzus Kristus buvo draugiškas su visais. Įvairiausi žmonės – vyrai, moterys, jauni, seni, net vaikai – šalia jo jausdavosi jaukiai. Bet draugus Jėzus rinkdavosi apdairiai. Savo ištikimiems apaštalams jis pasakė: „Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau“ (Jn 15:14). Jo bičiuliai buvo tie, kas su atsidavimu sekė jį ir visa širdimi tarnavo Jehovai. Ar ir tu renkiesi į draugus tuos, kurie atsidėję Dievo tarnybai? Kodėl tai svarbu?

15. Kodėl jaunuoliams naudinga bendrauti su brandžiais krikščionimis?

15 Daug rūšių vaisių geriausiai noksta šiltuose saulės spinduliuose. Panašiai ir krikščioniui bręsti dvasiškai padeda brolijos šiluma. Gal esi jaunas ir turi apsispręsti, ko gyvenime siekti. Būtų išmintinga draugauti su bendratikiais, turinčiais vertingos patirties Jehovos tarnystėje ir daug prisidedančiais prie bendruomenės vienybės. Jiems gyvenime galbūt teko patirti tiek šilto, tiek šalto ir susidurti su iššūkiais tiesos kelyje. Tokie bendratikiai gali patarti, kokį gyvenimo kelią tau geriausia rinktis. Šilta, ugdanti bendrystė su tokiais broliais ir sesėmis padės tau išmintingai apsispręsti ir siekti dvasinio brandumo. (Perskaityk Hebrajams 5:14.)

16. Kaip vienai jaunai sesei padėjo vyresni draugai iš bendruomenės?

16 Viena mūsų sesė, vardu Helga, prisimena, kaip bendraklasiai paskutinius metus mokykloje vis dalydavosi mintimis apie savo ateitį. Nemažai jų, siekdami sėkmingos karjeros, planavo įgyti universitetinį išsilavinimą. Helga apie tai pasikalbėjo su dvasiškai brandžiais draugais iš bendruomenės. Ji pasakoja: „Daugelis buvo vyresni už mane ir labai man padėjo. Jie skatino imtis visalaikės tarnybos. Taip ir padariau – penkerius metus tarnavau pioniere. Dabar, prabėgus nemažai laiko, džiaugiuosi, kad didelę dalį jaunystės skyriau Jehovos darbui. Dėl tokio savo sprendimo nė kiek nesigailiu.“

17, 18. Kodėl reikia siekti dvasinės brandos?

17 Nuolat turėdami prieš akis Jėzaus pavyzdį, stenkimės veržtis į krikščionišką brandumą. Šitaip labiau suartėsime su Jehova ir didės mūsų troškimas tarnauti jam visomis išgalėmis. Krikščionis daugiausia dėl Jehovos gali nuveikti tada, kai pasiekia dvasinę brandą. Savo sekėjus Jėzus ragino: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, esantį danguje“ (Mt 5:16).

18 Minėjome, kad dvasiškai brandus krikščionis daro puikų poveikį bendruomenei. Brandumas taip pat matomas iš to, kaip jis naudojasi Dievo dovana – sąžine. O kaip sąžinė gali padėti mums teisingai apsispręsti vienu ar kitu klausimu? Ir kaip galime parodyti, kad gerbiame bendratikių teisę vadovautis savo pačių sąžine? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

^ pstr. 6 Pavyzdžiui, didelę patirtį turinčių pagyvenusių brolių gali būti paprašyta perleisti savo pareigas jaunesniems broliams ir visaip juos remti bei palaikyti.