Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. rugpjūtis

 GYVENIMO ISTORIJA

„Tedžiūgauja net tolimosios salos!“

„Tedžiūgauja net tolimosios salos!“

Tai buvo diena, kurią prisiminsiu dar ilgai. Su broliais iš įvairiausių pasaulio kampelių nekantriai lūkuriavome Vadovaujančiosios tarybos susitikimų kabinete. Netrukus turėjo pasirodyti broliai iš Rašymo komiteto, jiems buvome parengę pristatymą – pastarąsias keletą savaičių analizavome problemas, su kuriomis susiduria vertėjai, ir dabar reikėjo pateikti savo rekomendacijas. Buvo 2000-ųjų gegužės 22-oji. Kodėl tas susitikimas buvo toks svarbus? Prieš atsakydamas šiek tiek papasakosiu apie savo praeitį.

Pasikrikštijau Kvynslande, po to tarnavau pionieriumi Tasmanijoje, vėliau buvau misionieriumi Tuvalu, Samoa ir Fidžyje

GIMIAU 1955 metais Australijoje, Kvynslando valstijoje. Netrukus po to mano mama Estel su Jehovos liudytojais pradėjo tyrinėti Bibliją. Kitais metais ji pasikrikštijo. Tėtis, vardu Ronas, Jehovos liudytoju tapo po trylikos metų. Aš pasikrikštijau 1968-aisiais atokioje vietovėje Kvynslande.

Nuo pat jaunumės labai mėgau skaityti, mane žavėjo kalba. Net kai su šeima išvažiuodavome į išvykas, užuot žvalgęsis per langą, sėdėdavau ant galinės sėdynės įsikniaubęs į knygą. Kaip tai turėjo erzinti tėvus! Tačiau meilė knygoms man labai pravertė mokykloje. Mokydamasis vidurinėje Glenorkyje, viename mieste Tasmanijos saloje, gavau keletą apdovanojimų už pažangumą moksluose.

Tada atėjo metas rimtai apsispręsti. Man buvo pasiūlyta galimybė mokytis universitete ir stipendija. Knygas ir pažinimą tiesiog mylėjau. Tačiau dėkui mamai, kad ji įskiepijo man dar stipresnę meilę – meilę Jehovai (1 Kor 3:18, 19). Tėvai sutiko, kad įgijęs privalomą išsilavinimą mokslus baigčiau. 1971-ųjų sausį, būdamas penkiolikos, pradėjau pionieriaus tarnybą.

 Tolesnius aštuonerius metus tarnavau pionieriumi Tasmanijoje. Tuo metu vedžiau žavią tasmanietę Dženę Alkok. Ketverius metus drauge tarnavome specialiaisiais pionieriais atokiuose Smittono ir Kvinstauno miesteliuose.

PASKIRIAMI Į RAMIOJO VANDENYNO SALAS

1978-aisiais pirmąkart išsiruošėme į užsienį – plaukėme į tarptautinį kongresą Papua Naujosios Gvinėjos sostinėje Port Morsbyje. Tarytum šiandien pamenu, kaip vienas misionierius kongrese ant pakylos kalbėjo hiri motu kalba. Nors nesupratau nė žodžio, ta programos dalis paskatino mane tapti misionieriumi, mokytis kitų kalbų, ir, kaip anas brolis, sakyti jomis kongreso kalbas. Galų gale radau, kaip suderinti savo meilę Jehovai su meile kalboms!

Kai grįžome į Australiją, mūsų nuostabai, buvome pakviesti tarnauti misionieriais Tuvalu salyne, Funafučio saloje. (Anksčiau Tuvalu vadinosi Elio salomis.) Į naująją paskyrimo vietą atvykome 1979-ųjų sausį. Tada visoje šalyje be mūsų buvo vos trys krikštyti Jehovos liudytojai.

Su Džene, kai tarnavome Tuvalu

Išmokti kalbėti tuvalietiškai nebuvo lengva. Šia kalba buvo išleista tik viena knyga – Naujasis Testamentas. Neturėjome jokių žodynų, nebuvo rengiami jokie kursai, tad nusprendėme mokytis savarankiškai, po 10–20 žodžių per dieną. Tačiau netrukus supratome, kad daugumos žodžių, kuriuos išmokome, reikšmė visai kitokia, nei manėme. Pavyzdžiui, užuot mokę žmones, kad burtininkauti yra nuodėmė, mes iš tiesų jiems sakėme nesinaudoti svarstyklėmis ir nesiramstyti lazda! Tačiau buvome pradėję kelerias Biblijos studijas. Todėl nepasidavėme ir mokėmės toliau. Po daugelio metų vienas brolis, su kuriuo kadaise studijavome, pasakė: „Kaip džiaugiamės, kad dabar jau kalbate mūsų kalba! Anksčiau neturėjome žalio supratimo, ką bandote pasakyti!“

Kita vertus, kai kas mūsų sąlygas mokytis naujos kalbos galbūt pavadintų idealiomis. Kadangi nebuvo galimybės išsinuomoti jokio būsto, apsistojome pas vienus bendratikius pagrindiniame salos kaime. Taigi gyvenome kaimiškai ir visiškai pasinėrėme į tenykštę kalbą. Kadangi ne vienus metus nekalbėjome angliškai, pagrindine mūsų kalba tapo tuvaliečių.

Netrukus domėtis tiesa pradėjo daug žmonių. Tačiau jų kalba nebuvo jokio leidinio, tad ką su jais studijuoti? Ką gi jiems tyrinėti asmeniškai?  O kai norės lankyti sueigas, kokias giesmes jiems reikės giedoti, ką per sueigas skaityti, kaip joms ruoštis? Kaip jiems daryti pažangą, kad galėtų pasikrikštyti? Tiems nuolankiems žmonėms reikėjo dvasinio maisto savo kalba (1 Kor 14:9). Mes galvojome sau: „Kažin, ar kada mūsų literatūra bus leidžiama tuvalietiškai – juk šia kalba šneka mažiau nei 15 000 žmonių.“ Bet Jehova, atsakydamas į šį klausimą, padėjo mums suprasti du dalykus: pirma, jis nori, kad jo Žodis būtų skelbiamas „tolimuose pajūriuose“, antra, nori, kad visiems, kas yra nuolankūs ir kuklūs, jo vardas būtų prieglauda (Jer 31:10; Sof 3:12).

IMAMĖS VERTIMO DARBO

1980-aisiais broliai iš filialo paprašė mūsų imtis vertimo darbo. Jautėmės visai nepasiruošę tokiai užduočiai (1 Kor 1:28, 29). Pirmiausia iš valdininkų įsigijome seną rotatorių. Jį naudojome spausdinti medžiagai, kurios reikėjo per sueigas. Į tuvaliečių kalbą netgi išvertėme knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą ir rotatoriumi ją atspausdinome. Dar ir dabar prisimenu tą stiprų rašalo kvapą, tą tvankų atogrąžų karštį, kuriame liejome prakaitą rankomis daugindami visą mūsų literatūrą. Tuo metu nebuvo net elektros!

Kadangi tuvaliečių kalba buvo mažai rašytinių šaltinių, versti į ją buvo labai sunku. Bet kartais pagalbos sulaukdavome net iš ten, iš kur visai nesitikėjome. Vieną rytą per klaidą atėjome pas žmogų, kuris buvo priešiškas tiesai. Šis pagyvenęs vyras, anksčiau dirbęs mokytoju, mums netruko priminti, kad jo namuose lankytis neturėtume. Tada pridūrė: „Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Versdami jūs per dažnai renkatės neveikiamąją rūšį. Tuvaliečių kalboje ji taip dažnai nevartojama.“ Paklausinėjau apie tai kitų, jie patvirtino. Taigi savo vertimą pataisėme. Tačiau mane labiausiai stebino, kad Jehova mums padėjo per  priešišką žmogų, kuris, pasirodo, skaitė mūsų literatūrą!

Karalystės naujiena Nr. 30 tuvaliečių kalba

Pirmasis tuvaliečių kalba išspausdintas leidinys, skirtas platinti tarnyboje, buvo kvietimas į Minėjimą. Po to buvo išspausdinta Karalystės naujiena Nr. 30. Ji išėjo tuo pat metu, kaip ir angliškoji. Kaip smagu buvo duoti žmonėms šį tą paskaityti jų gimtąja kalba! Laikui bėgant tuvaliečių kalba buvo išleista brošiūrų ir net knygų. Nuo 1983-iųjų Australijos filialas šia kalba pradėjo spausdinti ir 24 puslapių žurnalą Sargybos bokštas. Jis išeidavo kas tris mėnesius. Taigi kas savaitę per sueigas galėjome studijuoti maždaug po septynias pastraipas. Kaip reagavo visuomenė? Tuvaliečiai labai mėgsta skaityti, tad mūsų literatūra netruko išpopuliarėti. Apie naujo leidinio pasirodymą pranešdavo per vyriausybės radijo stotį, kartais tai net būdavo svarbiausia dienos žinia! *

Kaip vyko mūsų vertimo darbas? Pirmiausia viską užrašydavome ant popieriaus. Tada tekstą spausdindavome mašinėle. Kad pasiektume norimą rezultatą, tekstą ne sykį perspausdindavome. Kai jis būdavo pakankamai geras, išsiųsdavome į Australijoje esantį filialą. Vienu metu filiale buvo dvi sesės, kurios, nors ir nemokėjo tuvaliečių kalbos, mūsų vertimo rankraštį surinkdavo kompiuteriu. Kadangi tekstą surinkdavo du žmonės, paskui jį buvo galima palyginti – taip pasimatydavo nemažai klaidų. Sumaketuotus puslapius oro paštu dar kartą atsiųsdavo mums, o mes patikrinę išsiųsdavome atgal spausdinimui.

Tačiau kaip viskas pasikeitė! Dabar tekstą į kompiuterį įveda patys vertėjai. Dažniausiai jau galutinai pataisytas tekstas sumaketuojamas ten pat, kur verčiamas, ir internetu nusiunčiamas į spaustuvę. Niekam nebereikia lakstyti į paštą, nebereikia siuntinėti laiškų su vertimo rankraščiais.

KITI PASKYRIMAI

Laikui bėgant mudu su Džene buvome paskirti į įvairias Ramiojo vandenyno salas. 1985-aisiais iš Tuvalu persikėlėme į Samoa filialą. Dirbdami čia, padėjome mūsų leidinius versti į samojiečių, tongiečių, tokelaujiečių kalbas, taip pat tęsėme vertimą į tuvaliečių kalbą. * Vėliau, 1996 metais, dirbti panašaus darbo buvome pakviesti į Fidžio filialą. Čia padėjome vertėjams, verčiantiems į fidžių, kiribati, nauriečių, rotumų ir tuvaliečių kalbas.

Tarnyboje naudojuosi leidiniu tuvaliečių kalba

Manęs nepaliauja žavėti pasiaukojama mūsų vertėjų dvasia. Darbas nėra lengvas, dažnai išvargina. Tačiau kaip ir Jehova tie uolūs, atsidavę darbininkai trokšta, kad geroji naujiena būtų paskelbta „visoms tautoms, giminėms, kalboms ir gentims“ (Apr 14:6). Pamenu, kai ruošėmės versti Sargybos bokštą į tongiečių kalbą, susitikau su visais tenykščiais vyresniaisiais ir paklausiau,  kas galėtų mokytis vertimo. Vienas iš jų buvo mechanikas, darbas jam puikiai sekėsi. Brolis pasisiūlė jau kitą dieną iš darbo išeiti ir nedelsiant imtis vertimo. Šis jo poelgis mane labai sujaudino, nes jis turėjo išmaitinti šeimą ir net nenutuokė, iš ko tai padarys. Tačiau Jehova jo šeima pasirūpino ir brolis galėjo ilgus metus versti mūsų literatūrą.

Šie atsidavę vertėjai laikosi tokios pat nuostatos kaip ir Vadovaujančioji taryba: svarbu, kad dvasinis maistas būtų tiekiamas net ir tomis kalbomis, kuriomis kalba nedaug žmonių. Vienu metu buvo kilę abejonių, ar verta dėti tiek pastangų versti mūsų leidinius į tuvaliečių kalbą. Tačiau mane labai padrąsino Vadovaujančiosios tarybos laiškas, kuriame buvo rašoma: „Nematome jokios priežasties, kodėl vertimas į tuvaliečių kalbą turėtų būti nutrauktas. Nors šia kalba šneka palyginti nedaug žmonių, reikia, kad gerąją naujieną jie girdėtų savo kalba.“

Krikštas lagūnoje

2003-iaisiais mudu su Džene iš vertimo skyriaus Fidžio filiale buvome paskirti į Vertimo tarnybos skyrių Patersone (Niujorko valstija, JAV). Jautėmės lyg sapne – juk dirbsime grupėje, kuri padeda plėtoti mūsų literatūros vertimą į kitas kalbas! Maždaug porą metų turėjau garbės lankytis įvairiausiose šalyse ir mokyti vertėjų grupes.

SVARBŪS SPRENDIMAI

Dabar grįžkime prie to, kas vyko 2000-aisiais. Vadovaujančioji taryba aiškiai matė, kad vertėjų grupėms visame pasaulyje reikia pagalbos. Iki tol vertėjai buvo beveik nemokyti. Todėl po mūsų pristatymo Rašymo skyriui Vadovaujančioji taryba patvirtino pasaulinę vertėjų mokymo programą. Juos imta mokyti, kaip suprasti anglišką tekstą, kaip jį versti ir kaip bendradarbiauti su kitais vertėjais.

Ką gera davė toks mokymas? Viena, pagerėjo vertimo kokybė. Taip pat mūsų literatūrą imta versti į daugiau kalbų. 1979-aisiais, kai pradėjau misionieriaus tarnybą, žurnalas Sargybos bokštas buvo leidžiamas tik 82 kalbomis. Dauguma kalbų žurnalas išeidavo keliais mėnesiais vėliau nei angliškasis. O šiandien Sargybos bokštas leidžiamas daugiau nei 240 kalbų ir dažniausiai išeina tuo pat metu, kaip ir angliškas žurnalo numeris. Mūsų organizacijos literatūra dabar leidžiama daugiau nei 700 kalbų. Kadaise apie tai galėjome tik pasvajoti.

2004-aisiais Vadovaujančioji taryba priėmė dar vieną svarbų sprendimą – paspartinti Biblijos vertimą. Po kelių mėnesių Šventojo Rašto vertimo tvarka buvo supaprastinta, todėl „Naujojo pasaulio“ vertimą buvo galima išleisti žymiai daugiau kalbų. 2014-aisiais visos Biblijos arba jos dalies „Naujojo pasaulio“ vertimas jau  buvo prieinamas 128 kalbomis, tarp jų ir tomis, kuriomis kalbama Ramiojo vandenyno salose į pietus nuo pusiaujo.

Pristatomas Šventojo Rašto graikiškosios dalies „Naujojo pasaulio“ vertimas tuvaliečių kalba

Vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime buvo kongresas Tuvalu, kuriame dalyvavau 2011-aisiais. Tuo metu salyną jau ilgus mėnesius vargino didžiulė sausra. Rodėsi, kongresą teks atšaukti. Tačiau vakarą, kai ten nuvykome, prapliupo smarki liūtis, tad kongresas įvyko. Man buvo suteikta ypatinga garbė pristatyti Šventojo Rašto graikiškosios dalies „Naujojo pasaulio“ vertimą į tuvaliečių kalbą. Tai pati mažiausia tauta, kuri gavo šią nuostabią dovaną. Kongreso pabaigoje prapliupo dar viena liūtis. Taigi po programos kiekvienas turėjo apsčiai tiek fizinio, tiek dvasinio vandens.

Per 2014-ųjų kongresą Taunsvilyje (Australija) imu interviu iš savo tėvų Rono ir Estel

Deja, Dženė, ištikima mano gyvenimo kompanionė, su kuria drauge praleidome daugiau nei 35 metus, šio įsimintino įvykio nebepamatė. 2009-aisiais, po dešimtmetį trukusios kovos su krūties vėžiu, jos gyvybė užgeso. Tačiau kai ji prisikels, be jokios abejonės, netvers džiaugsmu sužinojusi, kad tuvaliečiai Biblijos savo kalba vis dėlto sulaukė.

Vėliau Jehova mane palaimino duodamas kitą žavią kompanionę Loreini Sikivou. Ji dirbo drauge su Džene Fidžio Betelyje. Loreini buvo vertėja į fidžių kalbą. Taigi ir vėl turiu brangią žmoną, su kuria mane vienija tarnystė Jehovai ir meilė kalbai.

Drauge su Loreini liudijame Fidžyje

Per gyvenimą įsitikinau, kad mūsų dangiškajam Tėvui Jehovai rūpi žmonės iš visų kalbų, tiek didelių, tiek mažų (Ps 49:2–4 [49:1–3, Brb]). Mačiau, kaip žmonės nušvinta iš laimės, pirmą kartą išvydę mūsų literatūrą savo kalba, pirmą kartą savo širdies kalba užgiedoję gyriaus giesmę Jehovai. Tokiomis akimirkomis pamąstau, kaip puikiai tai liudija apie mūsų visų dangiškojo Tėvo meilę (Apd 2:8, 11). Dar ir dabar ausyse skamba Saulo Tiasi, vieno pagyvenusio brolio iš Tuvalu, žodžiai. Pirmą kartą sugiedojęs giesmę gimtąja kalba jis pasakė: „Perduok broliams iš Vadovaujančiosios tarybos, kad giesmės tuvalietiškai skamba gražiau nei angliškai.“

2005-ųjų rugsėjį buvau netikėtai paskirtas tarnauti Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje. Nors ir nebedirbu vertėju, esu dėkingas Jehovai už galimybę ir toliau remti šį pasaulinį darbą. Kokia laimė žinoti, kad Jehova rūpinasi visų žmonių, net ir gyvenančių atokiausiose Ramiojo vandenyno salose, dvasiniais poreikiais! Teisingai kadaise sakė vienas psalmininkas: „Viešpats yra Karalius! Tesidžiaugia žemė, tedžiūgauja net tolimosios salos!“ (Ps 97:1)

^ pstr. 18 Kai kurių žmonių pasisakymus apie mūsų literatūrą rasite Sargybos bokšto 2000 m. gruodžio 15 d. numeryje, p. 32, ir 1988 m. rugpjūčio 1 d. numeryje, p. 22 (anglų k.), taip pat 2000 m. gruodžio 22 d. Atsibuskite! numeryje, p. 9.

^ pstr. 22 Daugiau apie vertimo darbą Samoa rašoma 2009 m. Jehovos liudytojų „Metraštyje“, p. 120–121, 123–124 (yra anglų, rusų ir kt. kalbomis).