Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. rugpjūtis

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Jehova atvedė jus į Prancūziją, kad sužinotumėte tiesą“

„Jehova atvedė jus į Prancūziją, kad sužinotumėte tiesą“

DAR būdamas paauglys, Antuanas Skaleckis įsidarbino šachtoje. Pasikinkęs savo pagalbininką – arklį arba ponį, blausiais tuneliais pusės kilometro gylyje jis kasdien devynias valandas vežiodavo anglis. Antuano tėvai nenorėjo sūnaus leisti į kasyklą, bet kitos išeities neturėjo. Tėvas anksčiau pats buvo šachtininkas, bet sykį papuolė į griūtį ir smarkiai susižalojo. Todėl turėjo dirbti lengvesnį ir mažiau apmokamą darbą. Sūnus privalėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo. Kartą į griūtį šachtoje pateko ir Antuanas. Laimei, liko gyvas.

Įrankiai, kuriuos naudojo lenkų šachtininkai, ir kasykla Deši miestelyje netoli Sin le Noblio. Čia dirbo ir Antuanas Skaleckis

Antuanas buvo vienas iš daugybės vaikų, gimusių lenkų šeimose Prancūzijoje praeito amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose. Kodėl lenkai kėlėsi į Prancūziją? Lenkija, po Pirmojo pasaulinio karo atkūrusi nepriklausomybę, nesugebėjo susitvarkyti su opia problema – kai kuriuose šalies regionuose buvo gyventojų perteklius. O štai Prancūzijoje verkiant reikėjo darbingo amžiaus vyrų, mat daugiau nei milijonas jų žuvo per karą. Todėl 1919-ųjų rugsėjį Prancūzijos ir Lenkijos valdžia pasirašė migracijos sutartį. 1931 metais Prancūzijoje jau gyveno 507 800 lenkų. Nemažai jų buvo įsikūrę šalies šiaurėje ir darbavosi anglies kasyklose.

Darbštūs lenkų imigrantai kartu atsivežė ir savo papročius bei kultūrą. Jie buvo labai religingi žmonės. „Mano senelis Juozapas apie Šventąjį Raštą visada kalbėdavo su didele pagarba, jam įskiepyta jo tėvo“, – sako Antuanas, dabar jau devyniasdešimtmetis. Sekmadieniais lenkų šeimos, kaip buvo įpratusios gimtinėje, pasipuošdavo gražiausiais drabužiais ir eidavo į bažnyčią. Kai kurie supasaulėję vietiniai tokius pamaldžius atvykėlius palydėdavo kreivais žvilgsniais.

Būtent Šiaurės-Pa de Kalė regione daugelis lenkų emigrantų pirmąkart susitiko su Biblijos tyrinėtojais, kurie čia uoliai darbavosi nuo 1904-ųjų. 1915 metais kas mėnesį jau ėjo lenkiškas Sargybos bokštas, o 1925-aisiais šia kalba imta leisti žurnalą The Golden Age (Aukso amžius; dabar Atsibuskite!). Daugeliui šeimų patiko šie Bibliją aiškinantys leidiniai. Susidomėjimo sulaukė ir lenkų kalba išleista knyga Arpa Dievo.

Antuano šeima apie Biblijos tyrinėtojus sužinojo iš vyresniojo motinos brolio. Biblijos tyrinėtojų  sueigoje šis pirmą sykį apsilankė 1924-aisiais. Tais pačiais metais Briue an Artua mieste buvo surengtas pirmasis Biblijos tyrinėtojų suvažiavimas su programa lenkų kalba. Po mažiau nei mėnesio iš centrinės būstinės čionai atvyko Džozefas Rezerfordas ir surengė viešą susirinkimą, kuriame dalyvavo du tūkstančiai žmonių. Išvydęs tokią gausingą auditoriją ir žinodamas, kad didžioji jos dalis – lenkai, brolis Rezerfordas pasakė: „Jehova atvedė jus į Prancūziją, kad sužinotumėte tiesą. Dabar jūs ir jūsų vaikai turite padėti prancūzams! Priešaky dar laukia didelis evangelizacijos darbas ir Jehova tam darbui pažadins darbininkų.“

Darbininkų Jehova tikrai pažadino. Lenkai, tapę Biblijos tyrinėtojais, darbščiai triūsė ne tik kasyklose, bet ir evangelizacijos darbe. Kai kurie nutarė grįžti į tėvynę, kad atrasta tiesa galėtų pasidalyti su tenykščiais. Tarp tokių skelbėjų buvo Teofilis Piaskovskis, Ščepanas Kosiakas ir Janas Zabuda. Su gerąja naujiena Lenkijoje jie apkeliavo didžiulę teritoriją.

Vis dėlto nemažai lenkų tautybės evangelizuotojų liko Prancūzijoje ir uoliai liudijo drauge su vietiniais broliais ir sesėmis. 1926 metais Sin le Noblyje surengtame suvažiavime programos lenkų kalba klausėsi tūkstantis susirinkusiųjų, o prancūzų kalba – trys šimtai. 1929-ųjų „Metraštyje“ sakoma: „Per praėjusius metus 332 lenkų tautybės broliai parodė savo pasišventimą krikštu.“ Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 32 iš 84 bendruomenių Prancūzijoje buvo lenkų.

Prancūzijoje broliai ir sesės lenkai autobusu keliauja į kongresą. Ant autobuso puikuojasi užrašas „Jehovos liudytojai“

1947 metais Lenkijos valdžia kvietė emigrantus sugrįžti į savo gimtą šalį. Nemažai Jehovos liudytojų taip ir padarė. Tačiau net ir jiems išvykus, jų ir jų bendratikių prancūzų triūso vaisiai buvo aiškiai matomi – skelbėjų skaičius tais metais Prancūzijoje padidėjo 10 procentų. Tolesnius trejus metus tas skaičius augo atitinkamai 20, 23 ir net 40 procentų! Kad nauji žinios apie Karalystę nešėjai būtų stiprinami, 1948 metais filialas paskyrė penkis rajono prižiūrėtojus, beje, pirmuosius šalyje. Keturi iš jų buvo lenkai, tarp jų ir Antuanas Skaleckis.

Dar ir šiandien daugelio Prancūzijos Jehovos liudytojų pavardės yra lenkiškos. Ne vieno iš jų protėviai – tie patys imigrantai, sunkiai triūsę tiek kasyklose, tiek dvasinės pjūties laukuose. Ir dabar Prancūzijoje tiesą sužino nemažai atvykėlių iš kitų šalių. Vieni lieka naujuosiuose namuose, kiti grįžta į savo gimtąjį kraštą, tačiau visi jie uoliai skelbia gerąją naujieną apie Dievo Karalystę kaip ir jų pirmtakai, atkeliavę iš Lenkijos. (Iš mūsų archyvų Prancūzijoje.)