Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. liepa

Lik ištikimas Dievo Karalystei

Lik ištikimas Dievo Karalystei

„Jie nepriklauso pasauliui“ (JN 17:16).

GIESMĖS: 63, 129

1, 2. a) Kaip krikščionių ištikimybė Jehovai susijusi su neutralia jų pozicija pasaulio konfliktuose? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kam daugelis rodo ištikimybę ir prie ko tai kartais priveda?

JEHOVOS tarnai įvairiuose pasaulio konfliktuose laikosi neutralios pozicijos. Rasizmas, nacionalizmas, kultūriniai skirtumai žmones skaldo, bet tikrieji krikščionys kilus tokiems nesutarimams nepalaiko nė vienos pusės. Kodėl? Nes myli Jehovą, prižadėjo būti jam ištikimi ir paklusti jo įsakymams (1 Jn 5:3). Kad ir kur gyventume, kad ir kokios kilmės būtume, norime vadovautis teisingomis Dievo normomis. Ištikimybė Jehovai ir jo Karalystei mums svarbesnė už ištikimybę bet kam kitam (Mt 6:33). Kadangi į pasaulio reikalus nesikišame, galime sakyti, jog pasauliui nepriklausome (Iz 2:4; perskaityk Jono 17:11, 15, 16).

2 Daugelis šiandieną rodo ištikimybę savo šaliai, tautai, kultūrai ar netgi nacionalinei sportininkų rinktinei. Tačiau dėl tokių jausmų neretai įsiliepsnoja nesantaika, ši perauga į neapykantą, kai kada net kyla žudynės, genocidai. Nors tokiuose konfliktuose ir nedalyvaujame, būna, kad nukenčiame patys ar nukenčia mūsų artimieji. Kūrėjas įdiegė mums  teisingumo jausmą, todėl kartais, kai valdžia priima neteisingus sprendimus, gali būti nelengva likti neutraliems (Pr 1:27; Įst 32:4). Kaip tokiais atvejais reaguojame? Ar gebame būti nešališki? O gal kyla noras palaikyti kurią nors pusę?

3, 4. a) Kodėl pasaulio konfliktuose nepalaikome nė vienos pusės? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

3 Kilus kokiam konfliktui, valdžios institucijos gali primygtinai raginti piliečius palaikyti vieną ar kitą pusę. Tačiau mes esame Kristaus sekėjai, todėl nenorime turėti nieko bendra su politika, atsisakome imti į rankas ginklą (Mt 26:52). Kad ir kokiais argumentais žmonės bandytų paveikti mūsų mąstymą, mes neiškeliame kurio nors šios santvarkos elemento aukščiau už kitą, nes žinome, kad Šėtono valdžioje yra visas pasaulis (2 Kor 2:11). Į visuomenėje kylančius įvairiausio pobūdžio nesutarimus visiškai nesikišame. (Perskaityk Jono 15:18, 19.)

4 Kai kurie iš mūsų anksčiau gal turėjome neigiamą požiūrį į vienus ar kitus žmones. Kadangi esame netobuli, atsikratyti tokio mąstymo gali būti nelengva (Jer 17:9; Ef 4:22–24). Šiame straipsnyje aptarsime keletą principų, kurie padėtų mums įveikti netinkamą nuostatą. Taip pat pakalbėsime, kaip galime stiprinti savo ryžtą būti ištikimi Dievo Karalystei.

KODĖL ESAME NEUTRALŪS

5, 6. Kaip Jėzus, būdamas žemėje, žiūrėjo į žmones ir kodėl?

5 Jeigu jauti, kad kokioje nors situacijoje tau sunku likti nešališkam, pagalvok, kaip čia pasielgtų Jėzus. Žmonės, tarp kurių jis gyveno, buvo kilę iš įvairių regionų: Judėjos, Galilėjos, Samarijos ir kitų. Biblijoje rašoma, kad tarp tų regionų gyventojų kildavo nesutarimų (Jn 4:9). Įtampa taip pat tvyrojo tarp fariziejų ir sadukiejų (Apd 23:6–9). Liaudis nemėgo mokesčių rinkėjų (Mt 9:11). Žydai, mokęsi rabinų mokykloje, manė esą pranašesni už tautiečius, kurie tokių mokslų neišėjo (Jn 7:49). Visa tauta neapkentė kraštą valdančių romėnų. O kaip elgėsi Jėzus? Aišku, prireikus jis uoliai gynė tiesą apie Jehovą ir pripažino, kad išgelbėjimas ateina iš žydų, tačiau savo sekėjų niekad nemokė laikyti savęs geresniais už kitus (Jn 4:22). Priešingai, Jėzus ragino juos mylėti kiekvieną žmogų ir žiūrėti į jį kaip į savo artimą (Lk 10:27).

6 Kodėl Jėzus nepritarė visuomenėje įsivyravusiam požiūriui? Nes jis ir jo Tėvas žmonių nerūšiuoja. Jehova norėjo, kad pirmosios poros palikuonys pripildytų visą žemę (Pr 1:27, 28). Žmogų jis sukūrė taip, kad iš jo galėtų kilti skirtingos rasės. Taigi Jehova ir Jėzus neiškelia jokios rasės, tautos ar kalbos aukščiau kitų (Apd 10:34, 35; Apr 7:9, 13, 14). Tobulu jų pavyzdžiu turime sekti ir mes (Mt 5:43–48).

7, 8. a) Kokiu klausimu krikščionys negali likti neutralūs? b) Kas, mūsų įsitikinimu, išspręs visas žmonijos problemas?

7 Vis dėlto vienu klausimu negalime likti neutralūs. Kadaise Edeno sode Šėtonas iškėlė abejonių, ar Jehova tikrai turėtų būti žmonijos valdovas. Visi, kas gyvas, privalo apsispręsti, kieno pusę palaikys: Dievo ar Šėtono. Ar tu pripažįsti, kad Visavaldžio titulas priklauso tik Jehovai? Ar jam paklūsti ir esi  įsitikinęs, kad laikytis jo įstatymų yra geriausias gyvenimo kelias? Ar sutinki, kad visas žmonių bėdas pašalins tik Dievo Karalystė? O gal manai, kad žmogus gali apsieiti be Jehovos vadovavimo ir pats spręsti, kas gera ir kas bloga? (Pr 3:4, 5)

8 Turėdamas aiškius atsakymus į minėtus klausimus nesutriksi, jei kas paklaustų tavo nuomonės apie kokią nors politinę partiją, judėjimą ar valdžios vykdomas reformas. Visais amžiais buvo politikų ir visuomenės aktyvistų, kurie nuoširdžiai stengėsi žmonėms padėti. Tačiau mes tvirtai tikime, kad tik Dievo Karalystė gali išspręsti žmonijos problemas ir užtikrinti teisingumą. Todėl viską atiduodame į Jehovos rankas. Tokio pat požiūrio laikomės ir krikščionių bendruomenėje: ne savo nuomonę peršame, o klausome Dievo nurodymų, duodamų per organizaciją. Mūsų bendruomenės dėl to išlieka vieningos.

9. Kokia problema iškilo Korinto bendruomenėje pirmajame amžiuje ir ką, anot Pauliaus, korintiečiai turėjo daryti?

9 Pirmajame amžiuje nesutarimų atsirado tarp Korinto bendruomenės narių, mat kiekvienas jų sakė: „Aš tai esu Pauliaus“, „o aš – Apolo“, „o aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Apaštalas Paulius, apie tai sužinojęs, pasipiktino. Ir ne be reikalo. Bendruomenės vienybei iškilo rimta grėsmė. Anot jo, „Kristus tapo padalytas“. Todėl apaštalas jiems rašė: „Raginu jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu: visi vienaip kalbėkite ir tenebūna tarp jūsų susiskaldymų, bet būkite tobulai suvienyti vienokios galvosenos ir vienokio nusistatymo.“ Šiandien krikščionių bendruomenėje irgi būtina vengti bet kokių susiskaldymų (1 Kor 1:10–13; perskaityk Romiečiams 16:17, 18).

10. Ką apaštalas Paulius priminė pateptiesiems krikščionims ir ką svarbaus iš to suprantame?

10 Paulius skatino pateptuosius krikščionis nuolat mąstyti apie jiems suteiktą dangaus pilietybę ir nesusitelkti į žemiškus dalykus * (Fil 3:17–20). Jie turėjo būti tarsi pasiuntiniai, atstovaujantys Dievui ir Kristui. Pasiuntinys, arba ambasadorius, juk nesikiša į šalies, kurioje yra paskirtas dirbti, reikalus. Jis lieka visiškai ištikimas savo valstybei. Panašiai ir pateptiesiems krikščionims nebūtų tinkama veltis į šio pasaulio politiką, spręsti visuomenės problemas (2 Kor 5:20). Tie, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, irgi yra ištikimi Dievo Karalystei, pasaulyje kilus nesutarimams nepalaiko nė vienos pusės.

STIPRINKIME SAVO RYŽTĄ BŪTI IŠTIKIMI JEHOVAI

11, 12. a) Kokio požiūrio turime saugotis, kad liktume ištikimi Dievo Karalystei? b) Su kokia problema kovojo viena mūsų sesė ir kas jai padėjo?

11 Vienos tautos žmones dažnai susieja bendra kalba, istorija, kultūra. Daugelis linkę tokiais dalykais didžiuotis, aukštinti savo tėvynę. Krikščionims privalu saugotis tokio požiūrio. Kad jokioje situacijoje nepažeistume neutralumo principo, turime lavinti savo sąžinę ir mokytis mąstyti kaip Jehova. Ką galėtume daryti?

12 Atkreipkime dėmesį į sesės Mirjetos pavyzdį. * Ji gimė buvusioje Jugoslavijoje.  Nuo mažens Mirjetai buvo skiepijama neapykanta serbams. Sužinojusi, kad Jehova yra nešališkas ir kad neapykantą tarp žmonių kursto Šėtonas, ji stengėsi atsikratyti nacionalizmo dvasios. Tačiau šalyje įsižiebus karui tarp skirtingų etninių grupių Mirjetai vėl sukilo seni jausmai. Jai net pasidarė sunku liudyti serbų tautybės žmonėms. Sesė suprato, kad negali tiesiog sėdėti ir laukti, kol nepakanta savaime praeis. Ji maldavo Jehovą padėti įveikti netinkamą požiūrį. Taip pat išsakė savo troškimą tarnauti pioniere. Mirjeta sako: „Supratau, kad didžiausia pagalba man yra tarnyba. Kai liudiju žmonėms, stengiuosi sekti Jehovos meilės pavyzdžiu. Per laiką mano neigiami jausmai išnyko.“

13. a) Į kokią nemalonią situaciją papuolė viena mūsų sesė ir kaip ji reagavo? b) Ko iš Zoilos pasimokome?

13 Štai kitas pavyzdys. Mūsų sesė Zoila kilusi iš Meksikos, bet dabar gyvena Europoje. Kai kurie jos bendruomenės nariai, atvykę iš įvairių Lotynų Amerikos šalių, mestelėdavo vieną kitą netaktišką repliką apie Zoilos gimtinę, tenykščius papročius ir muziką. Suprantama, mūsų sesė dėl tokių žodžių pasijusdavo nesmagiai. Todėl ji prašė Jehovos, kad padėtų jai neįsižeisti ir užgniaužti širdyje kylančius neigiamus jausmus. Kaip Zoilos vietoje būtum reagavęs tu? Kai kuriems iš mūsų galbūt vis dar nelengva suvaldyti emocijas, kai girdime negražias kalbas apie savo šalį. Su panašiomis ydomis ar jausmais gali kovoti ir kiti mūsų bendratikiai. Todėl stenkimės niekada nesakyti ir nedaryti nieko, kas keltų susiskaldymus tarp mūsų arba sužadintų kitam žmogui šališkus jausmus (Rom 14:19; 2 Kor 6:3).

14. Kaip krikščionis galėtų lavinti savo sąžinę ir mąstyseną, kad nebūtų šališkas?

14 Galbūt tavo aplinkoje irgi skiepijama meilė tėvynei. Ar tavo širdyje teberusena tokie jausmai? Krikščionis negali leisti, kad patriotiški jausmai paveiktų jo požiūrį į kitus. O ką daryti, jei susivoki, jog vis dar esi nusistatęs prieš kitos tautos, kalbos, rasės ar kultūros žmones? Labai naudinga būtų pamąstyti, kaip į nacionalizmą ir išankstinę nuostatą žiūri Jehova. Apie tai galima pastudijuoti asmeniškai ar per šeimos dvasinio ugdymo vakarą. Be to, melsk Jehovą pagalbos išsiugdyti tokią mąstyseną kaip jo. (Perskaityk Romiečiams 12:2.)

Būti ištikimi Jehovai ir jam paklusti turime visada, net ir iškilus pavojams (žiūrėk 15 ir 16 pastraipas)

15, 16. a) Kokios reakcijos į savo ištikimybę Dievui tikimės? b) Kaip tėvai gali padėti savo vaikams atlaikyti tikėjimo išbandymus?

15 Anksčiau ar vėliau kiekvienas Jehovos tarnas pateks į situaciją, kai turės elgtis kitaip nei kolegos, bendramoksliai, kaimynai ar giminės ir vadovautis savo sąžine (1 Pt 2:19). Mums būtina laikytis tvirtos pozicijos ir išlikti neutraliems. Dėl tokios savo nuostatos esame pasaulio nekenčiami. Tačiau tuo visiškai nesistebime – kad taip bus, perspėjo pats Jėzus. Daugumai mūsų priešininkų Dievo Karalystė visiškai nerūpi. O mums palaikyti ją – vienas svarbiausių dalykų.

16 Būti ištikimi Jehovai ir jam paklusti turime visada, net ir iškilus pavojams (Dan 3:16–18). Žmonių baimė daro įtaką visiems, kad ir kokio amžiaus jie būtų. Vis dėlto plaukti prieš srovę sunkiausia, ko gero, yra jaunuoliams. Jei tavo vaikas  yra verčiamas pagerbti vėliavą ar dalyvauti valstybinėse šventėse, nedelsk jam padėti. Per šeimos dvasinio ugdymo vakarą pakalbėkite, kaip kilus tokiems išbandymams jam išlikti tvirtam. Pamokykite jį, kaip savo įsitikinimus ginti tvirtai, bet taktiškai (Rom 1:16). Jei būtina, pasikalbėkite su mokytojais. Taip jūsų vaikas jaus tvirtą užnugarį.

DŽIAUKIMĖS MUS SUPANČIA ĮVAIROVE

17. Kokio požiūrio turėtume vengti?

17 Gimtosios šalies kraštovaizdis, kalba, papročiai, maistas žmogui paprastai būna mieli širdžiai. Tačiau būtina vengti požiūrio, kad tai, kas sava, yra geriausia. Mus supantį pasaulį Jehova padarė labai įvairų ir nori, kad tuo džiaugtumės (Ps 104:24; Apr 4:11). Tad kodėl turėtume laikytis nuostatos, jog tai, prie ko esame pripratę mes, yra pranašiau už visa kita?

18. Ką gera patirsime, jei turėsime tokį kaip Jehovos požiūrį?

18 Dievas trokšta, kad visokie žmonės įgytų tikslų tiesos pažinimą ir gautų amžino gyvenimo dovaną (Jn 3:16; 1 Tim 2:3, 4). Jei įsiklausysime į kitų žmonių idėjas, pamatysime, kad daugelis jų visai priimtinos, nors nuo mūsų ir skiriasi. Gyvenimas tada taps įdomesnis, be to, išsaugosime vienybę su bendratikiais. Kad liktume ištikimi Jehovai, privalome nesikišti į pasaulio žmonių nesutarimus ir būti neutralūs. Aklam atsidavimui kokiai nors idėjai ar kraštui mūsų tarpe ne vieta. Kokie dėkingi esame Jehovai, kad išvadavo mus iš šio susiskaldžiusio, išdidumo ir konkurencinės dvasios kupino pasaulio! Psalmininkas kadaise giedojo: „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ (Ps 133:1) Būkime ir mes pasiryžę savo brolijoje puoselėti taiką ir santarvę.

^ pstr. 10 Filipai buvo Romos kolonija. Kai kurie to miesto krikščionių bendruomenės nariai, galimas dalykas, buvo gavę Romos pilietybę. Šis statusas laidavo jiems tam tikras privilegijas, kurių kiti bendratikiai neturėjo.

^ pstr. 12 Kai kurie vardai straipsnyje pakeisti.