Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. liepa

Ar svarbu, kiek žmonių mato tavo darbą?

Ar svarbu, kiek žmonių mato tavo darbą?

BECALELIS ir Oholiabas buvo ne naujokai statybos darbuose. Dar vergaudami Egipte, jie, ko gero, prigamino plytų be skaičiaus. Bet anos dienos nuėjo į praeitį. Dabar jie paskirti vadovauti padangtės statybai, o čia jau aukštos klasės meistrų sritis (Iš 31:1–11). Tačiau kai kuriais jų kūriniais galės grožėtis tik nedaugelis. Ar dėl to jiedu nusiminė? Ar išties buvo svarbu, kiek žmonių matys jų darbo vaisius? Ar svarbu, kiek žmonių mato tavo darbą?

NUOSTABŪS DIRBINIAI, KURIUOS MATĖ TIK NEDAUGELIS

Kai kurie padangtės reikmenys buvo tikri šedevrai. Pavyzdžiui, pagalvok apie du auksinius kerubus, stovėjusius ant sandoros skrynios dangčio. Apaštalas Paulius pavadino juos „šlovės kerubais“ (Hbr 9:5). Įsivaizduok, kokio nepaprasto grožio turėjo būti tos kalstyto aukso figūros! (Iš 37:7–9)

Jeigu šie Becalelio ir Oholiabo dirbiniai būtų išlikę iki mūsų laikų, juos būtų verta rodyti garsiausiuose muziejuose ir žmonės tikriausiai būriuotųsi prie tokių retenybių. O kiek akių juos regėjo tada, kai buvo padaryti? Kerubai stovėjo Šventų švenčiausiojoje ir juos matydavo tik vyriausiasis kunigas, įžengdavęs tenai kartą per metus, Permaldavimo dieną (Hbr 9:6, 7). Taigi tas figūras matė tik nedaugelis.

JIE DŽIAUGĖSI NET IR NESULAUKĘ VIEŠO PRIPAŽINIMO

Jei tu būtum sukūręs tokias meno grožybes kaip anie meistrai, ką būtum jautęs žinodamas, kad jas matys tik vienas kitas? Šiandien žmonės paprastai jaučia pasitenkinimą, kai kiti juos giria, jais žavisi. Tokie atsiliepimai yra tarsi asmens darbų įvertinimo rodiklis. Vis dėlto Jehovos tarnų požiūris kitoks. Kaip Becalelis ir Oholiabas, mes džiaugiamės tuo, kad vykdome Jehovos valią ir pelnome jo pritarimą.

Štai Jėzaus dienomis religiniai vadovai buvo įpratę sakyti maldas taip, kad visiems padarytų didelį įspūdį. O Jėzus mokė melstis  iš širdies, ne dėl pagyrimo. Ko tada žmogus gali tikėtis? „Tavo Tėvas, stebintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6:5, 6). Išties, svarbu ne ką kiti, o ką Jehova mano apie mūsų maldas. Jeigu mūsų maldos patinka Dievui, vadinasi, jos vertingos. Taip yra ir su visa mūsų dievatarnyste: kiekvienas darbas vertingas ne todėl, kad patinka kam nors kitam, o todėl, kad patinka Jehovai, „stebinčiam slaptoje“.

Kai padangtė buvo baigta, ją pripildė „Viešpaties šlovė“ (Iš 40:34). Koks akivaizdus Jehovos pritarimo ženklas! Kaip, tavo manymu, tuo momentu jautėsi Becalelis ir Oholiabas? Nors meistrų vardai nebuvo išgraviruoti ant jų dirbinių, abudu turėjo jausti didžiulį pasitenkinimą žinodami, kaip Jehova laimina jų pastangas (Pat 10:22). Ir vėliau, matydami, kad jų padaryti daiktai tebenaudojami Jehovai šlovinti, šie izraelitai džiaugėsi visa širdimi. O kaip juodu džiūgaus tada, kai naujajame pasaulyje grįš į gyvenimą ir sužinos, kad toje padangtėje Dievas buvo garbinamas apie 500 metų!

Net jei jokia akis nemato, kaip nuolankiai ir noriai atliekame dievatarnystę, Jehova tikrai mato

Šiandien Jehovos organizacijoje triūsia daug animatorių, dailininkų, fotografų, kompozitorių, muzikantų, rašytojų, vertėjų. Autoriaus vardo ant jų darbų nėra, taigi tam tikra prasme to, ką konkrečiai šie broliai ir sesės daro, nemato niekas. Tą patį galima pasakyti ir apie didelę dalį darbo, kuris visame pasaulyje atliekamas daugiau nei 110 000 mūsų bendruomenių. Ar kas mato, kaip mėnesio gale sąskaitininkas tvarko finansinę apskaitą? Arba kaip sekretorius rengia bendruomenės lauko tarnybos ataskaitą? Ar daug akių mato, kaip Karalystės salėje kuris nors iš bendratikių atlieka remontą?

Gyvenimo pabaigoje Becalelis ir Oholiabas negavo apdovanojimų, medalių ar kitokių garbės ženklų, kurie būtų leidę jiems girtis genialia kūryba, savo sprendimais bei aukšta darbų kokybe. Vis dėlto jiedu susilaukė kai ko daug vertingesnio – Jehovos pritarimo. Neabejotina, kad Dievas visą jų darbą matė ir juo gėrėjosi. Būkime kaip tiedu senovės meistrai – nuolankiai ir noriai tarnaukime Jehovai.