Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. gegužė

Tu gali įveikti Šėtoną!

Tu gali įveikti Šėtoną!

„Priešinkitės jam, likdami tvirti tikėjimu“ (1 PT 5:9).

1. a) Kodėl šiandien ypač svarbu priešintis Šėtonui? b) Iš kur žinome, kad galime sėkmingai jam pasipriešinti?

ŠIANDIEN vyksta karas: pateptieji krikščionys ir Jėzaus „kitos avys“ kovoja prieš Šėtoną (Jn 10:16). Velnias žino turįs mažai laiko, tad stengiasi praryti kuo daugiau Jehovos tarnų. (Perskaityk Apreiškimo 12:9, 12.) Ar mums įmanoma jam pasipriešinti? Be abejo! Biblijoje sakoma: „Priešinkitės Velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4:7).

2, 3. a) Kodėl Šėtonas nenori, kad žmonės tikėtų jo egzistavimu? b) Iš kur tu žinai, kad Šėtonas yra realus asmuo?

2 Daugeliui juokinga mintis, kad Šėtonas išvis egzistuoja. Tokiems žmonėms Šėtonas ir demonai tėra tautosakos, romanų, siaubo filmų ar vaizdo žaidimų personažai. Jų nuomone, mąstančiam žmogui būtų kvaila tikėti piktosiomis dvasiomis. Kaip manai, ar Šėtonui apmaudu dėl to, kad jis ir jo demonų ordos laikomi išgalvotais? Tikrai ne. Taip jam dar lengviau apakinti protą tiems, kurie nė netiki jo buvimu (2 Kor 4:4). Šėtonas klaidina žmones kaip tik išmano, ir viena, kaip jis tai daro, — skleidžia idėją, kad dvasinės būtybės neegzistuoja.

3 Mes, Jehovos tarnai, nesileidžiame piktojo suklaidinami. Esame įsitikinę, kad Šėtonas yra realus asmuo. Iš kur tai žinome? Biblijoje aiškiai pasakyta, kad tai jis, pasinaudodamas gyvate, kalbėjo Ievai Edeno sode (Pr 3:1-5). Tai jis priekaištavo  Jehovai dėl Jobo ir abejojo šio dievobaimingo vyro motyvais (Job 1:9-12). Tai jis buvo tas, kuris gundė Dievo Sūnų Jėzų (Mt 4:1-10). Ir, 1914-aisiais užgimus Dievo Karalystei, jis buvo tas, kuris pradėjo kariauti su pateptųjų krikščionių likučiu (Apr 12:17). Šis karas tebesitęsia — Šėtonas ir toliau stengiasi sugriauti žemėje likusių pateptųjų ir Jėzaus „kitų avių“ tikėjimą. Kad šią kovą laimėtume, turime jam pasipriešinti ir tikėjimu likti tvirti. Šiame straipsnyje pakalbėsime, kaip trejopai galime Šėtonui priešintis.

NEPASIDUOK PUIKYBEI

4. Kodėl galima sakyti, kad Šėtonas yra išdidumo įsikūnijimas?

4 Šėtonas neturi nė kruopelės nuolankumo. Šis puolęs angelas išdrįso užginčyti Jehovos teisę į visavaldystę ir pats panoro būti garbinamas. Neperdėtume pasakę, kad šitaip jis tapo įžūlumo ir didybės įsikūnijimu. Todėl viena, kaip galime jam pasipriešinti, tai sergėtis išdidumo ir ugdytis nuolankumą. (Perskaityk 1 Petro 5:5.) Tačiau kas yra išdidumas? Ar didžiuotis visada blogai?

5, 6. a) Ar didžiuotis visada yra blogai? Prašom paaiškinti. b) Koks didžiavimasis yra pavojingas ir kokie pavyzdžiai iš Biblijos tai patvirtina?

5 Viename žodyne išdidumas apibūdinamas taip: „Dorovinė charakterio savybė, atspindinti žmogaus vertingumo įsisąmoninimą. Artimos sąvokos: savigarba, orumas. Žmogui būdinga teigiamai vertinti save, savo laimėjimus ir jais didžiuotis“ (V. Žemaitis. Etikos žodynas). Žodyne dar priduriama, kad toks išdidumas „taip pat pasireiškia solidarumu su kitais“. Vadinasi, didžiuotis galime ir mums artimų žmonių laimėjimais. Toks didžiavimasis nėra blogas. Štai apaštalas Paulius tesalonikiečiams rašė: „Mes patys jumis didžiuojamės Dievo bendruomenėse dėl jūsų ištvermės ir tikėjimo visuose jūsų persekiojimuose ir suspaudimuose, kuriuose atsilaikote“ (2 Tes 1:4). Džiaugtis kito pasisekimu, taip pat suvokti savo paties vertę yra pagirtina. Tikrai neturime gėdytis dėl to, kokioje šalyje, kultūroje ar šeimoje užaugome (Apd 21:39).

6 Vis dėlto, jei nesisaugosime, sveika savigarba ir didžiavimasis gali peraugti į puikybę. Tada pašlytų mūsų santykiai ir su žmonėmis, ir su Jehova. Toks išdidumas trukdytų nuolankiai priimti būtinus pamokymus, gal net imtume pykti ant tų, kurie, norėdami mums gera, mus pataiso (Ps 141:5). Minėtame žodyne puikybė apibūdinama taip: „Neigiama charakterio savybė, pasireiškianti savęs aukštinimu ir kitų žeminimu. [...] Tai per didelio savęs vertinimo padarinys [...]. Išpuikę žmonės visuomet yra pernelyg geros nuomonės apie save ir pernelyg blogos nuomonės apie kitus.“ Išpuikėlių Jehova labai nemėgsta (Ez 33:28; Am 6:8). O Šėtonas — priešingai. Jis džiaugiasi, kai žmonės keliasi į puikybę ir giriasi, nes tai atspindi jo paties puikavimąsi. Kaip jis mėgavosi matydamas tokius pasipūtėlius kaip Nimrodas, faraonas ir Abšalomas! (Pr 10:8, 9; Iš 5:1, 2; 2 Sam 15:4-6) Išdidumas buvo viena iš priežasčių, kodėl Kainas prarado ryšį su Jehova. Pats Dievas norėjo jį pataisyti, bet Kainas buvo pernelyg išpuikęs, kad pamokymo paklausytų. Jis užsispyrusiai ignoravo Jehovos žodžius ir stačia galva puolė į nuodėmę (Pr 4:6-8).

7, 8. a) Kas yra rasizmas ir kodėl jį galima pavadinti išdidumo apraiška? b) Kaip išdidumas gali sugriauti bendruomenės taiką?

7 Šiandien žmonių išdidumas pasireiškia visokiomis blogybėmis. Neretai jis  eina koja kojon su rasizmu. Tarptautinių žodžių žodyne rasizmas apibūdinamas taip: „Pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės biologiniu, visuomeniniu ir intelekto požiūriu yra nelygiavertės, kad tam tikra rasė turi įgimtų pranašumų ir yra aukštesnė už kitas.“ Rasizmas pasireiškia nusistatymu prieš kitos rasės žmones, priešiškumu jiems. Dėl žmonių didžiavimosi savo rase kyla riaušės, karai, genocidai.

8 Savaime suprantama, tokiems dalykams krikščionių bendruomenėje ne vieta. Tačiau visokie smulkūs nesutarimai tarp bendratikių, neretai prasidedantys dėl išdidumo, gali įsiliepsnoti tiek, kad tampa nebekontroliuojami. Taip, matyt, atsitiko su kai kuriais krikščionimis pirmajame amžiuje. Jokūbas jiems uždavė tiesmuką klausimą: „Dėl ko tarp jūsų kyla karai, dėl ko kyla kivirčai?“ (Jok 4:1) Jei mūsų širdyje įsišaknijusi nepakanta kitam žmogui ir jei manome esą už jį pranašesni, savo žodžiais ar elgesiu tą žmogų galime labai užgauti (Pat 12:18). Be jokios abejonės, išdidumas griauna bendruomenės taiką.

9. Kaip Biblija padeda mums saugotis rasizmo ir kitų išdidumo apraiškų? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

9 Jei esame linkę laikyti save aukštesniais už kitus, nepamirškime, kad „Viešpats bjaurisi kiekviena širdies puikybe“ (Pat 16:5). Verta pamąstyti: kaip aš žiūriu į kitos rasės, tautybės, kultūros žmogų? Jeigu didžiuojamės savo rase ar tautybe, nepaisome fakto, kad Dievas „iš vieno žmogaus [...] iškildino visas žmonių tautas“ (Apd 17:26). Taigi galima sakyti, jog tėra viena rasė — žmonija, nes visi esame kilę iš to paties protėvio Adomo. Kaip tad absurdiška būtų manyti, kad kuri nors rasė turi įgimtų pranašumų ir yra aukštesnė už kitas! Tokia koncepcija labai paranki Šėtonui; jis siekia suardyti krikščionių tarpusavio meilę ir vienybę (Jn 13:35). Kad kovą su juo laimėtume, nederamo didžiavimosi privalome saugotis (Pat 16:18).

ATSISPIRK TURTO TROŠKIMUI, NEPAMILK ŠIO PASAULIO

10, 11. a) Kodėl, jei nesisaugotume, galėtume greitai pamilti pasaulį? b) Prie ko Demą privedė meilė pasauliui?

10 Šėtonas yra „šio pasaulio valdovas“, visą žemę laiko savo valdžioje (Jn 12:31; 1 Jn 5:19). Todėl daugelis pasaulyje propaguojamų dalykų kertasi su Biblijoje užrašytomis normomis. Aišku, ne visa, kas aplinkui mus, yra blogybė. Tačiau viena yra neabejotina: piktasis naudojasi šiuo pasauliu, kad sužadintų mums troškimus, vedančius į nuodėmę. Jis nori, kad tą pasaulį pamiltume ir galiausiai nustotume tarnauti Jehovai. (Perskaityk 1 Jono 2:15, 16.)

11 Kai kurie pirmojo amžiaus krikščionys pasidavė pasaulio meilei. Paulius štai rašė: „Demas, pamilęs šitą santvarką, paliko mane“ (2 Tim 4:10). Biblijoje nėra pasakyta, ką konkrečiai pasaulyje Demas pamilo. Galbūt jis ėmė labiau mylėti materialines, o ne dvasines vertybes, dėl to nebenorėjo darbuotis su Pauliumi. Jeigu taip, jis prarado puikią galimybę nuveikti dėl Jehovos daug gera. Kiek džiaugsmo jam būtų suteikusi tarnyba su apaštalu! Ar pasaulis galėjo jam pasiūlyti ką nors vertingesnio už Jehovos palaiminimą? (Pat 10:22, Brb)

12. Kaip Šėtonas, siekdamas mus suvedžioti, naudojasi „apgaulinga turtų vilione“?

12 Panašiai gali nutikti ir su mumis. Kaip ir visi kiti žmonės, mes, krikščionys,  norime apsirūpinti patys ir aprūpinti savo šeimą (1 Tim 5:8). Jehova irgi nori, kad gyvenimas mums teiktų džiaugsmą, juk pirmuosius žmones jis sukūrė nuostabiame rojuje (Pr 2:9). Bet Šėtonas siekia iškreipti šį natūralų mūsų troškimą pasinaudodamas „apgaulinga turtų vilione“ (Mt 13:22). Žmonės neretai mano, kad gyvenimas bus iš tiesų sėkmingas, jei turėsi daug pinigų; laimė jiems tiesiogiai siejasi su materialiniais dalykais. Bet toks mąstymas apgaulingas. Jam pasidavę prarastume tai, ką turime vertingiausia, — draugystę su Jehova. Jėzus perspėjo savo sekėjus: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams“ (Mt 6:24). Jei imtume tarnauti turtams, nebetarnautume Jehovai, o Šėtonas juk to ir nori. Tad niekad neleiskime nei pinigams, nei daiktams, kuriuos galime už juos įsigyti, nustelbti mūsų ryšio su Jehova. Kad įveiktume Šėtoną, privalome išlaikyti teisingą požiūrį į materialinius dalykus. (Perskaityk 1 Timotiejui 6:6-10.)

SAUGOKIS PALAIDUMO

13. Koks požiūris į santuoką ir lytinius santykius paplitęs pasaulyje?

13 Šėtonas stengiasi žmones įvilioti ir į palaidumo spąstus. Šiandien daugelis santuokinę ištikimybę ir net pačią santuoką laiko senamadiška, mano, kad tai riboja jų laisvę. Viena garsi aktorė tvirtino: „Monogamija neįmanoma nei vyrams, nei moterims. Nepažįstu nė vieno, kuris būtų ar norėtų būti ištikimas savo partneriui.“ Kitas aktorius sakė: „Abejoju, ar tikrai mūsų prigimtis leidžia su vienu žmogumi nugyventi visą gyvenimą.“ Šėtonui, aišku, patinka, kai įtakingi žmonės menkina nuostabios Jehovos dovanos, santuokos, vertę. Piktasis nėmaž nesigėri šiuo Dievo sutvarkymu, matyti laimingus sutuoktinius jam joks džiaugsmas. Kad Šėtonui pasipriešintume, Dievo įkurtą santuoką turime labai gerbti.

14, 15. Kaip galime atsispirti pagundai pasielgti amoraliai?

14 Ar būtume susituokę, ar ne, privalome vengti bet kokio palaidumo. Tai, žinoma, nėra lengva. Jūs, jaunuoliai, galbūt girdite, kaip bendramoksliai giriasi turėję lytinių santykių tai su vienu, tai su kitu. Neretas išbandęs vadinamąjį sekstingą — erotinių nuotraukų ar žinučių siuntinėjimą telefonu. Kai kuriose šalyse jis net prilyginamas vaikų pornografijos platinimui. Biblijoje sakoma: „Tas, kuris ištvirkauja, nusideda savo paties kūnui“ (1 Kor 6:18). Lytiškai plintančios ligos žmonėms užtraukia daug kančių ir net mirtį. Vienos apklausos duomenimis, dauguma jaunuolių, turėjusių lytinių santykių iki santuokos, dėl to gailisi. Pramogų pasaulis perša požiūrį, kad nesantuokinis seksas nėra nieko bloga, kad laužyti Dievo įstatymus galime be jokių rimtų pasekmių. Žmonės, patikėję tokiu melu, pasiduoda „apgaulingai nuodėmės vilionei“ ir tik vėliau pamato, kokie skaudūs būna tokio elgesio padariniai (Hbr 3:13).

15 Ką galėtum daryti, jei ir tau kyla pagunda pasielgti amoraliai? Pripažink, kad turi šitą silpnybę (Rom 7:22, 23). Melsk Dievą jėgų (Fil 4:6, 7, 13). Venk situacijų, kuriose galėtum suklupti (Pat 22:3). Ir vos tik kyla pagunda, nedelsdamas tark „ne“ (Pr 39:12).

16. Kaip Jėzus atrėmė Šėtono gundymus ir ko iš jo pavyzdžio pasimokome?

16 Puikų pavyzdį, kaip atsispirti pagundoms, paliko Jėzus. Jis nesileido Šėtono  apkvailinamas, piktojo pasiūlymų nė nesvarstė. Nedvejodamas jam atsakė: „Parašyta.“ (Perskaityk Mato 4:4-10.) Jėzus gerai išmanė Dievo Žodį, todėl gundomas iškart prisiminė tinkamas Šventraščio eilutes ir galėjo jas pacituoti. Kad įveiktume Šėtoną, privalome nepasiduoti pagundai elgtis palaidai (1 Kor 6:9, 10).

NEPRISTIK IŠTVERMĖS IR KOVĄ LAIMĖSI

17, 18. a) Kokių dar ginklų Šėtonas turi savo arsenale ir kodėl tai mūsų nestebina? b) Kokia Šėtono ateitis ir ką jauti tai žinodamas?

17 Išdidumas, turto troškimas ir palaidumas yra tik trejetas iš Šėtono paspęstų spąstų. Jo ginklų arsenalas kur kas didesnis. Kai kurie krikščionys, pavyzdžiui, susiduria su šeimos narių priešiškumu, bendramokslių pašaipomis. Kiti gyvena šalyse, kur valdžia apriboja evangelizacijos darbą. Tokie sunkumai mūsų nestebina. Kadaise Jėzus savo sekėjams pasakė: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 10:22).

Šėtono laukia visiška pražūtis (žiūrėk 18 pastraipą)

18 Kaip tad galime įveikti Šėtoną? Mokiniams Jėzus kalbėjo: „Savo ištverme laimėsite savo sielas“ (Lk 21:19). Joks žmogus negali padaryti mums neatitaisomos žalos. Joks žmogus negali suardyti mūsų brangaus ryšio su Jehova, jei tik patys to neleisime (Rom 8:38, 39). Net jeigu Jehovos tarnas miršta, Šėtonui nėra dėl ko švęsti pergalės — savo ištikimuosius Dievas prikels (Jn 5:28, 29). O štai Šėtono ateities perspektyvos niūrios. Po šios pasaulio santvarkos sunaikinimo jis bus tūkstančiui metų įmestas į bedugnę (Apr 20:1-3). Pasibaigus Jėzaus valdymo tūkstantmečiui, „Šėtonas bus iš kalėjimo išleistas“. Trumpą laiką jis galės paskutinįsyk bandyti suklaidinti žmoniją, dabar jau ištobulintą. Po to Šėtono laukia pražūtis (Apr 20:7-10). Ateities piktasis neturi. O tu turi, ir labai puikią! Tad lik tvirtas tikėjimu ir priešinkis Šėtonui. Tu gali jį įveikti!