Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. gegužė

 GYVENIMO ISTORIJA

Ištverti man padėjo pirmutinė meilė

Ištverti man padėjo pirmutinė meilė

BUVO 1970-ųjų vasaros pradžia. Gulėjau savo palatoje Vali Fordžo ligoninėje Finiksvilio miestelyje (Pensilvanija, JAV). Slaugytojas kraujospūdį matavo man kas pusvalandį. Buvau dvidešimtmetis kareivis, kamuojamas sunkios infekcijos. Kraujospūdis vis krito. Slaugytojas, už mane vyresnis vos keleriais metais, atrodė labai susirūpinęs. Aš paklausiau: „Tikriausiai dar nesi matęs mirštančio žmogaus?“ Jo veidas išbalo. „Nesu“, — atsakė jis.

Mano gyvybė kybojo ant plauko. Tačiau kaip aš atsidūriau ligoninėje? Leiskite man papasakoti šiek tiek daugiau.

PAŽINTIS SU KARU

Susirgau tarnaudamas operacinės slaugytoju per karą Vietname. Džiaugiausi galėdamas padėti sergantiems ir sužeistiems, norėjau būti chirurgu. Į Vietnamą atskridau 1969-ųjų liepą. Kaip ir kitiems naujokams, man buvo skirtas pereinamasis vienos savaitės laikotarpis, kad adaptuočiausi prie kitos laiko juostos ir didelio karščio.

Tada prisistačiau į savo paskyrimo vietą — chirurginę ligoninę Dong Tame, Mekongo deltoje. Netrukus sraigtasparniais atskraidino daug sužeistųjų. Buvau didelis patriotas, labai mėgau darbą, todėl norėjau jo imtis iškart. Sužeistieji buvo paruošti ir skubiai nugabenti į operacines — mažus metalinius konteinerius su kondicionieriais. Čia dėl sužeistųjų gyvybės susispaudę kovojo chirurgas, anestezuotojas ir dar du slaugytojai. Pastebėjau, kad sraigtasparniuose liko dideli juodi maišai. Man pasakė, kad juose kareivių, žuvusių mūšyje per sprogimą, kūno dalys. Tokia štai buvo mano pažintis su karu.

DIEVO PAIEŠKOS

Tiesą išgirdau dar jaunystėje

Kai kuriuos Jehovos liudytojų mokymus girdėjau dar visai jaunas. Mano brangi mama studijavo su jais Bibliją, bet taip ir nepasikrikštijo. Tose studijose mielai būdavau ir aš.  Tačiau sykį su patėviu ėjome pro Karalystės salę. Aš paklausiau: „Kas čia?“ Jis atsakė: „Laikykis kuo toliau nuo tų žmonių!“ Kadangi patėvį mylėjau ir juo pasitikėjau, jo žodžių paklausiau. Taigi ryšiai su Jehovos liudytojais nutrūko.

Grįžęs iš Vietnamo pajutau, kad man trūksta Dievo. Skaudūs prisiminimai gniuždė emociškai. Atrodė, kad niekas nesupranta, kas Vietname dedasi. Pamenu eitynes, per kurias protestuotojai Jungtinių Valstijų kareivius vadino vaikų žudikais, mat buvo pranešta, kad karo metu žudomi nekalti vaikai.

Kad numalšinčiau dvasinį alkį, ėmiau lankytis įvairiose bažnyčiose. Dievą tebemylėjau, tačiau tai, ką jose mačiau, manęs nežavėjo. Galiausiai vieną 1971-ųjų vasario sekmadienį apsilankiau Jehovos liudytojų Karalystės salėje Delrei Biče, Floridoje.

Kai įėjau į salę, viešoji kalba jau buvo į pabaigą. Likau Sargybos bokšto studijose. Nepamenu, kas buvo studijuojama, bet akyse vis dar stovi vaizdas, kaip maži vaikai varto Biblijos puslapius ir ieško skaitomų eilučių. Tai mane labai sužavėjo. Tyliai klausiau ir stebėjau. Kai jau ruošiausi išeiti, prie manęs priėjo vienas maždaug aštuoniasdešimties metų amžiaus brolis. Tai buvo Džimas Gardneris. Jis ištiesė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą ir tarė: „Prašom paimti.“ Susitarėme susitikti ketvirtadienį ryte ir pradėti Biblijos studijas.

Tą sekmadienį buvo mano naktinė pamaina. Dirbau vienoje privačioje Boka Ratono miestelio ligoninėje, skubios pagalbos kabinete. Čia turėjau būti nuo vienuoliktos vakaro iki septintos ryto. Naktis buvo rami, tad galėjau prisėsti prie knygos Tiesa. Prie manęs priėjo vyresnioji slaugytoja, čiupo iš rankų knygą, pažiūrėjo į viršelį ir užšaukė: „Juk nesiruoši tapti vienu iš jų?!“ Atėmiau iš jos savo knygą ir atkirtau: „Aš dar tik įpusėjau, bet tikriausiai taip ir bus!“ Ji paliko mane ramybėje ir dar tą pačią naktį knygą užbaigiau.

Biblijos tiesų mane mokė Džimas Gardneris, pateptasis brolis, pažinojęs Čarlzą Teizą Raselą

Prieš mums pradedant studijas, brolio Gardnerio paklausiau: „Tai ką studijuosim?“ Jis atsakė: „Knygą, kurią tau daviau.“ Aš pasakiau: „Kad aš ją jau perskaičiau.“ Brolis Gardneris tada maloniai pasiūlė: „Na, tai aptarkim pirmąjį skyrių.“ Buvau priblokštas, kiek daug skaitydamas nepastebėjau. Turėjau tokį Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą, kuriame Jėzaus žodžiai išspausdinti raudonai. Brolis Gardneris — jį draugiškai vadindavau Džimu — atkreipė mano dėmesį į daug įdomių eilučių. Pagaliau sėmiausi žinių apie tikrąjį Dievą Jehovą! Tą rytą išstudijavome tris knygos Tiesa skyrius.  Kiekvieną ketvirtadienio rytą aptardavome kitus tris. Tomis studijomis tiesiog mėgavausi. Kokia garbė, kad mane mokė pateptasis brolis, asmeniškai pažinojęs Čarlzą Teizą Raselą!

Po kelių savaičių man leido būti gerosios žinios skelbėju. Džimas padėjo man įveikti daugybę baimių, tarp jų ir baimę skelbti žmonėms po namus (Apd 20:20). Darbuodamasis su Džimu, šią veiklą labai pamėgau. Tarnybą nuo durų prie durų vis dar laikau didžiausiu džiaugsmu. Kaip gera būti paties Dievo bendradarbiu! (1 Kor 3:9)

PIRMUTINĖ MEILĖ JEHOVAI

Dabar papasakosiu jums apie kai ką labai asmeniška — savo pirmutinę meilę Jehovai (Apr 2:4). Ji padėjo man ištverti skaudžius prisiminimus apie karą ir daugelį kitų išbandymų (Iz 65:17).

Meilė Jehovai padėjo man ištverti skaudžius prisiminimus apie karą ir daugelį kitų išbandymų

Pasikrikštijau 1971-ųjų liepą Jankių stadione, per kongresą „Dievo vardas“

Iki pat šiol atsimenu vieną ypatingą 1971-ųjų pavasario dieną. Visai neseniai buvau iškraustytas iš tėvams priklausančio buto, mat patėvis nenorėjo, kad jo valdoje gyventų Jehovos liudytojas. Tuo metu beveik neturėjau pinigų. Algą gaudavau kas dvi savaites, o pinigus buvau išleidęs drabužiams, kad tarnyboje galėčiau tinkamai atstovauti Jehovai. Turėjau šiek tiek pasitaupęs, bet tos santaupos buvo toli — viename banke Mičigane, valstijoje, kurioje užaugau. Todėl teko keletą dienų pagyventi mašinoje. Apsiskusti ir nusiprausti važiuodavau į kokią nors degalinę.

Taigi vieną tokią dieną tiesiai iš darbo atvažiavau į lauko tarnybos sueigą Karalystės salėje. Iki pradžios dar buvo likę apie pora valandų.  Sėdėjau už salės, kur manęs niekas nematė, ir staiga mane užplūdo prisiminimai iš Vietnamo: užuodžiau degančių kūnų kvapą, mačiau kraują ir žaizdas. Mintyse regėjau sužeistus jaunus vyrus, ausyse skambėjo maldaujantys jų balsai: „Ar išgyvensiu? Ar aš išgyvensiu?“ Žinojau, kad jie mirs, tačiau stengiausi savo veidu to neparodyti ir kaip įmanydamas juos guodžiau. Visa tai prisiminęs, buvau apimtas emocijų.

Darau viską, kad niekad, net per didžiausius sunkumus ir mėginimus, neprarasčiau savo pirmutinės meilės Jehovai

Meldžiausi Dievui, o skruostais liejosi ašaros (Ps 56:9 [56:8, Brb]). Ėmiau galvoti apie prikėlimo viltį. Ir tada man toptelėjo: Jehova juk sustabdys tokias skerdynes. Per prikėlimą jis atitaisys visą padarytą žalą, amžiams numalšins tą emocinį skausmą, kurį man ir kitiems teko patirti. Dievas sugrąžins tuos jaunus vyrus į gyvenimą, suteiks jiems progą sužinoti tiesą apie jį (Apd 24:15). Tą akimirką mane visą, iki pat širdies gelmių, užliejo karšta meilė Dievui. Ana diena man lig šiolei ypatinga. Nuo tada darau viską, kad niekad, net per didžiausius sunkumus ir mėginimus, neprarasčiau savo pirmutinės meilės Jehovai.

JEHOVA MAN BUVO GERAS

Per karą žmonės daro baisius dalykus. Ne išimtis buvau ir aš. Tačiau randu paguodos, kai apmąstau dvi savo mėgstamiausias Biblijos ištraukas. Pirmoji — Apreiškimo 12:10, 11, kur rašoma, kad Velnias nugalėtas ne tik mūsų liudijimo žodžiu, bet ir Avinėlio krauju. Antroji yra Galatams 2:20. Ši eilutė man primena, kad Jėzus Kristus mirė „už mane“. Jehovos akyse esu apvalytas Jėzaus krauju. Dievas atleido man visa, ką padariau. Tai žinodamas, jaučiu turįs švarią sąžinę ir iš visų jėgų stengiuosi padėti kitiems sužinoti tiesą apie mūsų gailestingąjį Dievą Jehovą (Hbr 9:14).

Kai apmąstau savo gyvenimą, jaučiu didžiulį dėkingumą Jehovai, kad manimi visada rūpinosi. Pavyzdžiui, kad ir tą dieną, kai Džimas sužinojo, jog gyvenu savo mašinoje. Jis suvedė mane su viena sese, kuri nuomojo butus. Esu tvirtai įsitikinęs, kad būtent Jehova per Džimą ir tą brangią sesę parūpino man puikią vietą apsistoti. Jehova toks geras! Savo ištikimų tarnų jis niekada neapleidžia.

IŠMOKSTU SUDERINTI UOLUMĄ IR TAKTĄ

1971-ųjų gegužę turėjau nuvykti į Mičigano valstiją sutvarkyti kai kurių reikalų. Išvažiuodamas iš Delrei Bičo prikroviau bagažinę literatūros ir 75-uoju greitkeliu patraukiau į šiaurę. Dar neįveikiau nė pusės kelio, o bagažinė jau buvo tuščia. Gerąją naujieną apie Karalystę uoliai skelbiau visokiausiose vietose. Užsukdavau į kalėjimus, lankstinukus įteikdavau net vyrams pakelės poilsiaviečių tualetuose. Dar ir dabar kartais pagalvoju, ar kuri iš pabertų sėklų sudygo (1 Kor 3:6, 7).

Turiu prisipažinti, kad iš pradžių, kai tik sužinojau tiesą, nebuvau labai taktiškas, ypač su artimaisiais. Kadangi mano pirmoji meilė Jehovai tiesiog liepsnojo, viską rėždavau tiesiai šviesiai. Labai myliu savo brolius, Džoną ir Roną, tad žūtbūt norėjau tiesą pranešti ir jiems. Bet vėliau teko atsiprašyti už savo netaktiškumą. Iki pat šiol nesiliauju meldęs už juos, kad priimtų tiesą. Laikui bėgant Jehova mane išlavino, ir dabar gerąją naujieną skelbiu ir žmones mokau jau daug mandagiau (Kol 4:6).

 KITOS GYVENIMO MEILĖS

Nors nuolat puoselėju savo meilę Jehovai, neapleidžiu ir kitų. Labai myliu savo brangią žmoną Siuzan. Žinojau, kad noriu gyvenimo draugės, kuri padėtų man darbuotis Karalystės labui. Ji yra stipri, dvasinga moteris. Pamenu, kartą, kai dar draugavome, lankiausi pas ją Kranstone, Rod Ailando valstijoje. Sėdėdama terasoje savo tėvų namuose, ji skaitė Sargybos bokštą ir vartė Bibliją. Kaip mane sužavėjo, kad skaitydama netgi ne studijų straipsnį ji atsiverčia ir nurodytas Šventojo Rašto eilutes! Pagalvojau: „Čia tai dvasinga mergina!“ Susituokėme 1971 metų gruodį. Esu labai laimingas, kad nuo tada ji visad šalia ir man padeda. Viena, ką tikrai vertinu, — nors mane ji labai myli, Jehovą myli labiau.

Su žmona Siuzan ir sūnumis Polu ir Džesiu

Jehova mudu apdovanojo dviem sūnumis, Džesiu ir Polu. Berniukams augant, Jehova buvo su jais (1 Sam 3:19). Tiesa tapo jų savastimi, todėl mudu su Siuzan jais labai didžiuojamės. Jie tarnauja Jehovai, nes nuolat prisimena savo pirmutinę meilę jam. Abu visalaikėje tarnyboje praleido po daugiau nei dvidešimt metų. Taip pat didžiuojuosi savo marčiomis Stefani ir Rakele. Jos man kaip  dukros. Abu mano sūnūs vedė dvasingas moteris, mylinčias Jehovą visa savo širdimi ir siela (Ef 6:6).

Su šeima džiugiai darbavomės teritorijose, kur evangelizuotojai lankosi retai

Po krikšto šešiolika metų tarnavau Rod Ailande. Čia susiradau nuostabių draugų. Liko daug gerų prisiminimų apie puikius tenykščius vyresniuosius. Taip pat esu dėkingas rajono prižiūrėtojams, kurie padarė man gerą įtaką. Visus juos net būtų sunku išvardyti. Kokia garbė darbuotis drauge su vyrais, puoselėjančiais savo pirmutinę meilę Jehovai! 1987-aisiais persikėlėme į Šiaurės Karolinos valstiją, kur buvo didelis Karalystės skelbėjų poreikis. Čia užmezgėme dar daugiau malonių pažinčių. *

Vedu lauko tarnybos sueigą (tuo metu dirbau keliaujamąjį darbą)

2002-ųjų rugpjūtį drauge su Siuzan priėmėme kvietimą tapti Patersono Betelio šeimos nariais. Aš dirbau tarnybos skyriuje, o Siuzan — skalbykloje. Darbas čia jai labai patiko. Po to, 2005-ųjų rugpjūtį, man buvo suteikta garbė tapti Vadovaujančiosios tarybos nariu. Imtis šios užduoties jaučiausi nevertas. Mano brangi žmona labai jaudinosi dėl tokio atsakingo darbo ir kad reikės daug keliauti. Ji niekad nemėgo skraidyti, o šioje tarnybos srityje kelionės lėktuvu gana dažnos. Siuzan sako, kad jai labai padeda kitų Vadovaujančiosios tarybos narių žmonos. Meilingi jų patarimai paskatino ją remti mane, kiek tik pajėgia. Taip ji ir daro. Labai ją už tai myliu.

Kabinete turiu labai daug man brangių nuotraukų. Jos primena, kokį nuostabų gyvenimą nugyvenau. Už tai, kad iš visų jėgų stengiuosi puoselėti savo pirmutinę meilę Jehovai, gausaus atlygio sulaukiu jau dabar.

Būdamas su savo šeima jaučiuosi labai laimingas

^ pstr. 31 Daugiau informacijos apie brolio Moriso visalaikę tarnybą galite rasti 2006 m. kovo 15 d. Sargybos bokšto numeryje, p. 26.