Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. balandis

 GYVENIMO ISTORIJA

Buvau laiminamas „tiek palankiu, tiek sunkiu metu“

Buvau laiminamas „tiek palankiu, tiek sunkiu metu“

PASAULĮ išvydau 1930-ųjų kovą Namkumbos kaime, netoli Lilongvės miesto, šalyje, kuri dabar vadinasi Malavis. Nuo pat gimimo mane supo giminaičiai ir draugai, ištikimai garbinantys Jehovą. 1942 metais savo gyvenimą paskyriau Dievui ir buvau pakrikštytas vienoje vaizdingoje upėje. Nuo to laiko 70 metų stengiausi daryti tai, ką apaštalas Paulius ragino daryti Timotiejų, — skelbti žodį, veikti „neatidėliodamas tiek palankiu, tiek sunkiu metu“ (2 Tim 4:2).

Broliai Neitanas Noras ir Miltonas Henšelis, lankydamiesi Malavyje 1948-ųjų pradžioje, uždegė mane gyvenimą skirti visalaikei Dievo tarnybai. Miela prisiminti padrąsinančias mintis, kurias pasakė šie pagrindinio Jehovos liudytojų biuro, esančio Brukline, Niujorke, atstovai. Uždegančios brolio Noro kalbos „Amžinasis visų tautų valdovas“ mes, maždaug 6000 susirinkusiųjų, stovėdami pažliugusiame lauke, klausėmės su didžiausiu dėmesiu.

Vėliau susipažinau su miela sese Lidasi. Kaip ir aš, ji užaugo Jehovos liudytojų šeimoje. Sužinojau, kad ji irgi trokšta atsidėti visalaikei tarnybai. 1950-aisiais mes susituokėme. 1953-iaisiais jau turėjome du vaikus. Net ir augindami atžalas, nusprendėme, kad aš galiu pradėti reguliariojo pionieriaus tarnystę. Po poros metų mane pakvietė tarnauti specialiuoju pionieriumi.

Netrukus man teko garbė būti rajono prižiūrėtoju ir lankyti bendruomenes. Kadangi Lidasi mane labai rėmė, aš, net ir dirbdamas šį darbą, galėjau pasirūpinti savo šeimos dvasiniais ir materialiniais poreikiais. * Tačiau labai troškome visalaikėje tarnyboje darbuotis abu. Taigi viską kruopščiai apsvarstėme ir Lidasi, padedant mūsų vaikams, 1960-aisiais irgi pradėjo visalaikę tarnybą.

Suvažiavimai sustiprino mus prieš užeinant persekiojimams

Džiaugėmės galėdami tuo palankiu metu tarnauti savo broliams ir sesėms daugelyje bendruomenių. Jos buvo įsikūrusios tiek žavingose Mulandžės kalnų pašlaitėse šalies pietuose, tiek palei ramų Niasos (arba Malavio) ežerą, kuris driekiasi kone per visą šalies rytinę dalį. Matėme, kaip mūsų lankomuose rajonuose nuolat daugėja skelbėjų ir bendruomenių.

 1962-aisiais džiaugėmės dalyvaudami rajono suvažiavime „Drąsūs tarnai“. Dabar, žvelgdami atgal, suprantame, kad tokie dvasiniai renginiai buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kad mes, malaviečiai, pasiruoštume ateities sunkumams. Kitąmet šalia Blantairo miesto buvo surengtas specialus kongresas ir brolis Henšelis dar kartą apsilankė Malavyje. Kongrese dalyvavo maždaug 10 000 žmonių. Šis sambūris sustiprino mus prieš užgriūvant išbandymams.

UŽEINA SUNKUS METAS

Valdžia uždraudė mūsų veiklą ir konfiskavo filialo nuosavybę

Kadangi Jehovos liudytojai nesikišo į politiką, 1964-aisiais jiems prasidėjo išbandymai. Atsiritus persekiojimų bangai, buvo nuniokota per šimtą Karalystės salių ir daugiau nei tūkstantis nuosavų mūsų brolių namų. Net ir tuo sunkiu laikotarpiu galėjome tęsti keliaujamąjį darbą. Bet 1967-aisiais valdžia mūsų veiklą uždraudė. Filialo, įsikūrusio Blantaire, nuosavybė buvo konfiskuota, misionieriai — deportuoti, o daugelį vietinių bendratikių, tarp jų ir mudu su Lidasi, uždarė į kalėjimą. Atgavę laisvę, keliaujamąjį darbą dirbome slapta.

Vieną 1972-ųjų spalio dieną maždaug šimtas agresyvaus politinio judėjimo, žinomo kaip Malavio jaunimo lyga, narių patraukė link mūsų namų. Tačiau vienas iš jų atbėgo ir įspėjo slėptis, nes jie ketina mane nužudyti. Žmonai su vaikais liepiau pasislėpti tarp netoliese augančių bananų, o pats nubėgau ir įsilipau į aukštą mangą. Iš čia stebėjau, kaip jie suniokojo mūsų namus ir visus daiktus.

Kadangi mūsų broliai nesivėlė į politiką, jų namai buvo sudeginti

Persekiojimai Malavyje intensyvėjo, todėl tūkstančiai mūsiškių paliko šalį. Mūsų šeima iki 1974-ųjų birželio glaudėsi pabėgėlių stovykloje Mozambiko vakaruose. Tuo metu mūsų su Lidasi paprašė tarnauti specialiaisiais pionieriais Domvėje, Mozambiko kaimelyje netoli Malavio sienos. Čia darbavomės iki 1975-ųjų, kol Mozambikas gavo nepriklausomybę nuo Portugalijos. Tada su kitais bendratikiais buvome priversti grįžti atgal į Malavį, pas tuos pačius persekiotojus, nuo kurių anksčiau pabėgome.

Kai parvykome į gimtinę, mane paskyrė lankyti bendruomenes sostinėje Lilongvėje. Nepaisant persekiojimų ir kitų sunkumų, rajonuose, kuriuose turėjome garbės tarnauti, bendruomenių vis daugėjo.

JEHOVOS PARAMA

Kartą keliaudami atvykome į kaimą, kuriame vyko politinis mitingas. Keli valdančiosios partijos rėmėjai, sužinoję, kad esame Jehovos liudytojai, liepė sėsti mums prie politinio  judėjimo, pasivadinusio Malavio jaunaisiais pionieriais, narių. Karštai meldėme Jehovos, kad padėtų ir vadovautų šioje keblioje situacijoje. Pasibaigus mitingui, mus ėmė mušti. Netikėtai atskubėjo viena vyresnio amžiaus moteris ir pradėjo šaukti: „Prašau, palikit juos ramybėje! Šis vyras — mano brolio sūnus. Paleiskit juos, tegu eina savo keliais!“ Mitingo pirmininkas liepė: „Paleiskit juos!“ Iki pat šiol nesuprantame, kodėl ta moteris taip pasakė, — ji nebuvo jokia mūsų giminaitė. Tikriausiai taip į mūsų maldą atsakė Jehova.

Partinis bilietas

Su jaunaisiais pionieriais susidūrėme ir 1981-aisiais. Jie atėmė mūsų dviračius, lagaminus, dėžes su knygomis ir rajono bendruomenių dokumentais. Mes nuo jų pabėgome ir atėjome pas vieną vyresnįjį į namus. Vėl prašėme Jehovos padėti. Labai nerimavome dėl informacijos, patekusios į jų rankas. Bet jaunieji pionieriai, pamatę laiškus, siųstus man iš viso Malavio, pamanė, jog esu koks valdininkas, ir ne juokais išsigando, todėl tučtuojau viską grąžino vietinės bendruomenės vyresniesiems.

Kitą kartą laivu kėlėmės per upę. Jo savininkas buvo įtakingas tos vietovės politikas ir nusprendė patikrinti keleivių partinius bilietus. Jau buvo visai netoli mūsų, kai užtiko vieną ieškomą vagį. Kilo sambrūzdis ir bilietų daugiau nebetikrino. Vėl pajutome Jehovos globą.

SUĖMIMAS IR ĮKALINIMAS

1984-ųjų vasarį keliavau į Lilongvę perduoti ataskaitų Zambijos filialui. Mane sustabdė policininkas ir perkrėtė portfelį. Radęs Biblija grįstos literatūros, nusivedė į nuovadą ir ėmė mušti. Tada surišo virvėmis ir įmetė į kamerą su kitais suimtaisiais, pas kuriuos buvo rasta vogtų daiktų.

Kitą dieną policijos viršininkas pasikvietė mane į kabinetą ir surašė tokį pareiškimą: „Aš, Trofimas R. Nsomba, norėdamas, kad mane paleistų, atsisakau būti Jehovos liudytojas.“ Aš tariau: „Esu pasiryžęs ne tik būti areštuotas, bet ir mirti. Ir toliau būsiu Jehovos liudytojas.“ Pasirašyti nesutikau. Įsiutęs viršininkas taip trenkė kumščiu į stalą, kad policininkas, buvęs gretimame kabinete, atlėkė pažiūrėti, kas čia dedasi. Viršininkas jam tarė: „Šis žmogus atsisako pasirašyti, kad liaujasi liudyti. Todėl duok jam pasirašyti, kad jis yra Jehovos liudytojas, ir išsiųsime jį į Lilongvę, galės būti areštuotas ten.“ Visą tą laiką mano brangios žmonos neapleido mintis, kas man atsitiko. Tik po keturių dienų broliai galėjo jai pranešti, kur aš esu.

Policijos nuovadoje Lilongvėje su manimi elgėsi gražiai. Policijos viršininkas tarė: „Štai tau dubenėlis ryžių, nes esi suimtas dėl Dievo Žodžio. Kiti žmonės čia yra vagys.“ Tada jis  išsiuntė mane į Kačerės kalėjimą, kur išbuvau penkis mėnesius.

Kai atvykau į kalėjimą, prižiūrėtojas apsidžiaugė. Jis norėjo, kad būčiau, taip sakant, kalėjimo dvasininkas. Ankstesnįjį jis nušalino sakydamas: „Kadangi esi įkalintas už vagystę iš savo bažnyčios, nenoriu, kad daugiau mokytum iš Dievo Žodžio!“ Taip man buvo patikėta mokyti Biblijos tiesų per susirinkimus, rengiamus kaliniams kas savaitę.

Paskui situacija pablogėjo. Kalėjimo pareigūnai ėmė mane kvosti, kiek Jehovos liudytojų yra Malavyje. Kadangi norimos informacijos nesuteikiau, jie mane tol mušė, kol netekau sąmonės. Kitą kartą jie paklausė, kur yra mūsų valdyba. „Uždavėte paprastą klausimą, aš į jį atsakysiu“, — pasakiau. Policininkai apsidžiaugė ir įjungė diktofoną. Paaiškinau, kad apie Jehovos liudytojų valdybą rašoma Biblijoje. Jie nustebo ir paklausė: „Kur konkrečiai?“

Izaijo 43:12“, — atsakiau. Jie atsivertė ir įdėmiai perskaitė: „Jūs mano liudytojai, — tai Viešpaties žodis. — Aš esu Dievas.“ Šią eilutę jie perskaitė tris kartus. Tada paklausė: „Kaip suprasti, kad Jehovos liudytojų valdyba yra Biblijoje, o ne Amerikoje?“ Aš jiems pasakiau: „Jehovos liudytojai Amerikoje irgi pripažįsta, kad šioje eilutėje kalbama apie jų valdybą.“ Kadangi neišdaviau jiems, ką jie norėjo žinoti, mane perkėlė į Dzalekos kalėjimą, esantį šiek tiek šiauriau nuo Lilongvės.

LAIMINAMI IR SUNKIU METU

1984-ųjų liepą atvykau į Dzalekos kalėjimą, kur jau buvo 81 Jehovos liudytojas. Kalėjimas buvo taip perpildytas, kad 300 kalinių turėjo susispaudę miegoti ant grindų. Ilgainiui liudytojams atsirado galimybė kasdien susitikti mažomis grupelėmis ir aptarti kurio nors iš mūsų parinktą Biblijos eilutę. Tai mus labai stiprino.

Paskui kalėjimo prižiūrėtojas atskyrė mus nuo kitų kalinių. Vienas sargybinis slapčia mums pasakė: „Valdžia jums neapykantos nejaučia. Jus kaliname dėl dviejų priežasčių: viena, valdžia nuogąstauja, kad jūsų nenužudytų jaunieji pionieriai, antra, jūs skelbiate apie artėjantį karą, o valdžia bijo, kad per tą karą išsilakstys visi jų kareiviai.“

Broliai išvedami po teismo

1984-ųjų spalį visi turėjome stoti prieš teismą. Kiekvienas buvome nuteistas dvejiems metams kalėjimo. Kaip ir anksčiau, mus pasodino su nusikaltėliais. Kalėjimo prižiūrėtojas visiems pranešė: „Jehovos liudytojai nerūko. Sargybiniai, neprašinėkite jų cigarečių ir nesiuntinėkite atnešti žarijų jums prisidegti. Tai Dievo žmonės! Visiems Jehovos liudytojams valgyti turi būti duodama dukart per dieną,  nes jie uždaryti ne už nusikaltimus, o dėl to, kad tiki Biblija.“

Dėl gero mūsų vardo turėjome ir kitų lengvatų. Sutemus arba lyjant kaliniams išeiti iš pastato nebuvo leidžiama. Bet mes galėjome vaikščioti kada panorėję, mat prižiūrėtojai žinojo, jog nepabėgsime. Kartą, kai dirbome laukuose, vienas sargybinis pasijuto blogai. Parnešėme jį atgal į kalėjimą, kad juo pasirūpintų. Pareigūnai matė, kad mumis galima pasitikėti. Taigi dėl gražaus mūsų elgesio Jehovos vardas buvo šlovinamas ir mūsų kalintojų lūpomis (1 Pt 2:12). *

METAS IR VĖL PALANKUS

1985-ųjų gegužės 11 dieną iš Dzalekos kalėjimo mane paleido. Kaip džiaugiausi sugrįžęs namo pas šeimą! Esame dėkingi Jehovai, kad anuo sunkiu metu padėjo likti jam ištikimiems. Prisimindami tą laikotarpį, jaučiamės kaip apaštalas Paulius, rašęs: „Nenorime, kad liktumėte nesužinoję, broliai, apie suspaudimą, ištikusį mus Azijoje, [...] jau manėme veikiausiai neliksią gyvi. Tiesą sakant, buvome tikri gavę mirties nuosprendį. Bet tai nutiko tam, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius, kuris iš šitokios mirties mus išgelbėjo“ (2 Kor 1:8-10).

Brolis Nsomba su žmona Lidasi priešais Karalystės salę (2004 m.)

Išties, kartais rodėsi, kad neliksime gyvi. Bet visada meldėme Jehovą drąsos ir išminties, taip pat kad liktume nuolankios dvasios ir galėtume toliau aukštinti jo didį vardą.

Jehova laimino mūsų tarnystę tiek palankiu, tiek sunkiu metu. Kaip džiugu matyti 2000-aisiais pastatytą filialą Lilongvėje, taip pat daugiau nei 1000 naujų Karalystės salių visame Malavyje! Šios Jehovos dovanos tokios nuostabios, kad mudu su Lidasi jaučiamės tartum sapne. *

^ pstr. 7 Broliai, turintys nepilnamečių vaikų, rajono prižiūrėtojais dabar nebeskiriami.

^ pstr. 30 Daugiau apie persekiojimus Malavyje skaitykite 1999 m. Jehovos liudytojų „Metraštyje“, p. 171—223 (yra anglų, rusų ir kt. kalbomis).

^ pstr. 34 Ruošiant šį straipsnį spaudai, brolis Nsomba, sulaukęs 83-ejų, mirė.