Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. balandis

Atskyrimas nuo bendruomenės. Ar tai tikrai meilės išraiška?

Atskyrimas nuo bendruomenės. Ar tai tikrai meilės išraiška?

„KAI per sueigą buvo pranešta, kad mano sūnus atskirtas nuo bendruomenės, atrodė, lyg visas pasaulis subyrėjo į šipulius, — prisimena Chulijanas. — Jis buvo mūsų pirmagimis, man labai artimas, daug ką veikdavome drauge. Sūnus visada elgėsi pavyzdingai, bet staiga ėmė daryti tai, kas nederama. Žmona be perstojo verkė, nežinojau, kaip ją paguosti. Neapleido mintis, kad nesugebėjome sūnaus gerai išauklėti.“

Jei asmens atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės sukelia tiek skausmo, ar tikrai galima sakyti, kad tai yra meilės išraiška? Kokios Šventojo Rašto eilutės duoda pagrindą imtis tokių iš pirmo žvilgsnio drastiškų veiksmų? Ir kodėl bendruomenės narį kartais prisireikia atskirti?

KODĖL ASMUO BŪNA ATSKIRIAMAS NUO BENDRUOMENĖS

Krikštytas Jehovos liudytojas būna atskiriamas nuo bendruomenės tik tada, jei (1) yra padaręs sunkią nuodėmę ir (2) dėl jos neatgailauja.

Jehova, žinoma, nesitiki iš mūsų tobulybės. Vis dėlto jis yra nustatęs tam tikras šventumo normas ir nori, kad jo tarnai tų normų laikytųsi. Pavyzdžiui, jis reikalauja, kad saugotumės tokių nuodėmių kaip ištvirkavimas, stabmeldystė, vogimas, plėšikavimas, žmogžudystė ir okultizmas (1 Kor 6:9, 10; Apr 21:8).

Argi nesutinki, kad tokie Jehovos nuostatai yra teisingi ir mus apsaugo? Juk kas gi nenorėtų gyventi tarp taikių, dorų ir patikimų žmonių? Būtent tokie žmonės yra mūsų tikėjimo broliai ir sesės. Visi jie paaukojo savo gyvenimą Dievui ir pasižadėjo laikytis jo Žodyje išdėstytų gairių.

Bet kaip tada, jei krikštytas Jehovos garbintojas pasiduoda žmogiškam silpnumui ir sunkiai nusideda? Senovėje gyvenę ištikimi Jehovos tarnai irgi klysdavo, bet Dievas neskubėdavo jų išsižadėti. Gerai žinome karaliaus Dovydo istoriją. Sykį jis svetimavo ir vėliau net pražudė žmogų. Tačiau pranašas Natanas jam pasakė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę“ (2 Sam 12:13).

Dievas atleido Dovydo nuodėmę, nes šis nuoširdžiai atgailavo (Ps 32:1-5). Šiandien Jehovos liudytojas atskiriamas nuo bendruomenės tik jei nesigaili dėl savo klaidos arba ir toliau elgiasi nedorai (Apd 3:19; 26:20). Teisminį komitetą sudarantys vyresnieji, nematydami nuoširdžios atgailos, privalo asmenį atskirti.

Galbūt atrodo, kad sprendimas atskirti nusidėjėlį nuo bendruomenės yra drastiškas ir nemeilingas. Tokia mintis gali ypač pirštis tada, jei su tuo asmeniu mus sieja artimas ryšys. Vis  dėlto iš Šventojo Rašto suprantame, kad nusidėjėlio atskyrimas iš tiesų yra meilės išraiška.

KOKIĄ NAUDĄ GALI DUOTI NUSIDĖJĖLIO ATSKYRIMAS

Jėzus pasakė: „Išmintį pateisina jos darbai“ (Mt 11:19). Kad sprendimas atskirti neatgailaujantį nusidėjėlį yra išmintingas, liudija teigiami tokio sprendimo rezultatai. Pavyzdžiui, kokie?

Atskiriant nusidėjėlį nuo bendruomenės pašlovinamas Jehovos vardas. Kadangi esame paties Jehovos liudytojai, savo elgesiu tą vardą šloviname arba niekiname (Iz 43:10). Kaip vaikas geru elgesiu kelia tėvų reputaciją, o blogu — gadina, taip ir mes, Dievo tautos nariai, savo darbais daug prisidedame prie to, kokią nuomonę žmonės susidarys apie Jehovą. Antai pranašo Ezechielio laikais daugelio tautų žmonėms Jehovos vardas asocijavosi su žydais (Ez 36:19-23). Panašiai ir šiandien: vardas Jehova daugeliui siejasi su mumis, jo liudytojais. Tad jei laikomės Jehovos įstatymų, teikiame garbę jo vardui.

Jei elgiamės nedorai, Dievo vardui užtraukiame nešlovę. Apaštalas Petras krikščionis ragino: „Kaip klusnumo vaikai, nebesileiskite formuojami geismų, kuriems anksčiau pasiduodavote dėl savo neišmanymo, bet, sekdami Šventuoju, kuris jus pašaukė, tapkite ir jūs šventi visu savo elgesiu. Juk parašyta: ‘Būkite šventi, nes aš esu šventas’“ (1 Pt 1:14-16). Tyru, šventu elgesiu aukštiname Dievo vardą.

Jei kuris nors Jehovos liudytojas ima nuodėmiauti, apie tai, tikėtina, sužinos jo draugai ir pažįstami. Tokio asmens atskyrimas nuo bendruomenės bylos, kad Jehovos tauta laikosi Biblijos priesakų ir stengiasi likti šventa. Sykį į Karalystės salę Šveicarijoje atėjo vienas vyras ir pasakė norįs tapti Jehovos liudytoju. Pasirodo, jo sesuo už amoralų elgesį buvo atskirta nuo bendruomenės. Vyras norėjo priklausyti prie organizacijos, kuri, anot jo paties, „netoleruoja blogo elgesio“.

Atskiriant nusidėjėlį išsaugomas krikščionių bendruomenės tyrumas. Apaštalas Paulius perspėjo korintiečius, kaip pavojinga būtų leisti sąmoningai nuodėmiaujantiems asmenims likti bendruomenėje. Blogą jų įtaką Paulius prilygino raugui. „Truputis raugo įraugina visą maišymą“, — rašė jis. Tada prisakė: „Pašalinkite nedorėlį iš savo pačių tarpo“ (1 Kor 5:6, 11-13).

Atrodo, kad Pauliaus paminėtas nedorėlis savo begėdysčių nė nemanė slėpti. O kiti bendruomenės nariai net buvo pradėję jį teisinti (1 Kor 5:1, 2). Jei toks ištvirkėliškas elgesys būtų buvęs toleruojamas, kiti krikščionys tikriausiai irgi būtų ėmę sekti ano palaidumu garsėjančio miesto papročiais. Kai tyčinių nuodėmių nepaisoma, formuojasi atsainus požiūris į Dievo nustatytas normas (Mok 8:11). Neatgailaujantys nusidėjėliai gali tapti tarsi „povandeninės uolos“ ir sudaužyti kitų bendruomenės narių tikėjimą (Jud 4, 12).

Atskyrimas gali paskatinti nusidėjėlį atsitokėti. Jėzus kartą papasakojo palyginimą apie jaunuolį, kuris paliko tėvo namus ir gyvendamas palaidai iššvaistė savo palikimą. Iš savo karčios patirties sūnus pasimokė, kad gyvenimas svetur, išėjus iš tėvo prieglobsčio, yra beprasmis ir žiaurus. Vaikinas susiprotėjo, iš širdies atgailavo ir galiausiai parkeliavo pas šeimą (Lk 15:11-24). Tėvas, matydamas, kaip sūnus pasikeitė, labai džiaugėsi. Iš šio Jėzaus palyginimo suprantame, kaip panašiais atvejais jaučiasi pats Jehova. Dievas mus patikina: „Nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas“ (Ez 33:11).

Kaip anas sūnus palaidūnas, taip ir asmuo, atskirtas nuo savo dvasinės šeimos, krikščionių bendruomenės, laikui bėgant galbūt susivoks, ko netekęs. Kartūs nuodėmės vaisiai ir prisiminimai, koks laimingas buvo, kai jį siejo artima draugystė su Jehova ir jo tarnais, gali padėti žmogui atsitokėti.

 Norint sulaukti tokių gerų rezultatų, reikia daug meilės ir tvirtybės. „Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai“, — sakė Dovydas (Ps 141:5, Brb). Įsivaizduokime keliautoją, išėjusį į kelią žvarbią žiemos dieną. Žmogus taip sušąla, kad nebegali paeiti, jį apima mieguistumas. Tačiau jei kris kur į pusnį ir užmigs, gali sustingti negyvai. Laukdamas gelbėtojų grupės, jo bendražygis vis pliaukšteli jam per veidą, kad tik neužsnūstų. Tie pliaukštelėjimai gal ir skaudūs, bet gali išgelbėti gyvybę. Dovydas ne veltui pripažino: nors ir skaudžiai teisusis jį pataisytų, tai jam bus tik į naudą.

Daugeliu atvejų atskyrimas nuo bendruomenės yra būtent toks sudrausminimas, kokio nusidėjėliui ir reikia. Straipsnio pradžioje minėtas Chulijano sūnus praėjus maždaug dešimt metų po atskyrimo susitvarkė gyvenimą ir grįžo į bendruomenę. Dabar jis tarnauja vyresniuoju. „Būdamas atskirtas aiškiai pajutau savo elgesio padarinius, — prisipažįsta jis. — Tokios auklybos man ir reikėjo“ (Hbr 12:7-11).

KAIP ATSKIRTIESIEMS GALIME PARODYTI MEILĘ

Žinoma, atskyrimas nuo bendruomenės dvasiniu požiūriu yra didžiulė nelaimė. Bet tai tikrai nereiškia, kad žmogus jau amžiams pražuvęs. Mes visi galime prisidėti prie to, kad atskyrimas duotų gerų rezultatų.

Vyresnieji stengiasi padėti atgailaujantiems atskirtiesiems sugrįžti prie Jehovos

Vyresnieji, kuriems tenka nemiela užduotis pranešti asmeniui apie jo atskyrimą nuo bendruomenės, stengiasi sekti Jehovos meilės pavyzdžiu. Jie maloniai paaiškina atskirtajam, ką šis turi daryti, kad būtų grąžintas į bendruomenę. Tokius, kurie žingsnis po žingsnio keičia savo gyvenseną, vyresnieji gali kartkartėmis aplankyti ir priminti, kaip jiems grįžti prie Jehovos. *

Atskirto asmens šeimos nariai parodys meilę tiek jam, tiek bendruomenei, jei gerbs vyresniųjų sprendimą. „Jis tebebuvo mano sūnus, — sako Chulijanas, — tiesiog jo gyvensena tarp mudviejų pastatė užtvarą.“

Visi bendruomenės nariai gali parodyti Dievo Žodžio principais grįstą meilę vengdami bet kokio kontakto su atskirtuoju (1 Kor 5:11; 2 Jn 10, 11). Šitaip jie daug prisidės prie to, kad Jehovos per vyresniuosius jam skirtas drausminimas pasiektų savo tikslą. Bendruomenės meilė ir parama tokiais atvejais ypač reikalinga atskirtojo šeimynykščiams, kenčiantiems didelę širdgėlą. Jie jokiu būdu neturi jaustis taip, tarsi su jais irgi nebenorima bendrauti (Rom 12:13, 15).

„Atskyrimas nuo bendruomenės yra reikalinga drausminimo priemonė, padedanti laikytis Jehovos duotų normų, — sako Chulijanas. — Nors tenka patirti skausmo, galiausiai ji duoda gerų vaisių. Jei būčiau toleravęs blogą savo sūnaus elgesį, jis niekad nebūtų atgavęs dvasinės sveikatos.“

^ pstr. 24 Žiūrėk 1991 m. balandžio 15 d. Sargybos bokšto numerį, p. 21—23 (yra anglų, rusų ir kt. kalbomis).