Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. kovas

Skaitytojų klausimai

Skaitytojų klausimai

Anksčiau mūsų leidiniuose buvo dažnai rašoma apie pirmavaizdžius ir jų atitikmenis, tačiau pastaruoju metu apie tai kalbama retai. Kodėl?

1950 metų rugsėjo 15 dienos Sargybos bokšto numeryje apie pirmavaizdžius ir jų atitikmenis buvo aiškinama taip: „Pirmavaizdis vaizduoja, kas bus ateityje. Atitikmuo yra tikrovė, kurią vaizduoja pirmavaizdis. Pirmavaizdį galima pavadinti šešėliu, o atitikmenį — tikrenybe.“

Anksčiau mūsų leidiniuose teigta, kad tokie Dievui ištikimi žmonės kaip Debora, Elihuvas, Iftachas, Jobas, Rahaba, Rebeka ir kiti buvo pirmavaizdžiai, arba šešėliai, vaizduojantys pateptuosius krikščionis arba „milžinišką minią“ (Apr 7:9). Pavyzdžiui, buvo manoma, kad Iftachas, Jobas ir Rebeka vaizduoja pateptuosius, o Debora ir Rahaba — „milžinišką minią“. Tačiau pastaraisiais metais tokios sąsajos nebedaromos. Kodėl?

PIRMAVAIZDIS

Paschos avinėlis, kurį aukojo senovės izraelitai, buvo pirmavaizdis (Sk 9:2).

ATITIKMUO

„Paschos Avinėliu“ apaštalas Paulius pavadino Kristų (1 Kor 5:7, Brb).

Kad kai kurie asmenys iš tikrųjų vaizdavo ką nors didingesnio, rašoma ir pačioje Biblijoje. Štai Galatams 4:21-31 kalbama apie dvi moteris. Apaštalas Paulius sakė, jog „tie dalykai turi ir perkeltinę prasmę“. Hagara, Abraomo vergė, vaizduoja Mozės įstatymu su Jehova susisaisčiusią Izraelio tautą. O Sara, „laisvoji“, simbolizuoja Dievo „žmoną“, tai yra dangiškąją jo organizacijos dalį. Savo laiške hebrajams apaštalas prilygina Jėzų karaliui bei kunigui Melchizedekui ir nurodo, kuo jie panašūs (Hbr 6:20; 7:1-3). Taip pat Paulius palygina pranašą Izaiją ir jo sūnus su Jėzumi ir jo pateptaisiais sekėjais (Hbr 2:13, 14). Kadangi Paulius šiuos žodžius užrašė Dievo dvasios įkvėptas, nėra jokių abejonių, kad šie asmenys iš tiesų buvo minėtų dalykų pirmavaizdžiai.

Tačiau tai, kad Biblijoje minimas vienas ar kitas asmuo ką nors vaizduoja, dar nereiškia, kad paslėptą prasmę turi kiekviena jo gyvenimo detalė. Pavyzdžiui, nors Paulius mini, kad  Melchizedekas yra Jėzaus prototipas, apaštalas nenagrinėja, ką vaizduoja tai, kad Melchizedekas atnešė Abraomui duonos ir vyno, kai šis nugalėjo keturis karalius. Taigi ieškoti paslėptos šio epizodo prasmės Šventasis Raštas pagrindo neduoda (Pr 14:1, 18).

Vėlesniais amžiais kai kurie rašytojai ėmė perlenkti lazdą — pirmavaizdžius įžvelgė kone visur. Apie Origeno, Ambraziejaus ir Jeronimo mokymus vienoje enciklopedijoje buvo sakoma: „Jie ieškojo pirmavaizdžių ir, aišku, rado — kiekviename nutikime ir įvykyje, net ir visai nereikšmingame, kuris tik apsakytas Šventajame Rašte. Jie manė, kad net patys paprasčiausi ir kasdieniškiausi epizodai slepia įmantriausias tiesas. Mistiką ir slėpinius jie įžvelgdavo visur: [...] net skaičiuje žuvų, kurias pagavo mokiniai naktį, kai jiems pasirodė prikeltasis Išganytojas, — kiek daug kai kas mėgino įžiūrėti skaičiuje 153!“ (The International Standard Bible Encyclopaedia)

Augustinas iš Hipono nuodugniai tyrinėjo pasakojimą apie tai, kaip Jėzus pamaitino 5000 vyrų penkiais miežiniais papločiais ir dviem žuvimis. Kadangi miežiai buvo laikomi prastesniais grūdais nei kviečiai, Augustinas padarė išvadą, kad tie penki papločiai vaizduoja penkias Mozės knygas (buvo manoma, kad „Senasis Testamentas“ ne toks svarbus kaip „Naujasis Testamentas“). O ką jis sakė apie dvi žuvis? Kažkodėl jas palygino su karaliumi ir kunigu. Kitas tyrinėtojas, ieškojęs pirmavaizdžių ir jų atitikmens, aiškino, kad atsitikimas su Jokūbu, kai šis už dubenį raudono viralo iš Ezavo nupirko pirmagimystės teisę, vaizdavo tai, kad Jėzus savo raudonu krauju nupirko žmonėms teisę į dangišką paveldą.

Bet ar neatrodo, kad tokios interpretacijos yra pritemptos? Čia ir iškyla problema. Žmonės patys negali suprasti, kuris Biblijos pasakojimas yra būsimų dalykų vaizdas, o kuris — ne. Geriausia laikytis tokios nuostatos: jeigu Biblijoje aiškiai pasakyta, kad koks nors asmuo, įvykis ar objektas ką nors vaizduoja, reikia tai ir pripažinti. O jei nieko konkrečiai nepasakyta, pirmavaizdžio reikšmės vienam ar kitam dalykui nederėtų priskirti.

Tačiau ar galime tada iš Biblijos pasakojimų ko nors pasimokyti? Romiečiams 15:4 randame tokius apaštalo Pauliaus žodžius: „Visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų paguodos turėtume viltį.“ Šiuos žodžius apaštalas sakė pirmojo amžiaus pateptiesiems krikščionims. Bet iš to, „kas kadaise parašyta“, Dievo tarnai, ar jie būtų pateptieji, ar „kitos avys“, gyventų „paskutinėmis dienomis“ ar kitu metu, mokėsi per kartų kartas ir tebesimoko iki šiolei (Jn 10:16; 2 Tim 3:1).

Dauguma Biblijos pasakojimų netaikomi nei kuriai nors grupei žmonių, kaip antai pateptieji krikščionys ar „kitos avys“, nei gyvenantiems kokiu konkrečiu istorijos tarpsniu. Dievo Žodis naudingas visiems Jehovos tarnams, kad ir kada jie gyventų. Pavyzdžiui, negalima teigti, kad Jobas vaizduoja tik tuos pateptuosius, kurie kentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Kaip ir Jobas, dėl teisumo kentėjo labai daug Dievo tarnų — tiek vyrų, tiek moterų, tiek pateptųjų krikščionių, tiek „milžiniškos minios“ narių. Visi jie jautė Jehovos palaikymą ir patyrė, kad jis „yra kupinas užuojautos ir gailestingas“ (Jok 5:11).

Šiandien mūsų tarpe yra daugybė pagyvenusių sesių, kurios ištikimos Jehovai kaip Debora, jaunų vyresniųjų, kurie išmintingi kaip Elihuvas, pionierių, drąsių ir uolių kaip Iftachas, ir daugybė kitų bendratikių, ištvermingų kaip Jobas. Kokie dėkingi esame Jehovai, jog išsaugojo „visa, kas kadaise parašyta“, kad dėl „Raštų paguodos turėtume viltį“!

Visa tai žinodami, nesistengiame kiekviename Biblijos pasakojime įžvelgti pranašiškos reikšmės. Pastaruoju metu mūsų literatūroje daugiau dėmesio sutelkiama į tai, ko iš vienos ar kitos istorijos galime pasimokyti.