Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. kovas

 GYVENIMO ISTORIJA

Pasirinkome kur kas geresnę karjerą

Pasirinkome kur kas geresnę karjerą

KAI buvome penkerių, ir Gven, ir aš pradėjome mokytis šokti. Tada mūsų keliai dar nebuvo susiėję. Metams bėgant abu nusprendėme tapti baleto šokėjais. Tačiau pasiekę beveik pačią savo karjeros viršūnę, baletą metėme. Kodėl taip apsisprendėme?

Deividas. Gimiau 1945-aisiais Anglijoje, Šropšyro grafystėje. Mano tėvas ūkininkavo ramioje kaimo vietovėje. Grįžęs iš mokyklos, mėgdavau lesinti vištas, rinkti kiaušinius, šerti galvijus ir avis. Per atostogas padėdavau tėvui nuimti derlių, o kartais net gaudavau pavairuoti traktorių.

Tačiau mano gyvenimą vis labiau užvaldė vienas pomėgis. Tėvas pastebėjo, kad jau nuo mažens vos išgirdęs muziką imdavau šokti. Todėl, kai buvau penkerių, jis pasiūlė mamai užrašyti mane į vietinę šokių mokyklą mokytis šokti stepą. Mano mokytojas pastebėjo, kad galėčiau šokti baletą, todėl ėmė mokyti ir šio šokio. Būdamas penkiolikos laimėjau stipendiją mokytis prestižinėje Karališkojoje baleto mokykloje Londone. Ten ir sutikau Gven — mus suporavo šokti drauge.

Gven. Aš gimiau 1944-aisiais judriame Londono mieste. Nuo mažumės tikėjau Dievą. Mėginau skaityti Bibliją, bet sunkiai ją supratau. Būdama penkerių ėmiau lankyti šokių pamokas. Po šešerių metų laimėjau konkursą, kuriame dalyvavo šokėjai iš visos Didžiosios Britanijos. Prizas buvo mokslai Karališkojoje baleto mokykloje. Ji buvo įsikūrusi Baltojoje viloje (angl. White Lodge), gražioje karaliaus Jurgio II rezidencijoje Ričmondo parke, Londono pakraštyje. Čia aš įgijau išsilavinimą, taip pat gavau daug vertingų baleto pamokų iš visuomenėje gerbiamų mokytojų. Šešiolikos, būdama aukštesniojo kurso studentė Karališkojoje baleto mokykloje Londono centre, sutikau Deividą. Keletą mėnesių drauge vaidinome operose Karališkajame operos teatre Kovent Gardene.

Per savo karjerą balete gastroliavome po visą pasaulį

Deividas. Mūsų karjera klostėsi puikiai: kaip Gven ir minėjo, vaidinome Karališkojoje operoje, taip pat šokome su žymiąja „London Festival Ballet“ trupe (dabar vadinasi Nacionalinė Anglijos baleto trupė). Vienas iš Karališkojo baleto choreografų Vupertalyje (Vokietija) įkūrė tarptautinę trupę ir į ją pakvietė mudu. Mums teko šokti viso pasaulio scenose, vaidinti su tokiomis įžymybėmis kaip ledi Margo Fontein ir Rudolfas Nurejevas. Gyvendamas tokioje konkurencingoje aplinkoje nejučia vis daugiau imi  galvoti apie save, todėl visa galva pasinėrėme į darbą.

Gven. Šokiams atsidėjau visa siela ir kūnu. Mus su Deividu vienijo ambicija būti geriausiems. Mėgau dalinti autografus, gauti gėlių, ausis glostė publikos aplodismentai. Mano aplinkoje amoralumas, rūkymas ir girtavimas buvo įprasti dalykai. Kaip ir kiti mano profesijos atstovai, turėjau savo talismaną.

GYVENIMAS VISIŠKAI PASIKEIČIA

Vestuvių dieną

Deividas. Po daugelio metų, praleistų scenoje, pavargau gyventi ant ratų. Kadangi augau kaime, pradėjau ilgėtis to daug paprastesnio gyvenimo. Taigi 1967-aisiais baigiau karjerą ir ėmiau dirbti dideliame ūkyje netoli gimtųjų namų. Ūkininkas leido man išsinuomoti mažą kotedžą. Tada paskambinau Gven ir jai pasipiršau. Ji turėjo tapti soliste, karjera klostėsi puikiai, tad jai buvo sunku apsispręsti. Galų gale ji sutiko už manęs tekėti ir persikėlė gyventi į kaimą, nors apie tokį gyvenimą mažai ką tenutuokė.

Gven. Priprasti prie ūkio darbų buvo išties nelengva. Melžti karves, šerti kiaules, lesinti vištas, ir visa tai bet kokiu oru, tikrai nebuvo mano svajonių pasaulis. Deividas domėjosi naujausiais ūkininkavimo metodais, todėl užsirašė į devynių mėnesių kursus viename žemės ūkio koledže. Kadangi jis grįždavo tik vėlai vakare, aš dažnai jausdavausi vieniša. Jau buvome susilaukę pirmagimės dukrelės, vardu Gilė. Deivido skatinama išsilaikiau vairuotojo teises. Vieną dieną, lankydamasi gretimame miestelyje, pamačiau Geil. Su ja buvome susipažinusios anksčiau, kai ji dirbo vienoje vietinėje parduotuvėje.

Ankstyvaisiais vedybinio gyvenimo metais ūkyje

Geil maloniai pakvietė mane išgerti arbatos. Žiūrėjome vestuvines nuotraukas. Vienoje jos nuotraukoje pastebėjau grupę žmonių, stovinčių prie pastato, ant kurio buvo užrašas „Karalystės salė“. Paklausiau, kokia čia bažnyčia. Kai ji pasakė, kad su vyru yra Jehovos liudytojai, maloniai nustebau. Mano teta taip pat buvo Jehovos liudytoja. Prisiminiau, kaip vieną kartą tėtis ant jos supyko ir išmetė jos literatūrą į šiukšlių dėžę. Tada stebėjausi, kodėl tėtis, visada labai draugiškas, ant savo sesės, tokio gero žmogaus, šitaip įširdo.

Pagaliau pasitaikė proga sužinoti, kuo mano tetos įsitikinimai skyrėsi nuo bažnyčios mokymų.  Geil man parodė, ko Biblija moko iš tikrųjų. Mane labai nustebino, kad tiek daug bažnyčios doktrinų, tokių kaip Trejybė ir sielos nemirtingumas, prieštarauja Šventajam Raštui (Mok 9:5, 10; Jn 14:28; 17:3). Taip pat pirmą kartą gyvenime išvydau Biblijoje parašytą Dievo vardą Jehova (Iš 3:15, išnaša).

Deividas. Gven papasakojo man, ką sužinojo. Tada prisiminiau, kad Bibliją tėvas vadindavo „gerąja knyga“ ir man dar vaikystėje sakė ją skaityti. Todėl sutikome su Geil ir jos vyru Deriku studijuoti Bibliją. Po pusmečio gavome galimybę išsinuomoti nedidelį ūkį, kuriame šeimininkautume patys sau, taigi persikraustėme į Osvestrio miestelį toje pačioje Šropšyro grafystėje. Čia Biblijos studijas mums kantriai vedė Dirdri. Iš pradžių mūsų pažanga buvo lėta. Kadangi laikėme nemažai gyvulių, turėjome daug darbo. Tačiau po truputį tiesa mūsų širdyse leido šaknis.

Gven. Man buvo labai sunku įveikti prietaringumą. Žodžiai, užrašyti Izaijo 65:11, padėjo suprasti, kaip į tuos, kas dengia stalą „Laimės dievui“, žiūri Jehova. Prireikė nemažai laiko ir maldų, kol atsikračiau visų savo amuletų ir talismanų. Sužinojusi, jog tas, „kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“, supratau, kokią mane nori matyti Jehova (Mt 23:12). Tuo metu turėjome jau ir antrą dukrą, todėl buvo labai gera sužinoti, kad visa šeima galėsime gyventi amžinai žemės rojuje.

Deividas. Kai sužinojau, kaip įspūdingai pildosi Biblijos pranašystės, pavyzdžiui, užrašytos Mato 24 skyriuje arba Danieliaus knygoje, įsitikinau, kad čia tiesa. Supratau, jog niekas šioje santvarkoje neatstos gerų santykių su Jehova. Laikui bėgant tapau mažiau ambicingas. Supratau, kad mano žmona ir dukros tokios pat svarbios kaip ir aš. Mintis iš Filipiečiams 2:4 paskatino mane nesusitelkti vien į save ir savo troškimą turėti didesnį ūkį. Supratau, kad pirmąją vietą gyvenime turiu skirti Jehovos tarnybai. Mečiau rūkyti. Bet šeštadieniais vakare eiti į sueigas, kurios vyko už dešimt kilometrų, buvo sudėtinga, nes maždaug tokiu laiku melždavome karves. Tačiau Gven dėka sueigų niekada nepraleidome. Nepraleidome ir nė vieno sekmadienio ryto su savo mergaitėmis neišėję į tarnybą — karves pasimelždavome prieš tai.

Giminaičiams tokie pokyčiai nepatiko. Gven tėvas su ja nesikalbėjo šešerius metus. Mano tėvai irgi nenorėjo, kad bendrautume su Jehovos liudytojais.

Gven. Užklupus visiems tiems sunkumams, Jehova mūsų neapleido. Laikui bėgant Osvestrio  bendruomenė mums tapo lyg nauja šeima ir rūpinosi mumis per visas mūsų negandas (Lk 18:29, 30). 1972-aisiais paskyrėme savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijome. Norėjau padėti kuo didesniam skaičiui žmonių sužinoti tiesą, todėl ėmiausi pionierės tarnybos.

GERESNĖ KARJERA

Deividas. Tie metai, kai ūkininkavome, buvo labai sunkūs. Tačiau mes vis tiek stengėmės dukroms rodyti gerą dvasingumo pavyzdį. Vėliau, kai valdžia sumažino subsidijas, ūkininkauti nustojome. Likome ir be stogo virš galvos, ir be darbo, o ant rankų sūpavome vienerių metukų trečiąją dukrytę. Meldėme Jehovos vadovavimo ir pagalbos. Kad išmaitintume šeimą, nusprendėme išnaudoti savo talentą ir atidarėme šokių studiją. Mūsų pastangos dvasiniams dalykams skirti pirmąją vietą davė vaisių. Dideliam mūsų džiaugsmui visos trys dukros, baigusios mokslus, ėmėsi pionierės tarnybos. Kadangi Gven irgi buvo pionierė, ji galėjo dukroms kasdien padėti.

Kai mūsų vyresnėlės Gilė ir Denisė ištekėjo, šokių studiją uždarėme. Išsiuntėme į filialą užklausimą, kur galėtume persikelti padėti bendratikiams. Mus nukreipė į pietryčių Anglijos miestelius. Kadangi su mumis gyveno tik jaunėlė Debė, pionieriaus tarnybos ėmiausi ir aš. Po penkerių metų mūsų paprašė padėti bendruomenėms, įsikūrusioms šiek tiek šiauriau. Kai ištekėjo ir Debė, dešimt metų darbavomės tarptautinėse statybose Zimbabvėje, Moldovoje, Vengrijoje ir Dramblio Kaulo Krante. Po to grįžome į Angliją patalkininkauti Londono Betelio statyboje. Tuo metu Betelyje buvo ir ūkis, o kadangi šioje srityje turėjau patirties, man pasiūlė ten padirbėti. Šiuo metu tarnaujame pionieriais šiaurės vakarų Anglijoje.

Labai džiaugiamės dalyvaudami tarptautinėse statybose

Gven. Mūsų pirmoji meilė — baletas — mus džiugino, bet baigėsi. Antroji ir daug svarbesnė meilė — Jehovai — atnešė mums neapsakomą džiaugsmą, kuris nesibaigs niekada. Mes vis dar partneriai, tačiau nebe šokio, o Dievo tarnybos. Padėti žmonėms sužinoti tas nuostabias, gyvybę gelbstinčias tiesas — neprilygstama laimė. Šie, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „pristatomieji laiškai“ yra geriau nei bet kokia šlovė, kurią suteiktų pasaulis (2 Kor 3:1, 2). Jei nebūtume sužinoję tiesos, dabar teturėtume tik prisiminimus, senas nuotraukas ir teatro programėles, primenančias apie buvusią karjerą.

Deividas. Mūsų gyvenimas, pradėjus karjerą Jehovos tarnyboje, labai pasikeitė. Žinau, kad tai ji padėjo man tapti geresniu vyru ir tėvu. Biblijoje pasakojama, kad Mirjama, karalius Dovydas ir kiti savo džiaugsmą išreiškė šokdami. Kaip ir daugelis kitų, laukiame to meto, kai šoksime iš džiaugsmo Dievo naujajame pasaulyje (Iš 15:20; 2 Sam 6:14).