Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. vasaris

Tautos išgirsta „Jehovos mokslą“

Tautos išgirsta „Jehovos mokslą“

„Pamatęs, kas įvyko, prokonsulas įtikėjo, — jis buvo apstulbintas Jehovos mokslo“ (APD 13:12).

1—3. Kodėl Jėzaus mokiniams buvo nemenkas iššūkis paskelbti gerąją naujieną visoms tautoms?

SAVO sekėjams Jėzus sakė: „Eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones.“ Užduotis tikrai ne iš lengvųjų, juk geroji naujiena apie Dievo Karalystę galiausiai turėjo būti paskelbta „visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms“ (Mt 24:14; 28:19).

2 Jėzaus sekėjai labai mylėjo savo Mokytoją, brangino ir gerąją naujieną. Vis dėlto tikriausiai svarstė, kaip jiems, vos saujelei evangelizuotojų, pavyks atlikti minėtą užduotį. Jėzus, kurį jie skelbė esant Dievo Sūnų, nužudytas. Kitų akyse jie tebuvo „nemokyti, paprasti žmonės“ (Apd 4:13). Žinia, kurią turėjo pranešti, buvo visiška priešingybė tam, ką kalbėjo žydų religiniai vadovai. Šie, išėję didelius mokslus, skatino laikytis šimtamečių tradicijų, daugelis juos labai gerbė. O štai Jėzaus mokiniai savo tautiečių  tarpe jokios garbingos padėties neužėmė. Tad jei nesulaukė dėmesio savame krašte, ką bekalbėti apie šlovingąją Romos imperiją?

3 Jėzus, be to, savo sekėjus buvo perspėjęs, kad žmonės jų nekęs, persekios, kai kuriuos net nužudys (Lk 21:16, 17). Jiems teks patirti namiškių ir draugų išdavystę, susidurti su netikrais pranašais, liudyti vietovėse, kur didelis nusikalstamumas (Mt 24:10-12). Net jei žmonės ir klausytų jų skelbiamos žinios, kaipgi tą žinią nunešti „iki žemės pakraščių“? (Apd 1:8) Iš tiesų nemenkas iššūkis!

4. Kaip Jėzaus mokiniams pirmajame amžiuje sekėsi skleisti gerąją naujieną?

4 Nors ir žinojo, kad bus nelengva, mokiniai pakluso Jėzaus priesakui ir kaipmat ėmėsi darbo. Geroji naujiena nuskambėjo ne tik Jeruzalėje, kaimyninėje Samarijoje, bet ir po visą tuo metu žinomą pasaulį. Skelbėjai, tiesa, turėjo įveikti daug kliūčių, tačiau per tris dešimtmečius jie apkeliavo tiek kraštų, kad apaštalas Paulius galėjo pasakyti, jog geroji žinia „paskelbta visai kūrinijai po dangumi“. Jėzaus mokiniais tapo įvairių tautų žmonės (Kol 1:6, 23). Vienas iš jų buvo Kipro salos prokonsulas Sergijus Paulius. Klausydamas apaštalo Pauliaus žodžių ir regėdamas jo darbus, šis pareigūnas buvo „apstulbintas Jehovos mokslo“ ir įtikėjo. (Perskaityk Apaštalų darbų 13:6-12.)

5. a) Ką Jėzus pažadėjo savo mokiniams? b) Kokia išvada apie pirmojo amžiaus sąlygas daroma viename istorijos veikale?

5 Jėzaus mokiniai žinojo negalėsią evangelizacijos darbo atlikti savo jėgomis. Tačiau prisiminė, kad Mokytojas pažadėjo būti su jais ir atsiųsti į pagalbą šventąją dvasią (Mt 28:20). Tiesą sakant, ir ano laikmečio sąlygos buvo gana palankios žiniai apie Karalystę plisti. Viename veikale sakoma: „Tikriausiai joks kitas istorijos laikotarpis nebuvo toks tinkamas užgimti Bažnyčiai kaip pirmasis amžius po Kr. [...] Baigiantis pirmajam amžiui krikščionys [...] jau tvirtino, kad krikščionybės atsiradimui pasaulį paruošė Dievo Apvaizda“ (Michael Green. Evangelism in the Early Church).

6. a) Ką aptarsime šiame straipsnyje? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

6 Ar tikrai įvykius pirmajame amžiuje Jehova suklostė taip, kad evangelizacijos darbas vyktų kuo plačiau? Biblijoje apie tai nekalbama. Bet viena žinome: Jehovos valia buvo ta, kad jo tarnai paskelbtų gerąją naujieną, ir Šėtonas niekaip nepajėgė krikščionių sustabdyti. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie veiksniai, tikėtina, palengvino pirmojo amžiaus evangelizuotojų darbą. O kitame pakalbėsime, kas padėjo paskleisti gerąją naujieną po visą pasaulį mūsų laikais.

PAX ROMANA

7. a) Kas istorijoje vadinama Pax Romana? b) Kuo šis laikotarpis ypatingas?

7 Taikos laikotarpis Romos imperijoje, lotyniškai vadinamas Pax Romana, palengvino pirmųjų krikščionių tarnystę. Imperijos valdžia savo plačiose valdose siekė palaikyti taiką ir stabilumą, stengdavosi užgniaužti net ir menkiausius sukilimus. Žinoma, kartais pasigirsdavo „karų garsų ir gandų apie karus“, kaip ir pranašavo Jėzus (Mt 24:6). Štai 70 m. e. metais  romėnai nuniokojo Jeruzalę; nedidelių karinių konfliktų vykdavo imperijos pakraščiuose. Bet, apskritai kalbant, Viduržemio jūros regione apie porą šimtų metų po Kristaus buvo ganėtinai ramu. Vienoje knygoje rašoma: „Žmonijos istorijoje daugiau nėra buvę tokio ilgo ramybės tarpsnio. Vėlesniais laikais daugiau niekam nepavyko išlaikyti tokios patvarios taikos tarp šitiek žmonių“ (Robert Payne. The Horizon Book of Ancient Rome).

8. Kuo Romos taikos laikotarpis buvo naudingas krikščionims?

8 Apie šį taikos laikotarpį trečiojo amžiaus teologas Origenas rašė: „Jeigu būtų buvę daug karalysčių, Jėzaus mokymui pasklisti po pasaulį būtų atsiradę kliūčių. [...] Žmonės įvairiuose kraštuose būtų buvę verčiami eiti karinę tarnybą ir ginti savo šalį. [...] Kaip tad šis mokymas, skelbiantis taiką ir netgi neleidžiantis atkeršyti priešams, būtų taip išplitęs, jei prieš pasirodant Jėzui nebūtų pasikeitusi tarptautinė padėtis ir įsigalėjusi ramesnė atmosfera?“ Nors Kristaus mokiniai buvo persekiojami, šį palyginti taikų metą jie, patys būdami taikūs, puikiai išnaudojo ir žinią apie Karalystę paskleidė labai plačiai. (Perskaityk Romiečiams 12:18-21.)

PATOGUS SUSISIEKIMAS

9, 10. Kodėl galima sakyti, kad keliauti po Romos imperiją buvo palyginti lengva?

9 Krikščionims labai pravertė platus Romos imperijos kelių tinklas. Savo valdiniams kontroliuoti ir ginti nuo užpuolikų romėnai turėjo stiprią kariuomenę. Kad kareiviai galėtų greitai pasiekti taškus, kur kyla neramumai, reikėjo gerų kelių. Įgudusių inžinierių dėka buvo nutiesta daugiau nei 80 tūkstančių kilometrų kelių. Jais per miškus, dykumas, kalnus galėdavai nusigauti į kone kiekvieną imperijos provinciją.

10 Romėnai taip pat buvo išvystę laivybą. Imperijos teritorijoje buvo apie 27 tūkstančius kilometrų laivavimui tinkamų upių ir kanalų. Šimtus jūrų uostų jungė apie 900 įvairiausių maršrutų. Žinoma, tokios kelionės turėjo savų sunkumų. Vis dėlto krikščionims, kad nusigautų nuo vieno imperijos krašto iki kito, nereikėjo nei pasų, nei vizų. Nebuvo jokių pasienio kontrolės punktų. Nusikaltėlius valdžia griežtai bausdavo, todėl plėšikų keliuose buvo palyginti nedaug. Jūrų keliai irgi buvo saugūs, mat piratams kėlė baimę romėnų karo laivai. Biblijoje, tiesa, rašoma, kad apaštalas Paulius kelis sykius patyrė laivo sudužimą ir susidūrė su kitokiais jūros pavojais, tačiau nė karto neužsimenama apie piratų puolimą (2 Kor 11:25, 26).

GRAIKŲ KALBA

Kodekse buvo daug lengviau rasti norimą Šventraščio fragmentą (žiūrėk 12 pastraipą)

11. Kodėl krikščionims buvo patogu vartoti graikų kalbą?

11 Aleksandras Makedonietis, plėsdamas savo imperiją, paskleidė ir bendrinę graikų kalbą, vadinamą koinė. Nemažai jo užkariautų kraštų vėliau perėjo Romos valdžion. Todėl Kristaus mokiniai galėjo bendrauti su įvairiausių tautų žmonėmis ir jiems skelbti evangeliją graikiškai. Be to, žydai, gyvenantys Egipte, į graikų kalbą buvo išvertę hebrajiškuosius šventraščius. Šį vertimą, vadinamą Septuaginta, daug kas gerai žinojo ir krikščionys jį dažnai  cituodavo. Graikų kalba buvo parašyta ir baigiamoji Biblijos dalis. Tam ši kalba labai tiko: turėjo platų žodyną, ja buvo patogu paaiškinti dvasinius dalykus, išdėstyti sudėtingesnes tiesas.

12. a) Kas yra kodeksas ir kuo jis pranašesnis už ritinį? b) Kada kodeksus ėmė naudoti krikščionys?

12 O kuo Kristaus mokiniai naudojosi, norėdami parodyti, kas rašoma Dievo Žodyje? Iš pradžių ritiniais. Bet jie buvo nelabai parankūs. Ritinius reikėjo išvynioti ir suvynioti, tekstas dažniausiai būdavo tik ant vienos pusės. Vien Evangelijai pagal Matą sutalpinti reikėjo viso ritinio. Bet tada atsirado kodeksas — knyga iš susiūtų papiruso, pergamento ar popieriaus lakštų. Atsivertęs kodeksą skaitytojas galėjo daug lengviau susirasti norimą Šventraščio eilutę. Kada kodeksus pradėjo naudoti krikščionys, tiksliai nežinoma. Bet viename veikale rašoma: „Antrame amžiuje kodeksai tarp krikščionių jau buvo plačiai paplitę, tad reikia manyti, kad juos imta naudoti dar gerokai prieš 100 m. po Kr.“ (Colin H. Roberts, T. C. Skeat. The Birth of the Codex).

ROMĖNŲ TEISĖ

13, 14. a) Kaip Paulius naudojosi Romos pilietybe? b) Kuo naudinga krikščionims buvo romėnų teisė?

13 Verta paminėti ir romėnų teisinę sistemą. Imperijos piliečiams buvo garantuotos išskirtinės teisės ir apsauga. Romos pilietybės teikiamais privalumais ne kartą pasinaudojo Paulius. Štai kada Jeruzalėje kareiviai apaštalą suėmė ir ruošėsi nuplakti, jis kreipėsi į vieną pareigūną: „Ar jums leistina plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“ Aišku, tai nebuvo leistina. Kai Paulius pasakė Romos pilietybę turįs nuo gimimo, „tie, kurie turėjo jį tardyti, tuoj pat nuo jo pasitraukė. Tribūnas pabūgo supratęs, kad Paulius yra Romos pilietis, ir todėl, kad buvo sukaustęs jį grandinėmis“ (Apd 22:25-29).

14 Į tai, kad Paulius turi Romos pilietybę, buvo atsižvelgta ir Filipuose (Apd 16:35-40). Efeze miesto raštininkas nuramino įtūžusią minią ir priminė žmonėms, kad pagal įstatymą už  tokį triukšmingą sambūrį jie gali susilaukti bausmės (Apd 19:35-41). Paulius savo teisėmis pasinaudojo ir Cezarėjoje — pareikalavo, kad jo byla būtų perduota Cezariui ir kad jo akivaizdoje galėtų stoti už savo tikėjimą (Apd 25:8-12). Romėnų teisė padėjo krikščionims ginti ir teisiškai įtvirtinti gerąją naujieną (Fil 1:7).

ŽYDŲ DIASPORA

15. Kiek plačiai žydai buvo išsibarstę pirmame amžiuje?

15 Paskleisti gerąją naujieną krikščionims padėjo ir žydų diaspora — išsibarstymas po visą Romos imperiją. Prieš šimtus metų asirai, o vėliau ir babiloniečiai, buvo ištrėmę žydus iš tėvynės. Penktame amžiuje p. m. e. jų gyventa jau 127 Persijos karalystės valdose (Est 9:30). Jėzaus dienomis žydų bendruomenės veikė Egipte ir kitose Šiaurės Afrikos šalyse, Graikijoje, Mažojoje Azijoje, Mesopotamijoje. Paskaičiuota, kad iš 60 milijonų Romos imperijos gyventojų vidutiniškai kas keturioliktas buvo žydas. Kur tik žydai atkeliaudavo, kartu atsinešdavo ir savo religiją (Mt 23:15).

16, 17. a) Kokią įtaką žydų išsibarstymas po imperiją padarė kitataučiams? b) Ką iš žydų perėmė krikščionys?

16 Dėl tokios žydų diasporos su hebrajiškais šventaisiais raštais galėjo susipažinti ir daugelis kitataučių. Jie sužinojo, kad tėra vienintelis tikras Dievas ir kad tie, kas jam tarnauja, turi laikytis aukštų jo nustatytų normų. Tuose raštuose, be to, buvo ir aibė pranašysčių apie Mesiją (Lk 24:44). Tiek judaizmo išpažinėjai, tiek krikščionys tikėjo, kad hebrajiškieji raštai buvo Dievo įkvėpti, ir tai dažnai padėdavo Pauliui rasti bendrą kalbą su tais, kurių širdis buvo imli tiesai. Apaštalas, kaip buvo pratęs, eidavo į žydų sinagogas ir diskutuodavo su jais remdamasis Raštais. (Perskaityk Apaštalų darbų 17:1, 2.)

17 Garbinti Dievo žydai reguliariai rinkdavosi sinagogose ar atvirame lauke. Jie giedodavo giesmes, melsdavosi ir drauge tyrinėdavo Raštus. Jų pavyzdžiu pasekė pirmo amžiaus krikščionys, o šiandien taip daroma ir visose mūsų bendruomenėse.

DARBAS ATLIKTAS DIEVO DĖKA

18, 19. a) Kokios pirmojo amžiaus aplinkybės padėjo krikščionims skleisti gerąją naujieną? b) Kam labiausiai turime būti dėkingi už krikščionybės išplitimą?

18 Pirmasis mūsų eros amžius buvo išties ypatingas laikotarpis. Pax Romana, patogus susisiekimas, viena kalba, romėnų teisė ir žydų diaspora labai pagelbėjo Jėzaus mokiniams atlikti Dievo pavestą evangelizacijos darbą.

19 Prieš keturis šimtmečius graikų filosofo Platono raštuose buvo pasakyta: „Atrasti mūsų visatos kūrėją ir tėvą — nelengvas uždavinys. Net jeigu jį ir atrastume, būtų neįmanoma apie jį papasakoti kiekvienam žmogui.“ Tačiau Jėzus pasakė: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (Lk 18:27). Visatos Kūrėjas pats nori, kad žmonės jį rastų ir pažintų. Savo sekėjams Jėzus dar liepė: „Darykite mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28:19). Atlikti šią užduotį įmanu tik su Jehovos pagalba. Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip geroji naujiena skelbiama šiandien.