Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. vasaris

Sek Jėzaus pavyzdžiu — būk nuolankus ir atjautus

Sek Jėzaus pavyzdžiu — būk nuolankus ir atjautus

„Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad tiksliai sektumėte jo pėdomis“ (1 PT 2:21).

1. Kodėl galima tvirtinti, kad sekdami Jėzumi suartėjame su Jehova?

PAPRASTAI norime būti panašūs į tuos, kurių asmenybė mus žavi, esame linkę sekti jų pavyzdžiu. Iš visų žmonių, kada nors gyvenusių žemėje, labiausiai verta sekti Jėzumi Kristumi. Kodėl taip teigiame? Sykį Jėzus sakė: „Kas matė mane, matė ir Tėvą“ (Jn 14:9). Jis taip idealiai atspindėjo savo Tėvo asmenybę, kad įsižiūrėdami į Jėzų, galima sakyti, matome patį Jehovą. Taigi sekdami Jėzaus pavyzdžiu, suartėjame su Jehova, didžiausiu Asmeniu visatoje. Mokytis iš Dievo Sūnaus tikrai verta.

2, 3. a) Kodėl Jehova pasirūpino, kad Jėzaus gyvenimas būtų aprašytas, ir ko jis iš mūsų tikisi? b) Ką aptarsime šiame ir kitame straipsnyje?

2 O iš kur galime sužinoti, koks buvo Jėzus? Jehova pasirūpino, kad jo Sūnaus gyvenimas būtų detaliai aprašytas Biblijoje. Vadinasi, Dievas nori, kad Jėzų gerai pažintume ir imtume iš jo pavyzdį. (Perskaityk 1 Petro 2:21.)  Šventajame Rašte esame raginami sekti Jėzaus pėdomis, tarsi eiti jam iš paskos ir dėti koją ten, kur dėjo jis. Žinoma, Jėzus buvo tobulas, o mums iki tobulybės dar toli gražu. Bet Jehova ir nesitiki, kad Jėzaus pėdomis eisime tobulai. Ne, dangiškasis Tėvas tiesiog nori, kad sekti jo Sūnaus pavyzdžiu stengtumės iš visų jėgų.

3 Dabar aptarkime keletą patrauklių Jėzaus savybių. Šiame straipsnyje pakalbėsime apie jo nuolankumą ir atjautą, kitame — apie drąsą ir įžvalgumą. Aptardami kiekvieną iš jų, atsakysime į tris klausimus: kaip tą savybę apibūdinti? kaip ją parodė Jėzus? kaip jo pavyzdžiu galime sekti mes?

JĖZAUS NUOLANKUMAS

4. Kaip apibūdintum nuolankumą?

4 Kas yra nuolankumas? Šiame puikybės kupiname pasaulyje daugelis mano, kad nuolankumas byloja apie pasitikėjimo savimi stoką ir yra silpnybė. Tačiau dažnai būna kaip tik atvirkščiai: kad parodytų nuolankumą, žmogui reikia vidinės tvirtybės ir drąsos. Šis būdo bruožas yra išdidumo ir arogancijos priešybė. Nuolankumas kyla iš teisingo požiūrio į save. Viename Biblijos žodyne sakoma: „Būti nuolankiam — tai suvokti, kokie mes menki lyginant su Dievu.“ Jei esame nusižeminę prieš Dievą, nesididžiuosime ir prieš žmones (Rom 12:3; Fil 2:3). Kadangi mes netobuli, ugdytis nuolankumą nelengva. Bet jei nuolat turėsime omenyje, koks neprilygstamai didis yra Jehova, ir jei seksime jo Sūnaus pėdomis, nuolankumo išmoksime.

5, 6. a) Kas yra arkangelas Mykolas? b) Kaip Mykolas parodė nuolankumą?

5 Kaip nuolankumą parodė Jėzus? Šia savybe jis pasižymėjo tiek būdamas galinga dvasinė esybė danguje, tiek būdamas tobulu žmogumi žemėje. Aptarkime keletą pavyzdžių.

6 Apie Jėzaus nuolankumą bylojo jo nuostata. Įdomią detalę iš Jėzaus ikižmogiškojo gyvenimo pamini vienas Biblijos rašytojų Judas. (Perskaityk Judo 9.) Jėzus, čia vadinamas arkangelu Mykolu, „ginčijosi su Velniu ir nesutiko su juo dėl Mozės kūno“. Prisiminkime, kad Mozei mirus Jehova palaidojo jį niekam nežinomoje vietoje (Įst 34:5, 6). Šėtonas galbūt norėjo Mozės palaikus padaryti garbinimo objektu. Kad ir kokias užmačias piktasis rezgė, Mykolas ryžtingai jam pasipriešino. Viename biblistų veikale sakoma, kad graikiški žodžiai, Judo 9 eilutėje išversti „ginčijosi“ ir „nesutiko“, taip pat naudojami teisinėje kalboje ir šiuo atveju gali reikšti, kad Mykolas užginčijo Velnio teisę paimti Mozės kūną. Tačiau vyriausiasis angelas suprato, kad paskelbti Šėtonui nuosprendį yra ne jo galioje. Jis, taip sakant, perdavė bylą Aukščiausiajam Teisėjui — Jehovai. Mykolas, net ir provokuojamas, savo įgaliojimų neperžengė. Koks nuolankumas!

7. Kaip Jėzus parodė nuolankumą savo žodžiais ir darbais?

7 Tarnaudamas žemėje Jėzus irgi buvo labai nuolankus. Tai bylojo jo žodžiai. Jėzus vengdavo be reikalo atkreipti  dėmesį į save. Garbę ir šlovę visuomet atiduodavo Tėvui (Mk 10:17, 18; Jn 7:16). Savo mokinių Jėzus niekada nežemindavo, nekalbėdavo su jais iš aukšto. Gerbė juos, pagirdavo už geras savybes, patikindavo, kad jais pasitiki (Lk 22:31, 32; Jn 1:47). Jėzaus nuolankumas buvo akivaizdus ir iš jo gyvensenos bei darbų. Jėzus gyveno kukliai, neapsikrovęs visokiausiais daiktais (Mt 8:20). Jis mielai imdavosi pačių paprasčiausių darbų (Jn 13:3-15). Koks jis nuolankus, buvo matyti ir iš jo klusnumo. (Perskaityk Filipiečiams 2:5-8.) Skirtingai nei klusnumą niekinantys išdiduoliai, Jėzus nuolankiai pakluso Dievo valiai ir liko „klusnus iki mirties“. Matome, kad Žmogaus Sūnus Jėzus iš tikrųjų buvo „nuolankios širdies“ (Mt 11:29).

SEKIME JĖZAUS NUOLANKUMO PAVYZDŽIU

8, 9. Kaip galime rodyti nuolankumą?

8 Kaip mes, sekdami Jėzumi, galime rodyti nuolankumą? Ši savybė turi matytis iš mūsų nuostatos. Būdami nuolankūs suvoksime, kad mūsų įgaliojimai turi ribas ir kad jų nevalia peržengti, taip pat kad neturime teisės kitų teisti. Todėl neimsime žmonių kritikuoti, abejoti jų motyvais (Lk 6:37; Jok 4:12). Nuolankumas padės nebūti pernelyg teisiems, nesididžiuoti prieš tuos, kam nesuteikti tokie įpareigojimai kaip mums, ar prieš tuos, kas galbūt neturi tokių gebėjimų kaip mes (Mok 7:16). Nuolankūs bendruomenės vyresnieji nemano esą aukštesni už kitus brolius ir seses. Priešingai, šie ganytojai laiko „kitus aukštesniais už save“ ir elgiasi kaip mažesni (Fil 2:3; Lk 9:48).

9 Štai brolio Volterio Torno pavyzdys. Nuo 1894 metų jis tarnavo piligrimu, arba keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Po daugelio metų, praleistų šiame darbe, jį pakvietė į Karalystės ūkį šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje. Ten dirbo vištidėje. Brolis Tornas sakė: „Kai apie save imu manyti per gerai, aš, taip sakant, pastatau save į kampą ir tariu: „Ei tu, maža dulke. Ką tokio turi, kad galėtum didžiuotis?“ (Perskaityk Izaijo 40:12-15.) Koks sektinas nuolankumo pavyzdys!

10. Kaip nuolankumą galime parodyti žodžiais ir darbais?

10 Kad esame nuolankios širdies, turi byloti ir mūsų žodžiai (Lk 6:45). Bendraudami su kitais nesididžiuosime savo laimėjimais ir pareigomis (Pat 27:2). Stengsimės pastebėti geras brolių ir sesių savybes, gebėjimus, puikiai atliktus darbus ir už tai juos pagirsime (Pat 15:23). Nuolankumą liudys ir mūsų gyvensena bei darbai. Nuoširdūs krikščionys nesieks iškilti šiame pasaulyje. Jie gyvens paprastai, imsis net ir neprestižinio darbo, kad tik visas jėgas galėtų skirti Jehovos tarnybai (1 Tim 6:6, 8). O labiausiai nuolankumas pasimato iš mūsų klusnumo. Jei savo širdį ir protą saugosime nuo puikybės dvasios, mielai klausysime tų, kurie vadovauja bendruomenėje, ir noriai laikysimės Jehovos organizacijos nurodymų (Hbr 13:17).

 JĖZAUS ATJAUTA

11. Kaip apibūdintum atjautą?

11 Šventajame Rašte daug kalbama apie tokius šiltus jausmus kaip atjauta ir gailestis (Lk 1:78; 2 Kor 1:3; Fil 1:8). O kaip atjautą apibūdinti? Viename Biblijos žodyne apie raginimą būti atjautiems sakoma, jog vien tik gailėtis kenčiančio negana. Reikia ne tik užjausti, bet ir padėti jam įveikti sunkumus, galbūt net pagelbėti pasukti savo gyvenimą nauja vaga. Tokie švelnūs jausmai žmogų skatina veikti, kad kitų gyvenimas būtų geresnis.

12. Iš ko matyti, kad Jėzus buvo atjautus, ir ką atjauta skatino jį daryti?

12 Kaip atjautą parodė Jėzus? Jis įsijausdavo į žmonių padėtį ir noriai jiems padėdavo. Štai pamatęs Mariją bei kitus, verkiančius dėl Lozoriaus mirties, Jėzus irgi apsiašarojo. (Perskaityk Jono 11:32-35.) Paskui iš gailesčio — kaip ir tada, kai pamatė našlę, raudančią savo sūnaus, — Jėzus Lozorių prikėlė (Lk 7:11-15; Jn 11:38-44). Šitaip Lozoriui net atsivėrė galimybė tapti pateptuoju Jėzaus sekėju ir gyventi danguje. Kiek anksčiau Jėzui taip pagailo pas jį atėjusių žmonių, kad šio jausmo skatinamas „ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Mk 6:34). Kaip pasikeitė gyvenimas visų, kurie Jėzaus mokymą priėmė! Gailestis nebuvo vien jausmas Jėzaus širdyje; tai buvo paskata ištiesti pagalbos ranką (Mt 15:32-38; 20:29-34; Mk 1:40-42).

13. Kaip apie Jėzaus atjautą bylojo jo žodžiai? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

13 Savo atjautą Jėzus išreikšdavo ir žodžiais. Su kitais, ypač su gyvenimo sugniuždytais, kalbėdavo švelniai ir maloniai. Todėl apaštalas Matas Jėzui pritaikė šią Izaijo pranašystę: „Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins“ (Iz 42:3; Mt 12:20). Savo kalba jis keldavo liūdinčiųjų dvasią, atgaivindavo juos. Jėzaus skelbiama žinia gydė sudužusias širdis, suteikė žmonėms viltį (Iz 61:1). Tuos, kurie sunkiai pluša ir yra prislėgti, jis kvietė pas jį ateiti ir patikino, kad jie ras savo sieloms atgaivą (Mt 11:28-30). Savo sekėjams Jėzus primindavo, kad Dievas rūpinasi visais savo garbintojais, netgi „mažutėliais“ — tais, kas pasaulio požiūriu menki ir nereikšmingi (Mt 18:12-14; Lk 12:6, 7).

BŪKIME ATJAUTŪS KAIP JĖZUS

14. Ką daryti, kad įsijaustume į kito išgyvenimus?

14 Kaip galime rodyti tokią kaip Jėzaus atjautą? Visų pirma, įsijauskime į kito išgyvenimus. Gal užuojautos mums stinga, tačiau Biblija skatina šį jausmą puoselėti. „Širdinga atjauta“ yra bruožas naujojo žmogaus, kurį kiekvienam krikščioniui būtina apsivilkti. (Perskaityk Kolosiečiams 3:9, 10, 12.) O kaip šiltus jausmus ugdytis? Plačiai atverkime savo širdį (2 Kor 6:11-13). Kai kas nors mums išlieja savo jausmus ir rūpesčius, atidžiai išklausykime (Jok 1:19). Taip pat pagalvokime: „Kaip pats jausčiausi jo vietoje? Ko man labiausiai reikėtų?“ (1 Pt 3:8)

15. Kaip galime padėti tiems, kurie yra lyg palaužta nendrė ar blėstantis dagtis?

 15 Užuojautos skatinami, kitiems mielai padėkime. Gailėdami žmonių, ypač tų, kurie yra lyg palaužta nendrė ar blėstantis dagtis, norėsime palengvinti jų naštą. Kaip galime tai daryti? Romiečiams 12:15 sakoma: „Verkite su verkiančiais.“ Prislėgtas žmogus dažnai nori, kad jį kas užjaustų ir paguostų, o ne kad imtų narplioti jo problemą. Viena sesė, kuri neteko savo dukters ir pajuto nuoširdžią bendratikių paguodą, sako: „Buvau dėkinga draugams, kad jie ateidavo ir tiesiog su manimi paverkdavo.“ Atjautą galime parodyti ir gerais darbais. Pavyzdžiui, gal našlaujančiai sesei reikia paremontuoti namus? O gal kokį pagyvenusį krikščionį reikia nuvežti į sueigas, į tarnybą, pas gydytoją? Bendratikiui, kuriam reikia pagalbos, net maža mūsų paslauga gali būti labai vertinga (1 Jn 3:17, 18). Ypač didelę atjautą bei gailestingumą kitiems rodome uoliai skelbdami gerąją naujieną. Tai puikiausias būdas padėti doraširdžiams žmonėms pasukti gyvenimą teisinga kryptimi.

Ar įsijauti į bendratikių išgyvenimus? (žiūrėk 15 pastraipą)

16. Kokiais žodžiais galima padrąsinti prislėgtąjį?

16 Apie mūsų atjautą bylos ir malonūs žodžiai. Širdis mus skatina prislėgtą žmogų guosti (1 Tes 5:14). Ką padrąsinančio galėtume jam pasakyti? Patikinkime, kad jis mums labai rūpi. Taip pat nepamirškime pagirti už geras savybes ir gebėjimus, ypač jei matome, kad jis linkęs save nuvertinti. Priminkime, kad Jehova jį labai brangina, nes patraukė prie savo Sūnaus (Jn 6:44). Pasakykime, jog Dievas tikrai rūpinasi savo tarnais, kurie sielojasi ar yra apimti nevilties (Ps 34:19 [34:18, Brb]). Mūsų malonūs žodžiai yra nelyginant balzamas nuliūdusiai širdžiai (Pat 16:24).

17, 18. a) Ko Jehova tikisi iš bendruomenės vyresniųjų? b) Apie ką pakalbėsime kitame straipsnyje?

17 Ganytojai, Jehova tikisi, kad su jo avimis elgsitės švelniai (Apd 20:28, 29). Atminkite: jūsų pareiga yra drąsinti, maitinti ir guosti kaimenę (Iz 32:1, 2; 1 Pt 5:2-4). Atjautus vyresnysis bendratikių nekontroliuos, neįvedinės savo taisyklių, nespaus žmogaus daryti daugiau nei pajėgia, versdamas jį jaustis kaltą. Priešingai, jis neabejos, kad broliai ir sesės myli Jehovą ir tarnauja jam iš visų jėgų. Toks vyresnysis darys viską, kad bendratikiai šlovindami Jehovą būtų laimingi (Mt 22:37).

18 Kai apmąstome, koks nuolankus ir atjautus buvo Jėzus, norime eiti jo pėdomis. Kitame straipsnyje pakalbėsime apie dar dvi patrauklias jo savybes — drąsą ir įžvalgumą.