Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. vasaris

 IŠ MŪSŲ ARCHYVŲ

„Labai reikšmingas metas“

„Labai reikšmingas metas“

1870-AISIAIS Alegenyje * (Pensilvanijos valstija, JAV) būrelis žmonių ėmėsi tyrinėti Šventąjį Raštą. Vadovaujami Čarlzo Teizo Raselo jie gilinosi į mokymą apie Kristaus išpirką ir greitai suprato, kokį svarbų vaidmenį ji turi įgyvendinant Jehovos tikslus. Jie labai džiaugėsi sužinoję, kad ši išpirka atveria kelią į išgelbėjimą netgi tiems, kas apie Jėzų dar nė negirdėjo. Todėl iš dėkingumo jie nusprendė kasmet minėti Jėzaus mirtį (1 Kor 11:23-26).

Brolis Raselas ėmė leisti „Siono Sargybos bokštą“, kuriame tvirtino, kad išpirka nuostabiai byloja apie neprilygstamą Dievo meilę. Sargybos bokšte Kristaus mirties minėjimo laikotarpis pavadintas „labai reikšmingu metu“. Žurnalo skaitytojai buvo raginami susirinkti į Minėjimą Pitsberge arba rengti jį kitur mažesnėmis grupelėmis. „Net jei susieitų tik du ar trys, išpažįstantys tą patį brangų tikėjimą,“ — net jei kurioje nors vietoje būtų vos vienas toks žmogus, — visi jie savo širdimi bus „glaudžioje bendrystėje su Viešpačiu“.

Kiekvienais metais į Minėjimą Pitsberge susirinkdavo vis daugiau ir daugiau žmonių. „Jus pasitiks mylinčios širdys“, — buvo sakoma kvietime. Tenykščiai Biblijos tyrinėtojai dvasinius brolius ir seses mielai priimdavo pas save. 1886 metais po Minėjimo keletą dienų vyko visuotinis susirinkimas. Sargybos bokštas ragino: „Ateikite ir tegu jūsų širdis būna kupina meilės Šeimininkui, jo broliams ir jo tiesai.“

Schema, pagal kurią „Londono padangtėje“ buvo siunčiama duona ir vynas

Tokius sambūrius, kuriuose dalyvavo žmonės, branginantys Jėzaus išpirką ir atvykę į Minėjimą, Biblijos tyrinėtojai Pitsberge rengė keletą metų. Augant Biblijos tyrinėtojų skaičiui, pasaulyje radosi vis daugiau Minėjimą organizuojančių grupių ir tos grupės vis didėjo. Anot brolio Rėjaus Bopo iš Čikagos eklezijos (arba bendruomenės), praėjusio amžiaus antrame dešimtmetyje perleisti per rankas duoną ir taures užtrukdavo keletą valandų, mat susirinkusiųjų būdavo šimtai ir beveik visi puoselėjo viltį gyventi danguje.

O kas būdavo Minėjimo taurėse? Nors Biblijos tyrinėtojai žinojo, kad Viešpaties vakarienės metu Jėzus naudojo vyną, Sargybos bokšte kurį laiką buvo rekomenduojama geriau naudoti šviežias vynuogių sultis arba virtų razinų sunką, kad nebūtų suklupimo akmens tiems, kurie turi „kūniškų silpnybių“. Vis dėlto dalyviams, įsitikinusiems, kad „naudoti reikia fermentuotą vyną“, jį ir patiekdavo. Vėliau Biblijos tyrinėtojai suprato, jog deramas Jėzaus kraujo simbolis yra neatskiestas raudonas vynas.

Šį lapelį ir pieštuką viename Nikaragvos kalėjime broliai siuntė iš kameros į kamerą ir užrašinėjo Minėjimo dalyvių skaičių

 Susirinkusieji į Minėjimą, žinoma, turėdavo dar vieną galimybę pamąstyti, kokia didelė yra išpirkos vertė. Tačiau kai kuriose bendruomenėse tą vakarą vyraudavo liūdna atmosfera, visi tarstelėdavo vienas kitam „iki“ ir tyliai išsiskirstydavo. Todėl 1934 metais išleistoje knygoje „Jehova“ buvo pasakyta, kad į Minėjimą renkamės ne sielvartauti dėl skausmingos Jėzaus mirties, o džiaugtis jo karaliavimu, prasidėjusiu 1914-aisiais.

Broliai Rusijoje, viename Mordovijos lageryje, susirinkę į Minėjimą (1957 m.)

Nuo 1935 metų Minėjimas buvo kiek kitoks. Tada aiškiau suprasta, kas yra „milžiniška minia“, paminėta Apreiškimo 7:9. Iki tol manyta, kad ją sudaro krikščionys, kurie, nors Dievui ir pasiaukoję, nėra tokie uolūs. Bet dabar tapo aišku, jog ta minia žmonių yra atsidavę Jehovos garbintojai, kurie viliasi gyventi rojumi paverstoje žemėje. Išgirdęs šį paaiškinimą, brolis Raselas Pogensis susimąstė ir pripažino: „Jehova per savo šventąją dvasią dangiškosios vilties manyje nepažadino.“ Brolis Pogensis ir daugelis kitų bendratikių duonos bei vyno neberagavo, bet Minėjime vis tiek dalyvaudavo.

Šiuo „labai reikšmingu metu“ parodyti dėkingumą už išpirką Jehovos garbintojai galėjo ir dalyvaudami specialiose liudijimo kampanijose. Štai 1932 metais „Biuletenis“ krikščionis ragino nebūti „Minėjimo šventaisiais“ — tokiais, kurie ragauja duoną ir vyną, bet nėra „tikri darbininkai“, skelbiantys tiesos žinią. 1934-aisiais skelbėjai buvo raginami imtis pagalbinio pionieriaus tarnybos. „Biuletenyje“ pasirodė klausimas: „Ar iki Minėjimo rasis tūkstantis tokių darbininkų?“ Apie pateptuosius krikščionis „Informatoriuje“ buvo rašoma: „Jų džiaugsmas bus tobulas tik jeigu jie liudys apie Karalystę.“ Laikui bėgant tą patį bus galima pasakyti ir apie tuos, kas puoselėja žemišką viltį. *

Kalėdamas vienutėje Haroldas Kingas sukūrė eilėraščių ir giesmių apie Minėjimą

Visiems Jehovos garbintojams Minėjimo vakaras yra švenčiausias metuose. Jėzaus mirtį jie pamini net ir labai nelengvomis sąlygomis. 1930 metais Perl Ingliš ir jos sesė Ora iki Minėjimo vietos pėsčiomis keliavo apie 80 kilometrų. Misionierius Haroldas Kingas, kalėdamas vienutėje Kinijoje, Minėjimo proga sukūrė eilėraščių ir giesmių, o duonos ir vyno pasidarė iš ryžių ir juodųjų serbentų. Tiek Rytų Europoje, tiek Centrinėje Amerikoje, tiek Afrikoje karo metais ir tada, kai buvo draudžiama mūsų veikla, krikščionys drąsiai paminėdavo Jėzaus mirtį. Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, suvokiame, jog Minėjimo laikotarpis yra puikus metas mums sueiti į glaudų būrį ir pašlovinti Dievą Jehovą ir jo Sūnų Jėzų Kristų.

^ pstr. 3 Šiandien Alegenis yra vienas iš Pitsbergo miesto rajonų.

^ pstr. 10 „Biuletenis“ vėliau buvo pavadintas „Informatoriumi“, o dabar vadinasi Mūsų Karalystės tarnyba.