Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2015 m. sausis

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Niujorko valstija

Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Niujorko valstija

PRIEŠ kelerius metus Seisaras su savo žmona Rosio patogiai įsikūrę gyveno Kalifornijos valstijoje, nuosavame name. Seisaras, šildymo, ventiliacijos ir kondicionavimo sistemų specialistas, triūsė visu etatu, o žmona užėmė dalį etato vienoje medicinos įstaigoje. Vaikų pora neturėjo. Bet netikėtai jiedu pakeitė įprastą gyvenseną. Kodėl?

2009-ųjų spalį Jungtinių Valstijų filialas visoms šalies bendruomenėms išsiuntinėjo laišką, kviesdamas patyrusius įvairių sričių specialistus laikinai imtis Betelio tarnybos ir patalkininkauti naujų filialo pastatų statyboje Volkilyje (Niujorko valstija). Paraiškas galėjo pateikti net vyresnio amžiaus liudytojai, kuriems paprastai tarnyba Betelyje nebesiūloma. „Žinojome, kad mūsų metų žmogui kitos progos tarnauti Betelyje jau nebus, — pasakoja Seisaras ir Rosio. — Jokiu būdu nenorėjome praleisti tokios galimybės.“ Abu tuoj pat užpildė anketas.

Dalis savanorių, dirbančių Vorike

Praėjo daugiau nei metai, o į Betelį poros nekvietė. Vis dėlto jie toliau ruošėsi tokiam žingsniui ir ėmėsi paprastinti savo buitį. „Vos prieš kelerius metus buvome pasistatę 200 kvadratinių metrų svajonių namą. Nusprendėme jį išnuomoti. Garažą perdarėme į nedidelį 25 kvadratinių metrų vieno kambario butą ir persikraustėme į jį gyventi. Po tokių pokyčių buvome kur kas geriau pasirengę išvykti į Betelį, kai tik pakvies“, — dalijasi prisiminimais Seisaras. Rosio pasakoja, kaip viskas klostėsi toliau: „Praėjus mėnesiui nuo tada, kai persikėlėme į savo mažą būstą, gavome kvietimą laikinai tarnauti savanoriais Volkilyje. Tapo aišku, kad Jehova, kai ėmėme gyventi paprasčiau, turėjo už ką mus laiminti.“

Džeisonas, Seisaras ir Viljamas

 LAIMINAMI UŽ PASIAUKOJAMĄ DVASIĄ

Kaip ir Seisaras su Rosio, šimtai kitų brolių ir sesių daug ko atsisakė norėdami darbuotis mūsų statybose Niujorko valstijoje. Nemažai jų talkininkauja plečiant Volkilio kompleksą, kiti padeda statyti naują pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Vorike. * Daug porų paliko savo gražius namus, gerą darbą, net naminius gyvūnėlius, kad galėtų kuo daugiau atsidėti Jehovos tarnybai. Ar Dievas laimina juos už tokią pasiaukojamą dvasią? Tikrai laimina.

Vei

Štai elektrikas Vei ir jo žmona Debra (abiem jau netoli šešiasdešimties) pardavė savo namą bei didumą daiktų ir iš Kanzaso valstijos atkeliavo į Volkilį pasidarbuoti pagalbininkais Betelyje. * Nors turėjo daug ką pakeisti, tai daryti, jų manymu, vertėjo. Apie tarnybą Betelyje Debra sako: „Kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau atsidūrusi vienoje iš mūsų leidinių iliustracijų, kur vaizduojamos statybos rojuje.“

Melvinas ir Šeron Pietų Karolinos valstijos pardavė namą ir kitą savo turtą norėdami pasidarbuoti Vorike. Kad ir nelengva buvo imtis visų permainų, pora mano, jog prisidėti prie šio istorinio projekto įgyvendinimo yra garbė. Jie sako: „Koks džiaugsmas daryti tai, kas bus naudinga mūsų pasaulinei organizacijai! Tai nuostabus jausmas.“

Kenetas

Kenetas, į pensiją išėjęs statybininkas, ir jo žmona Morin Kalifornijos valstijos yra įpusėję šeštą dešimtį. Prieš persikeldami į Voriką, jie su viena bendruomenės sese sutarė, kad ši prižiūrės jų namą, o šeimyniškių paprašė padėti globoti senyvą Keneto tėvą. Ar jie nesigaili, kad šitaip aukojasi Betelio tarnybai? Nėmaž. „Esame neapsakomai laiminami, — tvirtina Kenetas. — Ar viskas mums einasi kaip sviestu patepta? Aišku, ne, bet savo dienas leidžiame labai prasmingai, tad ir kitiems nuoširdžiai patariame imtis tokios tarnystės.“

KOKIŲ SUNKUMŲ TEKO ĮVEIKTI

Daugumai tų, kurie pasisiūlė į talką, teko įveikti įvairių sunkumų. Jų iškilo ir Viljamui su Sandra, kuriems po šešiasdešimt suvirš. Abu patogiai ir jaukiai gyveno Pensilvanijos valstijoje; ten yra ir didžioji dalis giminaičių. Jų įkurta precizinio metalo apdirbimo įmonė sėkmingai vertėsi, čia dirbo 17 žmonių. Pora tarnavo bendruomenėje, kuriai priklausė nuo pat vaikystės.  Kai atsirado galimybė pasidarbuoti pagalbiniais beteliečiais Volkilyje, šie mūsų bendratikiai suprato turėsią atsisveikinti su visais ir viskuo, kas juos supo. „Sunkiausia, aišku, buvo pakeisti savo įprastą gyvenseną“, — prisipažįsta Viljamas. Abu daug meldėsi ir galiausiai nusprendė išvykti. Dėl tokio žingsnio jiedu nė trupučio neapgailestauja. „Džiaugsmo, kurį patiri dirbdamas su Betelio šeimos nariais, neįmanoma nė su kuo sulyginti, — sako Viljamas. — Mes su Sandra laimingi kaip niekad!“

Dalis porų, dirbančių Volkilyje

Rikis, statybos darbų vadovas iš Havajų, buvo pakviestas pasidarbuoti statyboje Vorike. Jo žmona Kendra norėjo, kad vyras priimtų siūlymą. Tačiau jiedu turėjo rimtą pareigą — rūpintis savo vienuolikmečiu sūnumi Džeikobu, atsižvelgti, kas jam būtų geriausia. Svarstė, ar išmintinga šeimai keltis į Niujorko valstiją, ar jų vaikas pritaps prie visiškai naujos aplinkos.

„Labai rūpėjo rasti bendruomenę, kurioje yra vaikų, vertinančių dvasinius dalykus, — pasakoja Rikis. — Norėjome, kad Džeikobas turėtų daug gerų draugų.“ Atvykę jie pateko į bendruomenę, kurioje vaikų, tiesa, buvo nedaug, užtat tarnavo keletas beteliečių. „Po pirmosios sueigos paklausiau Džeikobo, kaip jis jaučiasi naujoje bendruomenėje, juk čia nėra nė vieno jo bendraamžio, — dalijasi prisiminimais Rikis. — Sūnus tarė: „Nesijaudink, tėti. Mano draugai bus tie jauni broliai iš Betelio.“

Džeikobas ir jo tėvai džiaugiasi bendruomenėje susidraugavę su beteliečiais

Beteliečiai mielai susidraugavo su Džeikobu. Koks buvo poveikis? Rikis pasakoja: „Vieną vakarą eidamas pro sūnaus kambarį pastebėjau tebedegant šviesą. Maniau, pričiupsiu jį žaidžiant kokį elektroninį žaidimą. Bet jis, pasirodo, skaitė Bibliją! Kai paklausiau, ką veikia, Džeikobas atsakė: „Esu jaunas betelietis ir turiu perskaityti Bibliją per metus.“ Sutuoktiniai, aišku, džiaugiasi ne tik tuo, kad Rikis gali darbuotis Vorike, bet ir tuo, kad persikraustymas padeda sūnui augti dvasiškai (Pat 22:6).

NENUOGĄSTAUJA DĖL ATEITIES

Luisas ir Deilas

Tie, kas pakviesti į pagalbą, žino, kad Betelyje darbuosis laikinai, kol statybos Volkilyje ir Vorike bus baigtos. Ar šiuos brolius ir seses kamuoja nerimas, ką reikės veikti paskui? Tikrai ne. Daugelio požiūris toks kaip dviejų vidutinio amžiaus porų iš Floridos valstijos.  Statybos darbų vadovas Džonas ir jo žmona Karmen, dirbantys Vorike, sako: „Matome, kaip iki šiol Jehova rūpinosi būtinais mūsų poreikiais. Esame tikri, jog jis atvedė mus čia ne tam, kad vėliau paliktų“ (Ps 119:116). Luisas, priešgaisrinių sistemų projektuotojas, ir jo žmona Kenija tarnauja Volkilyje. Štai ką jie mano: „Jau esame patyrę, kaip dosniai Jehova aprūpina materialiai. Todėl neabejojame, kad mumis pasirūpins ir ateityje, nors ir nežinome, kaip, kada ir kur“ (Ps 34:11 [34:10, Brb]; 37:25).

 „PILTE APIPILSIU JUS VISOKERIOPA PALAIMA“

Džonas ir Melvinas

Dauguma savanorių, atvykusių į statybas Niujorko valstijoje, galbūt galėjo rasti priežasčių čia nevažiuoti. Vis dėlto jie nutarė išbandyti Jehovą, kaip jis pats ir siūlo: „Mane išmėginkite [...]. Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima“ (Mal 3:10).

Gal ir tu nori išmėginti Jehovą ir patirti, kaip dosniai jis atlygina? Su malda apgalvok, kaip galėtum prisidėti prie mūsų organizacijos vykdomų statybų, nesvarbu, ar Niujorko valstijoje, ar kur kitur. Pamatysi, Jehova tave gausiai apdovanos (Mk 10:29, 30).

Garis

Statybos inžinierius Deilas ir jo žmona Keti Alabamos valstijos, triūsiantys savanoriais Volkilyje, su entuziazmu skatina ir kitus išbandyti tokią tarnybą. Jiedu sako: „Jei tik jums užteks ryžto imtis permainų ir išbandyti šį tą nauja, tikrai pajusite, kaip veikia Jehovos dvasia.“ Ko reikia, kad tai pavyktų? Deilas pataria: „Dar ir dar, ir dar daugiau supaprastinkite savo buitį. Patikėkit, niekada nesigailėsite.“ Garis Šiaurės Karolinos valstijos statybos darbų vadovu išdirbo 30 metų. Jis ir jo žmona Morin sako, jog viena, dėl ko jiems smagu Vorike, yra tai, kad gali „susitikti su daugybe brolių ir sesių, kurie savo gyvenimą skiria Jehovos tarnybai Betelyje, ir darbuotis su jais petys į petį“. Garis priduria: „Kad tarnautum Betelyje, turi gyventi paprastai, o tai yra puikiausias būdas leisti paskutines šios sistemos dienas.“ Kita pora, Džeisonas, dirbęs vienoje elektros darbų firmoje, ir Dženifer Ilinojaus valstijos, sako, kad prisidėdami prie statybos Volkilyje jie akies krašteliu galėjo pamatyti, koks gyvenimas bus naujajame pasaulyje. Dženifer džiaugiasi: „Nuostabus jausmas, kai žinai, jog visa, ką darai, Jehova labai vertina ir kad taip nusitiesi kelią į puikią ateitį, kurią jis pažadėjo. Jehova tikrai palaimins tave su kaupu.“

^ pstr. 6 Skaityk 2014 m. Jehovos liudytojų „Metraštį“, p. 12—13.

^ pstr. 7 Pagalbininkas, kuris atvažiuoja dirbti į Betelį vieną ar daugiau dienų per savaitę, savo pragyvenimu rūpinasi pats.