Rodyti straipsnį

Rodyti antro lygio meniu

Rodyti turinį

Jehovos liudytojai

lietuvių

Sargybos bokštas (studijų numeris)  |  2014 m. gruodis

Ar vertini tai, ką esi gavęs?

Ar vertini tai, ką esi gavęs?

„Mes priėmėme [...] dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota“ (1 KOR 2:12).

1. Kaip žmonės neretai žiūri į tai, ką turi?

NE VIENAS tikriausiai esame girdėję tokius žodžius: „Tik praradęs supranti, ką turėjai.“ Gal ir pačiam yra tekę panašiai apgailestauti. Jei kokį dalyką turime nuo pat vaikystės, prie jo tiek priprantame, kad retai besusimąstome apie jo vertę. Pavyzdžiui, taip gali nutikti vaikams, augantiems pasiturinčioje šeimoje. Jaunuoliai, kadangi dar stokoja patirties, ne visada sugeba įžvelgti, kas gyvenime iš tikrųjų turi vertę.

2, 3. a) Kokio požiūrio krikščionys jaunuoliai turėtų saugotis? b) Kas padės mums branginti savo dvasinį paveldą?

2 Jei ir tau dabar paauglystės amžius arba galbūt kiek per dvidešimt, pamąstyk, kas tau gyvenime svarbu. Daugelis pasaulyje triūsia dėl materialinių dalykų: nori gauti gerą algą, turėti gražų namą, naujausius elektroninius prietaisus. Tačiau jei rūpintumės tik tuo, netektume kai ko labai svarbaus — dvasinių turtų. Liūdna, bet milijonai šiandien nė nesistengia tokių turtų ieškoti. Jūs, jaunuoliai, kurie užaugote Jehovos liudytojų šeimoje, turite nepamiršti, kokį vertingą dvasinį paveldą esate gavę (Mt 5:3). Jei dėkingumo už jį pritrūktumėte, visą gyvenimą gali tekti kęsti skaudžias pasekmes.

 3 Žinoma, nuo to gali apsisaugoti. Dabar aptarkime keletą pavyzdžių iš Biblijos ir pažiūrėkime, kaip jie gali padėti tau branginti savo dvasinį paveldą. Šis aptarimas naudingas ne tik jaunuoliams. Kiekvienas krikščionis bus paskatintas dar labiau vertinti dvasinius turtus.

JIE NEVERTINO, KĄ TURI

4. Ką iš 1 Samuelio 8:1-5 sužinome apie Samuelio sūnus?

4 Biblijoje paminėtas ne vienas atvejis, kai žmonės, gavę didžiulį dvasinį paveldą, jo nevertino. Taip atsitiko Samuelio šeimoje. Pranašas ištikimai tarnavo Dievui nuo mažumės iki pat žilos senatvės (1 Sam 12:1-5). Savo sūnums, Joeliui ir Abijai, rodė puikų pavyzdį. Bet šie tėvu nesekė, buvo nedori žmonės. Biblijoje sakoma, kad, priešingai nei Samuelis, jiedu „iškraipydavo teisingumą“. (Perskaityk 1 Samuelio 8:1-5.)

5, 6. Kokie buvo Jošijo sūnūs ir vaikaitis?

5 Taip pat prisiminkime karaliaus Jošijo sūnus. Jošijas buvo uolus Jehovos garbintojas, tikrai sektinas pavyzdys. Kai buvo atrasta Dievo įstatymo knyga, karalius, išklausęs jos žodžius, visomis jėgomis stengėsi laikytis Jehovos nurodymų. Iš krašto pašalino stabmeldystę ir spiritizmą, ragino žmones paklusti Jehovai (2 Kar 22:8; 23:2, 3, 12-15, 24, 25). Kokį neįkainojamą dvasinį paveldą gavo jo sūnūs! Trys iš jų, taip pat vienas vaikaitis vėliau tapo karaliais, bet dėkingumo už tą paveldą taip ir neparodė.

6 Jošijo sostas atiteko jo sūnui Jehoahazui. Šis „darė, kas nedora Viešpaties akyse“. Jehoahazas karaliavo vos trejetą mėnesių, tada Egipto faraonas uždarė jį į kalėjimą, kur jis ir mirė (2 Kar 23:31-34). Karaliumi tapo jo brolis Jehojakimas ir kraštą valdė vienuolika metų. Jis irgi neįvertino, ką buvo gavęs iš savo tėvo. Jehojakimas darė tokius blogus darbus, kad pranašas Jeremijas buvo įkvėptas apie jį pasakyti: „Jo laidotuvės bus kaip asilo“ (Jer 22:17-19). Kiti Jošijo įpėdiniai — jo sūnus Zedekijas ir vaikaitis Jehojachinas — buvo ne ką geresni ir puikiu Jošijo pavyzdžiu nesekė (2 Kar 24:8, 9, 18, 19).

7, 8. a) Kaip Saliamonas iššvaistė savo dvasinį paveldą? b) Ko pasimokome iš tų, kurie neįvertino, ką buvo gavę?

7 Karalius Saliamonas buvo gavęs didžių dvasinių turtų iš savo tėvo Dovydo. Pradžioje jis su atsidavimu tarnavo Jehovai, bet vėliau teisingą taką pametė. „Saliamonui pasenus, jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link, ir jo širdis nebuvo ištikima Viešpačiui, savo Dievui, kaip jo tėvo Dovydo širdis“ (1 Kar 11:4). Užtat jis prarado Jehovos malonę.

8 Visi paminėti asmenys buvo gavę brangų dvasinį paveldą — turėjo galimybę pažinti Jehovą, daryti, kas teisu. Deja, šį turtą iššvaistė. Bet tiek anuomet, tiek šiais laikais daugelis jaunuolių apsisprendė visai kitaip. Aptarkime keletą gerų pavyzdžių, kuriais mūsų jaunimui verta sekti.

JIE BRANGINO SAVO DVASINĮ PAVELDĄ

9. Kodėl Nojaus sūnūs mums yra puikus pavyzdys? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

9 Verta prisiminti Nojaus sūnus. Jų tėvui buvo pavesta ypatinga užduotis  — pastatyti didžiulį laivą. Nojaus sūnūs suvokė, kaip svarbu vykdyti Jehovos valią, ir noriai su tėvu bendradarbiavo. Kai laivas buvo baigtas, į jį sulipo visa šeima (Pr 7:1, 7). Pradžios 7:3 sakoma, kad į laivą jie atvedė gyvūnus, „kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje“. Išgelbėti buvo ir žmonės. Nojaus sūnūs vertino, ką buvo gavę iš savo tėvo, todėl jiems teko garbė prisidėti prie žmonijos išsaugojimo ir teisingo tikėjimo atkūrimo išvalytoje žemėje (Pr 8:20; 9:18, 19).

10. Kaip keturi jauni hebrajai Babilone parodė, kad vertina savo dvasinį paveldą?

10 Praėjus daugeliui šimtmečių tinkamą nuostatą parodė keturi hebrajų jaunuoliai: Hananija, Mišaelis, Azarija ir Danielius. 617 metais p. m. e. jie buvo išvesti į Babiloną. Vaikinai buvo gražios išvaizdos, protingi, galėjo nesunkiai pritapti prie naujos aplinkos, susikurti gerą ir patogų gyvenimą. Tačiau to jie nesiekė. Savo darbais jie parodė, kad vertina dvasinį paveldą, nuolat turi mintyje tai, ko nuo mažens buvo mokomi. Šį ketvertą Jehova už tai dosniai palaimino. (Perskaityk Danieliaus 1:8, 11-15, 20.)

11. Kaip Jėzus savo dvasiniu paveldu dalijosi su kitais?

11 Kalbėdami apie sektinus pavyzdžius, negalime nepaminėti Dievo Sūnaus Jėzaus. Iš Tėvo jis išmoko labai daug ir įgytas žinias didžiai brangino. Tai akivaizdu iš jo žodžių: „Kalbu tai, ko mane Tėvas išmokė“ (Jn 8:28). Ką sužinojęs, Jėzus nepasilaikė vien sau, bet noriai dalijosi su kitais. Jį sekančioms minioms Jėzus sakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas“ (Lk 4:18, 43). Be to, savo klausytojams jis padėjo suprasti, kaip svarbu nepriklausyti šiam pasauliui, kuris dvasinių dalykų visiškai nevertina (Jn 15:19).

BRANGINK, KĄ ESI GAVĘS

12. a) Kodėl galima sakyti, kad žodžiai iš 2 Timotiejui 3:14-17 šiandieną tinka daugeliui jaunuolių? b) Kokius klausimus mūsų jaunuoliams verta apmąstyti?

12 Galbūt ir tu užaugai Jehovos garbintojų šeimoje. Jei taip, tau tinka žodžiai, apaštalo Pauliaus pasakyti Timotiejui. (Perskaityk 2 Timotiejui 3:14-17.) Tėvai pasakojo tau apie tikrąjį Dievą, mokė, kas jo akyse priimtina ir kas ne. Ko gero, ugdyti tave pradėjo, kai dar buvai kūdikis. Dėl to galėjai įgyti „išminties, vedančios į išgelbėjimą per tikėjimą Kristuje Jėzuje“, ir tapti puikiai parengtas Dievo tarnybai. Bet dabar pamąstyk: ar parodau, kad vertinu, ką esu gavęs? Kad save ištirtum, pabandyk atsakyti į tokius klausimus: ką jaučiu žinodamas, kad esu vienoje gretoje su seniau gyvenusiais ištikimais Dievo garbintojais? Ar didžiuojuosi priklausydamas prie tos palyginti nedidelės grupės žmonių, kuriuos Dievas laiko savo draugais? Ar suvokiu, kokia neprilygstama garbė yra žinoti tiesą ir vadintis Jehovos liudytoju?

Ką jauti žinodamas, kad esi vienoje gretoje su senovėje gyvenusiais ištikimais Dievo liudytojais? (žiūrėk 9, 10 ir 12 pastraipas)

13, 14. Kokia pagunda kyla kai kuriems jauniems krikščionims ir kodėl jai pasiduoti būtų neišmintinga? Prašom pateikti pavyzdį.

13 Kai kuriems jaunuoliams, užaugusiems krikščionių šeimoje, gali būti sunku pastebėti, koks didžiulis skirtumas yra tarp nuostabių tarsi rojus sąlygų, kuriomis džiaugiasi Jehovos garbintojai, ir šalto, tamsaus  Šėtono pasaulio. Ne vienam gal kyla pagunda paragauti, koks gi tas pasaulio žmonių gyvenimas. Bet pagalvok: ar pultum automobiliui po ratais, norėdamas sužinoti, kaip tai pavojinga ir skausminga? Aišku, ne. Tad tikrai neverta nerti į pasaulio „pasileidimo liūną“, kad patirtume, kiek skausmo tai gali sukelti (1 Pt 4:4).

14 Dženeris iš vienos Azijos šalies augo Jehovos liudytojų šeimoje. Būdamas dvylikos jis pasikrikštijo. Bet paauglystėje jį ėmė smarkiai traukti pasaulis. Dženeris sako: „Norėjau patirti tą laisvę, kurią pasaulis siūlo.“ Taigi jis pradėjo gyventi dvilypį gyvenimą. Penkiolikos jau išgėrinėjo, keikėsi, iki išnaktų su draugais žaisdavo smurtinius kompiuterinius žaidimus. Vis dėlto laikui bėgant Dženeris pajuto, kad toks gyvenimo būdas jam neteikia tikro džiaugsmo ir pasitenkinimo. Vaikinas suprato leidžiantis laiką veltui. Todėl nusprendė grįžti į bendruomenę. Jis sako: „Dar ir dabar patiriu nemažai pagundų, turiu stengtis joms atsispirti. Bet Jehova taip dosniai laimina, kad visi sunkumai nublanksta.“

15. Apie ką vertėtų pamąstyti kiekvienam, ar būtume užaugę krikščionių šeimoje, ar ne?

15 Mūsų bendruomenėse yra ir tokių jaunuolių, kurių tėvai negarbina Jehovos. Jei ir tu esi vienas iš jų, pamąstyk, kokia ypatinga garbė yra pažinoti Kūrėją ir jam tarnauti. Būti tarp tų, kuriuos Jehova prie savęs patraukė ir kuriems atskleidė tiesą, — tikra palaima (Jn 6:44, 45). Žemėje gyvena milijardai žmonių, bet tik vienas iš tūkstančio yra įgijęs aiškų tiesos pažinimą. Ir tu esi tas vienas iš tūkstančio. Kiekvienas iš mūsų, kad ir kaip būtume sužinoję tiesą, dėl to galime labai džiaugtis. (Perskaityk 1 Korintiečiams 2:12.) Dženeris sako: „Vien apie tai pagalvojęs visas pašiurpstu. Kas aš toks, kad būčiau pažintas paties Jehovos, visatos Valdovo?“ (Ps 8:5 [8:4, Brb]) Viena mūsų sesė iš tos pačios šalies sako: „Mokinys, pavyzdžiui, jaučiasi pakylėtas, jei mokytojas jį pažįsta ir pamini geru vardu. Kokia nepalyginamai didesnė garbė,  kad mus pažįsta Jehova, Didysis Mokytojas!“

KĄ DARYSI TU?

16. Kam krikščionys jaunuoliai turėtų skirti savo gyvenimą?

16 Mąstydamas apie tai, kokį garbingą paveldą esi gavęs, argi nejauti dar didesnės paskatos apsispręsti išmintingai ir gyvenimą skirti Jehovos tarnybai? Tiesa, šiandieną taip apsisprendžia nedaugelis. Vis dėlto per visą istoriją ištikimų Dievo tarnų buvo ne vienas. Tarp jų gali būti ir tu. Šis gyvenimo kelias nepalyginti geresnis nei daugumos jaunuolių, kurie to nė nenuvokdami kartu su šiuo pasauliu žygiuoja į pražūtį (2 Kor 4:3, 4).

17—19. Kodėl būti kitokiems nei pasaulis išmintinga?

17 Suprantama, skirtis nuo pasaulio nėra lengva. Tačiau toks sprendimas iš tiesų išmintingas. Štai pagalvok apie sportininką, dalyvaujantį olimpiadoje. Jei nebūtų buvęs kitoks nei jo bendraamžiai, tokios sportinės formos nebūtų pasiekęs. Jis tikriausiai turėjo atsisakyti daugelio dalykų, kurie jį blaškytų ir atimtų laiką iš treniruočių. Tačiau būti kitokiam jam nėra kančia, nes šitaip gali netrukdomai lavintis ir pasiekti užsibrėžtą tikslą.

18 Pasaulio žmonių požiūris į gyvenimą yra trumparegiškas. Mes stengiamės žvelgti toli į priekį, todėl suprantame, kad elgtis kitaip ir susilaikyti nuo amoralių ir dvasingumą žlugdančių užsiėmimų išties verta. Norime tvirtai įsikibti į tikrąjį gyvenimą (1 Tim 6:19). Anksčiau minėta sesė sako: „Jei ryžtingai laikysiesi to, kuo tiki, pajusi pasitenkinimą. Įsitikinsi, kad turi užtektinai stiprybės plaukti prieš Šėtono pasaulio srovę. O svarbiausia, žinosi, kad tavimi didžiuojasi Jehova, tarsi matysi jį tau besišypsantį. Tada suprasi, jog būti kitokiam — nuostabus jausmas!“

19 Gyvenimas tampa beprasmis, jei žmogus susitelkia tik į tai, ką gali gauti dabar, ir nepuoselėja jokio kilnesnio tikslo (Mok 9:2, 10). Tad jei esi jaunas ir rimtai mąstai apie gyvenimo prasmę ir trukmę, nesielk, „kaip [...] elgiasi tautos“, o verčiau tarnauk Dievui ir dienas leisk išmintingai (Ef 4:17; Mal 3:18).

20, 21. a) Kas mūsų laukia, jei gyvenime apsispręsime išmintingai? b) Ko Jehova iš mūsų reikalauja?

20 Jei mūsų sprendimai bus teisingi, gyvensime prasmingai jau dabar ir turėsime viltį paveldėti žemę ir gyventi joje amžinai. Nė neįsivaizduojame, kiek daug nuostabių dalykų ateityje mūsų laukia (Mt 5:5; 19:29; 25:34). Aišku, tokią Dievo malonę patirs ne kiekvienas, o tik tie, kas paklusniai vykdo jo reikalavimus. (Perskaityk 1 Jono 5:3, 4.) Bet esame įsitikinę, kad tarnauti Jehovai tikrai verta.

21 Kiek daug Jehova yra mums davęs! Įgijome tikslų jo Žodžio pažinimą, suvokiame tiesą apie jį ir jo sumanymus. Turime garbingą užduotį skelbti jo vardą ir būti jo liudytojai. Dievas mums pažada, kad visada bus su mumis, išties pagalbos ranką (Ps 118:7). Todėl visi, ir jauni, ir pagyvenę, parodykime, kad savo dvasinį paveldą branginame ir trokštame šlovinti Jehovą per amžius (Ps 33:12; Rom 11:33-36).